Dalis pagrobtų kunigo Ričardo Mikutavičiaus paveikslų rasta, kitų likimas nežinomas. O kai kurie šedevrai supelijo Šančių sandėliukuose. Iš čia kilęs dvasininko budeliu tapęs Vladas Beleckas. Jis ir būdamas Lukiškėse bando rūpintis grobio pardavimu.

Tuščių rėmų – daugiau

Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje šiomis dienomis galima išvysti  R.Mikutavičiaus garsiosios kolekcijos likučius: 16 paveikslų iš 52, įtrauktų į katalogą. Jis buvo išleistas likus dvejiems metams iki kunigo žūties.

Šalia kabo ir trylika tuščių paveikslų rėmų, kuriuos velionio artimiesiems sugrąžino teisėsaugininkai.

Pasak M.Žilinsko dailės kolekcijos sektoriaus vadovės Irmantės Šarakauskienės, du iš šių rėmų pritaikyti iš Vokietijos parsivežtiems nežinomo XVIII a. Nyderlandų tapytojo peizažams. Jie perimti iš nusikalstamo pasaulio per Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) ir Londono Skotland Jardo agentų operaciją. Kaip tada skelbta, JAV Federalinis tyrimų biuras įtraukė ją kaip mokymosi priemonę į kursantų rengimo programą.

Sunaikinti negrįžtamai?

Kiek iš viso surasta dingusių paveikslų, šiandien nežino nei muziejininkai, nei kolekcijos paveldėtojai.

R.Mikutavičiaus sūnėnas Artūras Kolaitis užsiminė, kad teisėsaugininkai šykščiai dalijasi informacija ir su jais. Vis dėlto ne per seniausiai jie grąžino dar tris pagrobtos dėdės kolekcijos paveikslus.

Visi jie apgailėtinos būklės: vienas suplyšęs, du supeliję. Suplyšusį  XVI a. italų dailininko Paolo Veronezės "Mirusio Kristaus apraudojimą" dar bando sutvarkyti aukščiausio lygio restauratoriai.

"Jeigu jiems nepavyks, teks paveikslą išmesti", – pripažino A.Kolaitis ir priminė, kad jau prarastos bronzinės vazos, dirbiniai iš sidabro. Jie grobiant buvo nepataisomai sugadinti – neatsargiai gabenant ar grūdant į slėptuves.

Sudėtinga aritmetika

"Kol kas surasta gal apie 20 dingusių dėdės paveikslų. Mažiau negu pusė", – suskaičiavo A.Kolaitis.

"Mano pavaldiniai ieško dar apie 20 dingusių R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslų. Aštuoni iš jų – originalai. Paskutinė sėkminga operacija surengta 2011-ųjų balandį. Tuomet kartu su kolegomis latviais Rygoje suradome šiai kolekcijai priklausiusią itin vertingą vazą", – patikslino pernai gegužę Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) viršininku paskirtas Rolandas Kiškis.

Tačiau, pasak ikiteisminiam tyrimui dėl nerastos šios kolekcijos dalies vadovaujančio Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Artūro Urbelio, tyrimas sustabdytas. Nepavyko nustatyti ir įtariamųjų, susijusių su stipriai apgadinta vaza, kuria atsikratyta vienoje Rygos tarpuvartėje.

Nepelnytas šešėlis

2008-aisiais LKPB skelbėsi sulaikęs ir grupę asmenų. Jie rengėsi išgabenti į užsienį – Rusiją, Lenkiją ir Vokietiją devynis R.Mikutavičiaus kolekcijai priklausiusius paveikslus. Meno kūriniai rasti per kratas Kaune ir Vilniuje.

Nors tada aptikta kelis kartus daugiau paveikslų, negu per plačiai išreklamuotą operaciją Vokietijoje, šis ikiteisminis tyrimas nepelnytai liko tarptautinės operacijos šešėlyje.

Viena galimų priežasčių – tarp kaltinamųjų, bandžiusių realizuoti šiuos paveikslus, nebuvo buvusios V.Belecko, kurio tikroji pavardė – Stupakovas, sutuoktinės Onos Daujotienės. Plačiai nuskambėjusioje byloje ji buvo pripažinta kalta organizavus meno vertybių kontrabandą į Vokietiją.

