„Tokiems teisminiams procesams išleidžiamos didelės sumos mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl galvoje kirba klausimas: ar tokia byla iš viso turėjo atsirasti?“ – skambią COVID-19 reagentų pirkimo istoriją komentavo buvęs teisingumo ministras, advokatas Gintautas Bartkus.

Kaltinimai subliūško

Priminsime, kad beveik trejus metus trukusios Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pastangos Š. Narbutą paversti sukčiumi žlugo gegužės 11-ąją, kai Vilniaus apygardos teismas jį visiškai išteisino dėl kaltinimų piktnaudžiavimu ir sukčiavimu.

Anot teismo, neįrodyta, kad Š. Narbutas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kadangi jis nebuvo nešališkas ekspertas ir Vyriausybės įgaliotas asmuo. Įrodyta, kad Š. Narbutas tame sandoryje veikė kaip tarpininkas – su Ispanijos įmone buvo sudaryta komercinio atstovavimo sutartis. Taip pat įrodyta, kad 300 tūkst. eurų komercinio atstovavimo atlygis, kurį gavo Š. Narbutas, priklausė ne Lietuvos valstybei, o jau minėtai Ispanijos įmonei. Dėl to nėra ir sukčiavimo sudėties.

Sprendimas: COVID-19 reagentų byloje teismas prokurorui nebeleido toliau taškyti mokesčių mokėtojų pinigų. (Freepik.com nuotr.)

Negana to, teismas patvirtino, kad šis sandoris buvo naudingas Lietuvai, nes ji sutaupė milijonus eurų. Jei šio sandorio nebūtų buvę, Lietuvoje tuomet būtų strigęs testavimas. Kitaip tariant, dėl Š. Narbuto dalyvavimo buvo ne tik išgelbėta žmonių gyvybių, bet ir reikšmingai prisidėta prie pirmosios COVID-19 bangos suvaldymo.

Tačiau iškart po šio išteisinamojo nuosprendžio prokuroras Gintaras Jasaitis paskelbė, kad apeliacijos teise tikrai pasinaudos ir nuosprendį skųs.

Š. Narbutas savo ruožtu teigė, kad tokia G. Jasaičio pozicija esą rodo, jog jo byloje toliau bus švaistomos valstybės lėšos.

„Ne tik mano pinigai, nervai bus deginami, bet ir tuščiai mokesčių mokėtojų. Turbūt daugiau nei 100 tūkst. eurų išleista tokiam nepagrįstam kaltinimui. Tai rodo, kaip institucijos naudojasi joms patikėtais resursais, prievartos mechanizmu“, – kiek anksčiau „Kauno dienai“ teigė Š. Narbutas.

Su šia nuostata sutiko ir teisės ekspertas G. Bartkus, keliantis klausimą, ar šią bylą iš viso reikėjo nagrinėti baudžiamosios justicijos lygmeniu.

„Ši byla tarsi primena sovietinius laikus ir kovą su spekuliantais. Atrodo, dar nesame įsisąmoninę, kad žmogui už tarpininkavimą turi būti mokami pinigai. Jis mums padaro gerą darbą – suderina kainą, suranda prekių, užtikrina jų pristatymą ir t. t. Būtent už tai jis ir turi gauti atlyginimą. Š. Narbuto bylos atsiradimas tarsi rodo, kad 30 metų kurdami laisvos rinkos ekonomiką iki šiol neįsisąmoninome, kad viskas kainuoja ir kad už kiekvieną darbą žmogui turi būti atlyginama. Tokius dalykus įvilkti į baudžiamąją teisę absoliučiai neteisinga. Jei jau yra įtarimų, kad čia buvo koks nors nesąžiningas susitarimas, tai tam yra civilinių priemonių“, – aiškino pašnekovas.

Anot jo, labai gaila, kad dėl tokios teisinės sistemos nevyksta diskusija politiniu lygmeniu.

Kaltės įrodymas

Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija praėjusią savaitę sprendė, ar šioje byloje reikia atlikti įrodymų tyrimą – apklausti buvusį Ispanijos bendrovės „PMS International“ darbuotoją Laurentą Mendesą, išteisintąjį, atlikti kitus veiksmus.

Prokuroras siekia pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažinti Š. Narbutą kaltu, skirti jam 75 tūkst. eurų baudą ir priteisti iš jo per 300 tūkst. eurų Sveikatos apsaugos ministerijai. Anot G. Jasaičio, išteisinamąjį sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų bylos aplinkybių.

„Yra būtina atlikti L. Mendeso apklausą ir išsireikalauti duomenų, susijusių su Š. Narbuto turėtomis realiomis proceso išlaidomis. Manau, būtina apklausti ir išteisintąjį Š. Narbutą. Apygardos teisme nebuvo galimybės jam užduoti klausimų“, – sakė prokuroras. Priminsime, kad pirmosios instancijos teisme Š. Narbutas išsamią savo poziciją paskelbė per baigiamąsias kalbas.

