„Natūraliai“. Pašnekovė šį žodį net nejausdama pasitelkė beveik kiekviename atsakyme, kai buvo klausiama apie reikšmingus gyvenimo posūkius. Po kelių tokių atsakymų jau buvo galima pradėti nujausti, kad paklausta apie sėkmės formulę, kurią galėtų užsirašyti trokštantys bent panašiai sėkmingos karjeros, ji tokios neturės.

Vos 19-os Giedrė Šileikytė atsidūrė komunikacijos rinkoje, jau 24-erių įkūrė savo agentūrą. Energinga ir guvi, – tiesiog sukurta komunikacijai, – per pokalbį ji vis dėlto nesijautė pernelyg patogiai, paprašyta nagrinėti keletą reikšmingų savo pačios gyvenimo epizodų. Tuo herojė tik patvirtino mintį, kad žmonės, kurie nelinkę psichologizuoti ir pernelyg analizuoti savo žingsnių bei pasirinkimų, paprastai turi stulbinamos energijos: jiems labiau patinka veikti, nei samprotauti apie veikimą, ir įdomiau jiems pažinti pasaulį, o ne aptarinėti save.

Bet jei tema – prieš dvejus metus įkurtos komunikacijos agentūros „Autoriai“ veikla, Giedrė kalba žvaliai ir greitai: „Einame dėl to, ką darome, iš proto. Man labai pasisekė, dirbu savo svajonių darbą. Taikliausias “Autorių„ apibūdinimas – protingi, kūrybiški, raštingi ir kuklūs. Nors kuklumas seniai nei dorybė, nei vertybė.“ Jauna vadovė pasakoja, kad užvis labiausiai džiaugiasi komanda: „Autoriuose“ dirba aštraus proto išsilavinę jauni žmonės. Profesionalumas, atsakomybė, smalsumas ir begalinis domėjimasis pasauliu, klausimų uždavimas sau ir aplinkai – būtinoji sąlyga čia dirbantiems. Vienas kolega kartą per savaitę lekia skaityti paskaitų universitete, veda radijo laidą ir labai daug skaito, na, o kitą kolegą jau metus bandau priversti perskaityti bent knygą, jis gyvena labai aktyvų socialinį gyvenimą, tad jo smalsumas pasauliui skleidžiasi kitokiais būdais. Šiame versle be galo svarbu susikalbėti, pasitikėti, tikėti. Jei kliento ir mūsų požiūriai nesutampa, tiesiog nedirbame. Į mus kreipėsi ir politikų, ir su prašymais paruošti seriją užsakomųjų straipsnių – tokių darbų atsisakome. Nors pajamos ir mažesnės, tačiau dėl to bent ramiau miegame. Kolegos versle sako, kad mūsų lūpomis kalba naivi jaunystė. Kol kas jaunystė pasiteisino."

Koks buvo Giedrės kelias, kol pradėjo vadovauti agentūrai? „Tiesus. Studijavau filosofiją Vilniaus universitete, aktyviai dalyvavau nevyriausybinėje jaunimo organizacijų veikloje, domėjausi kinu, daug keliavau ir bendravau su žmonėmis. Man be galo pasisekė, nes buvau priimta dirbti į Europos šalių kino forumą “Scanorama„, su šiuo kino festivaliu dirbu dar ir dabar. Po metų mane pastebėjo ir darbą pasiūlė viena ryšių su visuomene agentūrų. Pradėjau ten kaip asistentė, o išėjau jau kaip ryšių su žiniasklaida vadovė. Per krizės piką įkurdama savo agentūrą apie verslą, pelną negalvojau. Svarbiausia buvo veikti tai, ką geriausiai išmaniau. Ir “Autoriai„, ir pirmieji klientai, projektai, konkursai, laimėjimai ištiko kartu ir labai organiškai, ir daug bei sunkiai dirbant. Streso, nerimo buvo pilni kampai, bet susitvarkėme. Nė karto nepagalvojau, kad viską mesiu ar kad mums gali nepasisekti. Žinojau, kad viskas bus gerai. Nors ir dabar dirbame velniškai daug, atsidavę, neskaičiuodami valandų ar darbo dienų“, – kalbėjo pašnekovė.