Šešėlyje likusioje byloje kaltinimai buvo pareikšti V.Belecko seseriai Elena Blimkei ir Edmundui Burdai. Pastarasis – geras šių skandalingos reputacijos sutuoktinių pažįstamas, padėjęs išgabenti O.Daujotienei į Vokietiją peizažus. Muitininkai neaptiko jo visureigio stoge įrengtos slėptuvės.

Rašytiniai įkalčiai

Per kratą E.Blimkės namuose Veiveriuose (Prienų r.) buvo rastas lagaminas, kuriame aptikti trys R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslai. Dar vienas buvo paslėptas jos automobilyje BMW.

Lagamine rasti ir V.Belecko seseriai iš Lukiškių rašyti laiškai. Juose jis užuominomis ragino daryti spaudimą O.Daujotienei ir E.Burdai, kurį klaidinamai vadino žemėtvarkininku. Sesuo tuo metu tvarkėsi mamos žemės grąžinimo reikalus.

"Tą matininką irgi reik prigriebti ir supasakot kokią istoriją, jog ateina ir jam pasaulio pabaiga", – rašė E.Blimkei V.Beleckas, nepamiršdamas ir savo buvusios sutuoktinės: "Ji manė viena sutvarkyti tas žemes, o kada pamatė, kad su ja nesišneka, tai jau nori nusimuilinti. Bet Onos niekaip negalima palikti šone ir leist atsipalaiduoti. Ją reikia su visais patrachais..."
Sesuo, vykdydama kalinčio brolio valią, padedama O.Daujotienės, reikalavo, kad E.Burda grąžintų R.Mikutavičiaus paveikslus, kuriuos V.Beleckas buvo davęs jam pasaugoti.

Dangstėsi žuvusiuoju

V.Beleckas vėliau tikino esą norėjęs šiuos paveikslus grąžinti paveldėtojams. Ir neva jie pateko pas E.Burdą ne iš karto.

Remiantis V.Belecko, ne kartą apsukusio teisėsaugininkus aplink pirštą, parodymais, iš pradžių jis buvo paprašęs, kad šias iš rėmų išpjautas drobes pasaugotų viena močiutė. Bet ši, pamačiusi per televizorių teismo procesą, liepė V.Belecko giminėms pasiimti nuodėmingus daiktus. Šiems atsisakius, tai V.Belecko prašymu esą padarė senas jo pažįstamas Aleksandras Paukovas. Jis ir nuvežė  paveikslus Žemuosiuose Šančiuose gyvenančiam E.Burdai.

Tačiau apklausti su Kauno nusikalstamomis grupuotėmis susijusio A.Paukovo nebuvo galimybės, nes už pusmečio po nuosprendžio, įkalinusio V.Belecką iki gyvos galvos, jis buvo nušautas prie Panemunės daugiabučio, kuriame gyveno.

Šedevras puvo sandėliuke

E.Burdos teismo dienos nesulaukė ir V.Belecko sūnėnas, ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams teigęs, kad perduoti šiuos paveikslus kaltinamajam galėjo ir O.Daujotienė.
E.Burda savo kaltę kategoriškai neigė, nors teisėsaugininkai nustatė, kad visi devyni paveikslai, rasti per kratas, perėjo per jo rankas.

Brangiausiai ekspertų buvo įkainotas  "Mirusio Kristaus apraudojimas", grąžintas R.Mikutavičiaus artimiesiems visiškai suplyšęs. 110 tūkst. litų vertės XVI a. meno šedevras apie metus buvo laikomas suvyniotas į paklodę E.Burdos kaimyno, gyvenančio toje pačioje Žemųjų Šančių Čekų g., lauko sandėliuke.

Nuostolingas sandėris

Dar keturi R.Mikutavičiaus kolekcijos kataloge nurodyti paveikslai buvo rasti pas vieną Vilniaus verslininką.

Šis juos įsigijo iš savo medžioklės draugo. Pastarojo surasti paveikslams pirkėją buvo prašęs E.Burda.

Nors brangiausias iš šių paveikslų įkainotas 80 tūkst. litų, verslininkas juos visus nusipirko už 70 tūkst. litų.

Naujasis paveikslų savininkas tikino nežinojęs, kokią bombą įsigijo. Tačiau pirkinį laikė savo kontoros garaže – esą tuo metu remontavo butą, kuriame ketino šiuos paveikslus kabinti.