„Prokuroras siekia įtikinti teismą, kad aš esu kaltas, iš esmės vadovaudamasis prielaidomis grįstais įsitikinimais ir atskirų liudytojų parodymų frazių paneigimu. Nors net jas paneigus niekaip nereiškia, kad pasitvirtina kaltinime nurodytos aplinkybės“, – tokį prokuroro norą apibūdino Š. Narbutas, per visą šį teisinį procesą kartojęs, kad STT ir prokuratūra atliko ne tyrimą, o savotišką teisinį eksperimentą.

Išteisintasis pasinaudojo teise neduoti parodymų. Tokią teisę, anot Apeliacinio teismo teisėjo Lino Šiukštos, Š. Narbutas turi.

„Apeliacinis teismas nėra instancija, kuri skirta faktams nustatyti ir pan. Čia nagrinėjami teisės, kvalifikacijos klausimai. Yra atvejų, kai net draudžiama Apeliaciniame teisme pateikti kokių nors naujų faktinių aplinkybių, jei jos buvo pateikiamos pirmosios instancijos teisme. Taip yra todėl, kad negalime iki begalybės tęsti ar bandyti tęsti teisinio nagrinėjimo. Šios konkrečios bylos atveju Š. Narbutas turi visas teises neduoti parodymų, nes pareiga įrodyti kaltę tenka tiems, kurie kaltina“, – aiškino G. Bartkus.

Neatlikti namų darbai

Teisėjų kolegijai daugiausia klausimų sukėlė prokuroro prašymas surasti užsienietį L. Mendesą, kuris tiesiogiai dalyvavo derybose dėl COVID-19 reagentų įsigijimo. Su bendrove „PMS International“ 2020 m. kovą Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija pasirašė dvi sutartis.

Verta paminėti, kad ikiteisminio tyrimo metu L. Mendesas buvo apklaustas du kartus. Byloje yra pateikti apklausų protokolai, išversti į lietuvių kalbą. Abi apklausas inicijavo ir atliko prokuroras ir jo vadovaujami ikiteisminio tyrimo pareigūnai.

„Prokuroras L. Mendesą įtraukė ir į teismą kviečiamų liudytojų sąrašą, tačiau nepateikė teismo prašomų duomenų. Pirmosios instancijos teismas pusę metų bandė susisiekti su L. Mendesu savo iniciatyva – gavo telefono numerį, e. pašto adresą. Įrodymų tyrimo metu paaiškėjo, kad nežinoma, nei kur L. Mendesas dirba, nei kur gyvena, nei kokios valstybės pilietis jis yra. Šis teismas nuosprendyje išsamiai pasisakė, kodėl L. Mendeso paieška vilkintų bylos nagrinėjimą“, – G. Jasaičio prašymą kaip nelogišką apibūdino Š. Narbutas.

Kova: Š. Narbutą toliau stebina prokuroro veiksmai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Anot išteisintojo, Ispanijos prokurorė, kuriai buvo siunčiami klausimai L. Mendesui, šiuos klausimus vertino kaip menamus, juos šalino.

„Apklausų metu L. Mendesas buvo kelis kartus klausiamas to paties. Prokuroras nepateikė jokių duomenų, kaip teismas turėtų šį liudytoją surasti, kokioje šalyje jo ieškoti. Atsižvelgiant į tai, kad bylos apimtis viršija 8 tūkst. lapų, joje apklausti 28 liudytojai, surinktų duomenų neabejotinai pakanka tiesai nustatyti, todėl toks prokuroro reikalavimas tik patvirtina siekį kuo ilgiau tęsti baudžiamąjį procesą, o ne padėti nustatyti objektyvią tiesą“, – vertino jis ir jau pirmajame apeliacinio bylos nagrinėjimo posėdyje sulaukė teisėjo pritarimo.

Neleido vilkinti bylos

„Iš tikrųjų nepagrįstas yra prašymas apklausti žmogų, kurio anketiniai duomenys, net pilietybė, tiksli gyvenamoji vieta ir valstybė, kur dabar jis yra, nežinoma. Žinoma tik buvusi darbo vieta“, – posėdžio metu sakė teisėjas L. Šiukšta ir paklausė prokuroro G. Jasaičio, ar jis sugebėtų šį žmogų surasti per mėnesį? Tačiau jokio konkretaus atsakymo neišgirdo.

Gintaras Jasaitis/V. Kopūsto nuotr.

Teisėjas pridūrė, kad liudytojo paieškos pernelyg ilgai užtęstų procesą. Vadinasi, būtų leidžiami valstybės pinigai net negarantuojant, kad užsienietis išvis bus surastas.

