Sprendimas priimtas po Strasbūro nuosprendžio, kuriame pasisakyta dėl genocido sąvokos taikymo nagrinėjant su okupacija kovojusių partizanų naikinimu susijusias bylas. 

Byla V. Vasiliauskui ir kartu su juo nuteistai Martinai Žukaitienei nutraukta abiem nuteistiesiems mirus.

Teisėjas Olegas Fedosiukas pareiškė, kad šis teismo sprendimas nereiškia, kad asmenys yra reabilituoti. Teismo sprendime atkreipiamas dėmesys, jog V. Vasiliauskas tarnavo okupacinei struktūrai, vykdžiusiai represijas.

2004 metais V. Vasiliauskas buvo nuteistas kartu su kita buvusia sovietų saugumiete Martina Žukaitiene. Jie pripažinti kaltais partizanų žūties byloje. M. Žukaitienei skirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, V. Vasiliauskui – šešerių metų. Abu dėl ligos nuo realios laisvės atėmimo bausmės buvo atleisti.

Bylos duomenimis, V. Vasiliauskas tarnavo sovietų okupacinės struktūros – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus – operatyviniu įgaliotiniu ir žinojo apie pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t. y. Lietuvos partizanams, sunaikinimą.

Tyrėjai nustatė, kad 1953 metų sausio 2 d. jis veikė iš anksto susitaręs su MGB Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais ir kariais padedant M. Žukaitienei. Pastaroji suteikė duomenis apie Lietuvos partizanus, asmeniškai nurodė kelią iki jų buvimo vietos ir už tai gavo 2 tūkst. rublių. Saugumiečiams nuvykus prie Šakių rajone Žalgirio miške esančio bunkerio, jis buvo apsuptas ir užpultas. Per šį užpuolimą Lietuvos partizanai Jonas Aštrauskas ir Antanas Aštrauskas buvo nušauti.

Panaikindama apkaltinamąjį nuosprendį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija konstatavo, kad teismų sprendimai negali būti palikti galioti, jei neatitinka įstatymų reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad kaltinamas V. Vasiliauskui nebuvo tinkamai suformuluotas. Vyras kaltintas ir kitų teismų pripažintas kaltu dėl genocido, vykdyto siekiant sunaikinti tam tikrai socialinei ar politinei grupei priklausiusius žmones – partizanus, kovojusius su sovietų režimu.

Šis kaltinamas buvo suformuluotas remiantis Lietuvos baudžiamajame kodekse apibrėžtu genocido pavadinimu. Pagal jį, genocidu taip pat laikomos veikos, kuriomis siekiama sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei. 2014 metais Konstitucinis Teismas šią nuostatą pripažino prieštaraujančia Konstitucijai.

Ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, ir Konstitucinis Teismas yra pripažinę, kad pagal tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tik veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Apie socialines ir politines grupes nekalbama.

Aukščiausiojo Teismo nuomone, minėtas kaltinimo neatitikimas galėtų būti ištaisytas tik atitinkamai pakeitus V. Vasiliauskui kaltinimą, tačiau to padaryti mirusiam asmeniui neįmanoma.

„Plenarinė sesija, susidedanti iš penkiolikos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų, dar kartą atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos partizanai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės dalis ir kad sovietinio okupacinio režimo represinių struktūrų veikla, nukreipta prieš Lietuvos partizanus, gali būti pripažinta genocidu, atitinkančiu Jungtinių Tautų 1948 m. konvencijoje nurodytą šios nusikaltimo apibrėžimą“, – pažymi Aukščiausiasis Teismas.

Kai kurie ekspertai teigia, kad genocidu be išlygų turėtų būti laikomi tik nacių žudymai, o komunistinio režimo nusikaltimams ši sąvoka netinka. Oponentai teigia, kad okupacinės sovietų valdžios vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą, partizanų ir jų rėmėjų naikinimas prilygsta genocidui.

Per Antrąjį pasaulinį karą nacistinės Vokietijos okupacijos metais naciai ir vietos kolaborantai išžudė apie 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų. Sovietinės okupacijos metais į lagerius ir tremtį išvežta 275 tūkst. Lietuvos gyventojų, žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.