Verslininkas teisme pasakojo, kad netikėtai sulaukė pareigūnų su kratos orderiu. Šie jo namuose paveikslų nerado. Tačiau vėliau jis pats savanoriškai nuvežė meno kūrinius pareigūnams. Deja, už juos sumokėtų pinigų taip ir neatgavo.

Reikalavo išpirkos

E.Burda ne iš karto atidavė V.Belecko seseriai keturis paveikslus.

Iš pradžių reikalavo 10 tūkst. litų išpirkos – kaip kompensacijos už sulaikymą kitų R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslų kontrabandos į Vokietiją byloje.

Jis atidavė šiuos paveikslus E.Blimkei tik po V.Belecko skambučio iš nelegaliai Lukiškėse turimo mobiliojo telefono. Pasirodo, įkalintasis iki gyvos galvos ne kartą juo skambino ir seseriai.

Šie keturi paveikslai buvo perduoti V.Belecko seseriai prie Neįgaliojo jaunimo užimtumo centro. Jame E.Burda dirbo socialinio darbuotojo padėjėju.

Lemtingas pusvalandis

Septintą dešimtį pradėjęs E.Burda 2013-aisiais buvo nuteistas dvejų metų laisvės atėmimu.

Šį Kauno apylinkės teismo nuosprendį galioti paliko ir Aukščiausiasis Teismas, kuriam jis dar bandė skųstis. V.Belecko seserį teisė Prienų rajono apylinkės teismas – baudžiamuoju įsakymu jai skirta piniginė bauda.

Rasti paveikslai buvo grąžinti R.Mikutavičiaus sūnėnui A.Kolaičiui. Jis iki šiol prisimena tą lemtingą 1998-ųjų birželio 30-osios vakarą, kai dingo dėdė. Jis tuomet buvo sutaręs su juo susitikti Laisvės al. esančiame bute ir pasižiūrėti pasaulio futbolo čempionato rungtynes. Tačiau jiedu prasilenkė vos pusvalandžiu – apie pusę septynių vakaro V.Beleckas išsivežė R.Mikutavičių apžiūrėti esą antikvarinės lovos, apie kurią kunigas seniai svajojo.

Nesuvokiama mistika

Kuo tai baigėsi, Lietuva sužinojo tik 1999-ųjų pavasarį, kai nužudyto kunigo palaikai buvo atkasti Karmėlavos kapinių nežinomųjų kalnelyje. Čia jis buvo palaidotas kaip neatpažintas asmuo.

R.Mikutavičiaus sūnėnas A.Kolaitis šiandienės euforijos, paaiškėjus, kad jo dėdė nepamirštas – šitiek žmonių susirinko į jo 80-mečiui skirtą rastos kolekcijos dalies parodą, fone linkęs visus jam bei kitiems artimiesiems tekusius išbandymus nurašyti lemtingiems sutapimams, kartais tiesiog prilygstantiems mistikai.

Pavyzdžiui, Kauno katedros emeritas monsinjoras Vincentas Jalinskas, su kuriuo dėdė kartu studijavo Kauno kunigų seminarijoje, jam yra rodęs šventą paveikslėlį, kuriais jiedu su R.Mikutavičiumi pasikeitė paskutiniame kurse. Jo kitoje pusėje tada vos 20-metį perkopęs R.Mikutavičius užrašė pranašiškus žodžius: "Būsiu apiplėštas, apnuogintas viešam teismui, palaidotas svetimame kape..." Tai ištrauka iš vieno jo eilėraščio.

Norėjo nusirauti plaukus

Ne vienas sunkiai paaiškinamas ar apie visišką tarnybinį kai kurių mūsų teisėsaugininkų aplaidumą ir netgi žioplumą liudijantis kuriozas lydėjo ir R.Mikutavičiaus bei jo kolekcijos dingimo aplinkybių tyrimą. Dėl ko tuometis generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia, iškviestas pasiaiškinti į Seimą, tikino norintis iš gėdos nusirauti plaukus.

Nors V.Beleckas lig šiol įrodinėja neketinęs R.Mikutavičiaus žudyti – esą persistengė jo nepatyrę bendrininkai, ekspertai nustatė, kad į Nemuną kunigas buvo įmestas dar gyvas – tik apsvaigintas eteriu. Tačiau surištomis rankomis.

Kaip tomis lemtingomis dienomis "Kauno dienai" pasakojo Panemunės Mažosios g. daugiabučio, iš kurio jis išneštas ir įgrūstas į automobilio bagažinę, gyventojai, jie manė, kad trečiojo aukšto buto nuomininkai taip išsiveža savo kilimą.