„Manau, tai – teisingas spendimas. Greičiausiai Apeliaciniam teismui pasirodė, kad įrodymų pakanka, esminių dalykų teismas neįžiūrėjo. Vertinant iš principinio požiūrio, tokio sprendimo, matyt, ir reikėjo tikėtis. Praktikoje vis dažniau pasitaiko, kad jei ikiteisminio tyrimo metu koks nors užsienietis davė parodymus, į teismą liudyti jis ne visada atvyksta. Būna sunku jį surasti arba prisikviesti, nes kažkurios aplinkybės jau būna pasikeitusios. Be to, tokioms paieškoms valstybė eikvoja finansinius ir žmogiškuosius resursus“, – teisėjo sprendimą komentavo G. Bartkus.

Pasak teisės eksperto, šioje konkrečioje byloje svarbu, kad tas vadinamasis liudytojas buvo juridinis asmuo – bendrovė „PMS International“ – ir jos kitas atstovas davė išsamius parodymus pirmosios instancijos teismui.

„Visas reikalingas aplinkybes galėjo atskleisti nebūtinai L. Mendesas, bet ir kitas toje bendrovėje dirbęs ir apie pirkimus žinojęs asmuo“, – teisinius niuansus aiškino G. Bartkus. Verta pažymėti, kad pirmosios instancijos teisme liudijo kitas „PMS International“ darbuotojas Jobas Augustinas Pero Tomas. Jo parodymai sutapo su L. Mendeso ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, anot kurių, būtent užsienio įmonė pasiūlė 1 euro komisinį atlygį Š. Narbutui ir kad tai įprasta įmonės veiklos praktika dirbant su komerciniais agentais.

Galiausiai priimtas sprendimas šioje byloje įrodymų tyrimo neatlikti, nagrinėjimas bus tęsiamas gruodį.

Ne tik mano pinigai, nervai bus deginami, bet ir tuščiai mokesčių mokėtojų. Turbūt daugiau nei 100 tūkst. eurų išleista tokiam nepagrįstam kaltinimui.

Nusiplauna rankas

G. Bartkaus vertinimu, apibendrinant toliau vykstančius šios bylos procesus, svarbu paminėti kelis aspektus.

„Pirmasis – pas mus nepriimta tokių dalykų pabaigti taikos sutartimis. Visada visi nori eiti iki galo. Tačiau čia reikėtų kalbėti apskritai apie kaštus: tuo metu, kai prokuroras užsiima šia byla, jis negali užsiimti kitomis. Juk mes jau kuris laikas kalbame, kad turime ribotą žmogiškųjų išteklių skaičių. Antrasis šios bylos aspektas man kelia nerimą. Kad mokesčių mokėtojams visas šis teisminis procesas kainuoja, yra ne Š. Narbuto kaltė. Tai yra valstybės kaltė, nes turime daug nesutvarkytų procesų. Kitaip negalima paaiškinti to, kad, pasigavus tarpininką, jam galėtum sakyti: žinote, jūs čia pardavėte per brangiai arba paėmėte per daug. Man, kaip teisės ekspertui, tai niekaip nesuprantama“, – pašnekovas pakartojo tai, ką jau ne kartą viešai sakė daugelis kalbintų teisės ekspertų.

Po Š. Narbuto išteisinamojo nuosprendžio G. Bartkus „Kauno dienai“ akcentavo, kad situacija dėl tokių bliūkštančių bylų Lietuvoje šiek tiek gerėja, tačiau ji tikrai dar nėra gera.

„Pritarčiau, kad būtent dėl tokių atvejų reikėtų reikalauti tam tikros konkrečių teisėsaugos institucijų atsakomybės. Ją turėtų prisiimti ir politikai, kurie būtent ir kontroliuoja teisėsaugos institucijas. Ypač jei tam tikrų pažeidimų nustato Strasbūras, atsakomybė būtina, o dabar institucijos tarsi nusiplauna rankas“, – plačiau į nevaldomą institucijų savivalę pažvelgė pašnekovas.

Gintautas Bartkus/Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak jo, užtenka atsiversti Administracinių nusižengimų kodeksą ir pažiūrėti, kiek ten yra numatyta baudų visiems – verslui, asmenims, vairuotojams ar kitiems – ir kiek valdininkams už biurokratiją, neteisingą priimtą spendimą, procesų vilkinimus.

„Valdininkams numatytų baudų ten nerasime. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip nustatomos ir didinamos baudos už bet ką piliečiams, o valdžios institucijoms už jų nemokšiškus darbus, – jokios atsakomybės. Nėra jokių konkrečių atvejų, kad kažkas būtų nubaustas. Negana to, tokių atvejų net netyrinėjame – neturime jokių nepriklausomų ekspertų, komisijų, kurios paaiškintų, pavyzdžiui, ar konkrečioje byloje, kurią pralaimėjome Strasbūro teisme, tam tikrus vaidmenis atlikę pareigūnai ką nors pažeidė. Mes, kaip valstybė, tik susimokame tam nuskriaustam žmogui, ir viskas. Tokia praktika yra labai ydinga“, – reziumavo G. Bartkus.