Tik kodėl jaunai merginai nepakako būti komunikacijos sūkury kaip darbuotojai? Giedrė nepučia pašaukimo burbulo: „Apie tai, kodėl tapau tuo, kas esu šiandien, nemąstau. Galiausiai ir teigti, kad jau kuo nors tapau, būtų kvaila. Esu kelyje į tą tapimą. Turiu didelių svajonių, susijusių su agentūra. Iki jų – dar ilgas kelias. O žodis “nepakako„ čia ne itin tinkamas. Neskirstau “Autorių„ į darbuotojus ir vadovus. Esame komanda, kurioje aš – tik viena narių. Dirbu kaip visi. Taip, galutinius sprendimus priimu aš, prisiimu daugiausia atsakomybės, bet ir šiukšles iš biuro išnešu, ir kavos puodelius išplaunu, ir kolegų kritiką nuleidusi galvą priimu.“

Visi Giedrės vadovaujamos agentūros darbuotojai už ją vyresni. Ji sako to nejaučianti: „Taip, parduotuvėje perkant vyną manęs vis dar paprašo dokumentų, bet tai nereiškia, kad neturiu teisės jo pirkti. Ar kad nusipirkusi vyną nežinosiu, kaip su juo elgtis. Taip ir darbe. Esu santykinai jauna, bet tai neturi nieko bendro su gebėjimu tinkamai atlikti savo darbą. Galbūt anksčiau klientų akyse ir tekdavo pamatyti klausimą, “kuo ši mergaitė jiems galės padėti„, bet užtenka poros minučių pokalbio, kad kiti suprastų, jog tu išmanai savo darbą. Amžius – seniai nebe rodiklis. Branda, gebėjimas tvarkytis su atsakomybe, pareigomis ir sprendimais čia svarbiausia.“

Pašnekovė pastebi, kad dažniausiai savo sprendimus priima intuityviai, tačiau nesiūlo šio nuopelno priskirti jos lyčiai. „Tiesiog jaučiu, ko reikia klientams. Tai nei šeštasis, nei devintasis jausmas. Argumentuotai paaiškinu savo siūlymus, bet nesu visiškai tikra, kaip jie mano galvoje gimsta. Tiesiog jaučiu – tai tiks, tai netiks. Profesinė intuicija? Ką turėdama negimiau, ji išugdoma dideliu darbu ir domėjimusi sritimi“, – tvirtino G.Šileikytė.

Nors herojės temperamentas liudija, kad šiuolaikinis tempas jai – ne oponentas, įdomu, kaip ji tvarkosi su stresu. „Jaudinkis nesijaudinęs – rezultatą reikės pasiekti, todėl suimi save į rankas. Pradinėse darbo stadijose jaudinuosi visada, būna, kad ir balsas dreba, ir sakiniai veliasi, bet jaudulys – sudedamoji šios srities dalis. Kažkur visai neseniai skaičiau, kad ryšių su visuomene vadovo profesija patenka tarp penkių sudėtingiausių pasaulyje. Svarbiausia, kaip su stresu kovoji. Jei jaudulys trukdytų kurti ar priimti tinkamus sprendimus, reikėtų ką nors keisti. Kol netrukdo – tai dalis darbo. Įtampa ir adrenalinas tik aštrina protą, stimuliuoja“, – tikino Giedrė.

O kaip dėl tos sėkmės formulės? Giedrė ilgam susimąsto. „Mūsų biure ant sienos parašyta: “Pasakyk man burtažodį.„ Gal šis kreida kartą užrašytas sakinys ir yra toji sėkmės formulė“, – svarstė jauna moteris.