Ne viską sugeba ir V.Beleckas

Apsvaigintas kunigas nuvežtas prie greta esančio Nemuno. Čia jis buvo įsuktas į metalinį tinklą kartu su kvadratine betono plyta, prie kurio dar pritvirtintas 16 kg svarstis. Tuomet nuplukdytas pripučiamu čiužiniu iki upės vidurio ir nuridentas į vandenį.

Tačiau po poros savaičių skenduolis išplaukė ties Aleksotu. V.Beleckas ir vaikų namuose užaugę bendrininkai prastai išmanė fizikos dėsnius. Priešingu atveju jie turėjo žinoti, kad tokio svarsčio ir betono plytos nepakanka, kad būtų galima paslėpti vandenyje R.Mikutavičiaus palaikus.

Deja, Nemuno išplukdytų kunigo palaikų neatpažino nei į įvykio vietą atvykę policininkai, nei prokurorai. Nors juos į morgą atvežę ugniagesiai iš karto pareiškė: "Atvežėme Mikutavičių!"

Vienas iš tuomečių Kauno policijos Asmenų paieškos skyriaus darbuotojų "Kauno dienai" pasakojo, kad tada jie ieškojo ir vieno dingusio Daktarų grupuotės nario, todėl buvo linkę manyti, kad ištrauktas skenduolis – šio palaikai, nors jo žmona tai ir paneigė.

Kaltė versta šaldytuvui

Kunigo artimuosius, anot A.Kolaičio, suklaidino ir dėdės palaikų skrodimą atlikęs teismo medicinos ekspertas.

Paskambinus šiam, jis liepė nevažiuoti į morgą – esą skenduoliui buvę apie 30 metų, jis ir žemesnio ūgio už R.Mikutavičių, kuriam tada buvo 63-eji, ir išbuvęs vandenyje jau apie porą mėnesių.

Patikėjus šio trejų metų darbo stažą turėjusio eksperto žodžiais, rasti palaikai po kelių savaičių buvo palaidoti. Nors, nenustačius velionio asmenybės, privalėjo būti laikomi morge mėnesį. Teisintasi netikėtu morgo šaldytuvų sugedimu.

Nuobaudų griūtis

Tik 1999-ųjų pavasarį ekshumavus kunigo palaikus, kuriuos A.Kolaitis atpažino iš karto, iš darbo buvo atleisti trys Kauno prokurorai. Vienai jų vėliau per teismus pavyko į darbą sugrįžti ir prisiteisti 30 tūkst. litų kompensaciją.

Nors kitas politikas Stasys Šedbaras, tuo metu vadovavęs Vidaus reikalų ministerijai, viešai svaidėsi, kad Kauno kriminalinę policiją po šių įvykių reikia išformuoti, niekas iš jos pareigūnų tada iš tarnybos neatleistas. Visi atsipirko tik drausminėmis nuobaudomis.

O Kauno policija tada buvo prisidirbusi iki ausų. Apie dingusį kunigą ir šio paveikslus pranešta jau kitą rytą. Teigiama, kad išgirdę apie tai iš kunigo šeimininkės, į R.Mikutavičiaus butą, esantį per gatvę nuo Kauno vyriausiojo policijos komisariato (Kauno VPK), atbėgo net vienuolika pareigūnų. Trečdalis jų buvo komisarai.

Nors naktį prieš šį pranešimą grobusiųjų kunigo kolekciją automobiliai stovėjo priešais Kauno VPK langus ir lauke įrengtas vaizdo kameras. Tačiau V.Beleckas savo jaunuosius bendrininkus, nešusius grobį, vėliau ekspertų įvertintą daugiau kaip 5 mln. litų, kelioniniais krepšiais, ramino, kad jis už kamerų išjungimą sumokėjo. Nors iš tikrųjų šios jau seniai buvo sugedusios.

Ledai pajudėjo po pusmečio

Apie tai, kaip tada dirbo kai kurie Kauno policininkai, linkęs prisiminti ir A.Kolaitis.

R.Mikutavičiaus sūnėnas pasakojo, kad po dėdės dingimo jie apie mėnesį pasikeisdami budėjo šio bute. Mama, kuri mirė prieš šešerius metus, sulaukusi 80-ies, – dieną. Jis su broliu – naktimis. Iš pradžių dar tikėtasi, kad galbūt nusikaltėliai paskambins ir paprašys išpirkos. Tačiau policija, kuri tada tikino dirbanti dieną ir naktį, susidomėjo dingusio kunigo bute degančia šviesa tik po dviejų savaičių, nors apie savo planus R.Mikutavičiaus artimieji nebuvo jos informavę.

A.Kolaičio įsitikinimu, jeigu ne žurnalisto ir kolekcininko Viliaus Kavaliausko pastabumas, jo dėdės ir kolekcijos likimas galėjo būti neatskleistas iki šiol.

V.Kavaliauskas tuomet pranešė Valstybės saugumo departamentui (VSD), kad V.Belecko sūnėnas Rolandas bando parduoti R.Mikutavičiui priklausiusį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordiną. Kunigui šis apdovanojimas įteiktas likus trejiems metams iki žūties.

Tik tada, antrą kartą sulaikius V.Belecką, jo buto Kaune, Bažnyčios g., sienoje įrengtoje slėptuvėje rasta dauguma šiuo metu M.Žilinsko dailės galerijoje eksponuojamų R.Mikutavičiaus kolekcijos paveikslų. Apie šią slėptuvę pareigūnams prasitarė sūnėnas.

Vietoj dešros – laisvė

Atsakymas, kodėl iki šiol nerandama likusių R.Mikutavičiaus kolekcijos kūrinių, gali būti susijęs su dar vienu skandalu, lydėjusiu šio amžiaus nusikaltimo tyrimą.

Po dviejų savaičių po iškilmingo ekshumuotų R.Mikutavičiaus palaikų perlaidojimo suimtas V.Beleckas sugebėjo pabėgti ir turėjo visą naktį, kad sutvarkytų savo reikalus.

Jis pabėgo iš tuomečio VSD Kauno skyriaus vadovo Olego Travkino automobilio, sustojusio Šančiuose. Pareigūnas, palikęs V.Belecką net nesurakintą antrankiais, nuėjo į parduotuvę – nupirkti jam dešros. V.Beleckas sugebėjo atsidaryti automobilio langą ir išlįsti pro jį. Nors O.Travkinas vėliau tikino, kad eidamas į parduotuvę perspėjo V.Belecką niekur nebėgti, užtrenkęs automobilio duris ir įjungęs signalizaciją.

Daktarų pėdsakas

Iš visų dingusių R.Mikutavičiaus paveikslų, kuriuos pavyko rasti teisėsaugininkams, tik du buvo patekę į organizuoto nusikalstamumo pasaulio atstovų rankas.

Nors, anot buvusio Lietuvos kriminalinės policijos biuro vadovo Algirdo Matonio, tokios meno vertybės labai traukia šio pasaulio atstovus, greitai suuodžiančius didelius pinigus.
2001-ųjų vasarą per pavyzdine pripažintą tarptautinę operaciją buvo sulaikyti Kauno daktarų nusikalstamo pasaulio atstovai – Egidijus Abarius-Goga ir Virginijus Silvestravičius-Virgelis. Teismas pripažino juos padėjus O.Daujotienei surasti peizažų pirkėjus. Priminsime, kad juos į Vokietiją slapčia išgabeno E.Burda. Beje, šioje šalyje  gyveno O.Daujotienės dukra Diana Djačenka su sutuoktiniu. Nustatyta, kad meno kūriniai buvo išvežti prieš pat paskelbiant nuosprendį V.Beleckui ir trims jo jauniesiems bendrams.

Pasak A.Matonio, kad daktarai būtų susiję ir su kunigo nužudymu bei kolekcijos pagrobimu, nenustatyta.

Nubaudė pats save?

Laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisto V.Belecko, kuriam tuo metu buvo 46-eri, bendrininkai taip pat buvo įkalinti ilgiems metams. O jų bosas taip ir nesumokėjo už pagalbą žadėtų 100 tūkst. JAV dolerių kiekvienam.

26-erių Ivanas Kvaskovas, apsvaiginęs ir nuskandinęs kunigą, buvo nuteistas 20 metų nelaisvės, jo bendraamžis Artūras Daškovskis – 19 metų, 22-ejų Valdas Puodžiūnas – 13 metų.
Už kelių mėnesių po nuosprendžio I.Kvaskovas pasikorė Alytaus pataisos namuose.