Neseniai atšventusi savo 44 metų gimtadienį dainininkė Arina teigia, kad parako turi vis daugiau ir daugiau, jos meilė tampa vis kietesnė, tačiau jos muziką vis dar galima palyginti su jūros banga.

Kaune – geriausia

– Tik pakalbam ir apie ką nors linksmo ir šmaikštaus, – sėdėdama savo automobilyje paprašė dainininkė Arina. Laikraščio žurnalistas su ja važiavo į sporto salę. Joje ir vyko pokalbis.

– Balandžio 1 d. ką nors apgavai? O gal tave apdūmė?

– Neee. Visai pamiršau, kad Balandžio 1-oji – melagių diena. Prieš Velykas daug koncertavau, grįžau naktį namo, krūvos svečių, giminės, draugai, anūkai. Taip ta diena ir pralėkė.

– Treji metai, kai tu vėl gimtajame Kaune. Nesigaili grįžusi iš Vilniaus? Kažkada sakei, kad Kaune jautiesi laisvesnė. Ar galėtum dabar tai pakartoti, juolab kad  kai kurie sakys – Vilnius didesnis ir jame kur kas daugiau laisvės.

– Oi, ne, nesigailiu nė sekundėlės. Fantastika. Gimtasis miestas lieka gimtasis. Darbų pilna. Čia vedė visi keliai. Čia išsipildė sena svajonė. Turbūt žinai, kad baigiau kosmetologijos mokslus?

– Minėjai, kad savo muziką palygintum su jūros spalva. Kokia spalva pavadintum du savo būsimus koncertus gimtajame mieste?

– Nežinau, ar spėsiu iki pirmo koncerto, bet noriu vilkėti jūros bangos spalvos kostiumą. O muzikoje bus įvairių atspalvių. Ir lietuviškų. Pristatysime ir dainą Kaunui, svečiams.

– Didžioji dalis tavo komandos gyvena Klaipėdoje ir kviečia tave ten. Nesigundai?

– Klaipėdoje labai gera pabūti, repetuoti, pabendrauti. Bet gyventi noriu Kaune. Slėptis nereikia, dviese gyvename pakaunėje.

Sūnus – virėjas Anglijoje

– Pakaunėje gyveni su tuo pačiu draugu?

– Kurį turi galvoje? (Juokiasi.)

– Verslininką Kazimierą Marėną.

– Jėzau, tas pats, – juokiasi ir švelniai taria: –  Gyvenu su Kaziuku. Trejus metus. Jis padeda koncertus organizuoti ir palaiko mane gyvenimo kelyje. Jaučiu jo petį. Ir labai gerbiu jį.

– O ką jis tau šnabžda?

– Jį pamačius neatrodytų, kad kažką šnabždėti gali. Kazimieras – tvirtas, didelis vyras. Tačiau jei ką šnabžda – tai tik man.

– Tavo sūnus jau grįžo iš kulinarinių klajonių Italijoje ir vėl išlėkė.

– Grįžo, Kaune baigė kulinarijos mokslus, dirbo Vilniuje kepsnių namuose, mokėsi pas garsius virtuvės meistrus – Aldoną Gečienę, Ruslaną Bolgovą. Po to išvyko į Angliją pokalbio pas vieną virėją, padirbėjo kelias valandas, jie pamatė jo techniką ir iškart pasakė: „Būk po trijų savaičių.“ Tiesa, neatsimenu to Anglijos miesto pavadinimo iš dviejų žodžių, nors jau siunčiau siuntinį sūnui.

– Gal jis dabar geresnis virėjas nei mama, kuri, kaip žinome, gerai gamina valgyti?

– Nežinau, gamindami  visą laiką tardavomės. Grįš trims dienoms į Kauną, bus koncerte, padės. Žinau, kad grįžęs norės šaltibarščių ir bulvinių blynų. O man pagamins makaronų, kuriuos labai mėgstu, su ypatingu padažu. Ir dar kažką iškeps ant grotelių.

Meilės žodžiai Ukrainoje

– 24 metai scenoje turbūt pabodo iki gyvo kaulo?

– Kuo toliau, tuo daugiau turiu parako. Net nesuprantu, iš kur? Padeda kosmetologija, domėjimasis viskuo. Bėgant metams keičiasi gyvenimo kokybė ir mintyse, ir veiksmuose.

– Neseniai tau sukako 44-eri. Kosmetologė ypač pastebi veidą, raukšles. Nebaisu?

– Pagalvoju, pagalvoju. „Prikolna“. Bet nesijaučiu blogai. Turiu ir jaunesnių, ir vyresnių draugių. Rengiamės su merginomis šią vasarą sėsti į automobilį ir važiuoti į Krymą. (Netoli Simferopolio prabėgo Arinos vaikystė. Jos tėtis Kaune gimęs rusas, mama – ukrainietė – red. past.)

– Bet jau pernai žadėjai ir prisižadėjai.

– Oho, iš kur žinai? Pasiruošei namų užduotis. Na, viskas, dabar jau tikrai važiuosim. Pernai mums sutrukdė draugo darbai, sakėm, važiuosime į kitą šalį. Šiemet važiuosime. Taškas.

– Koks vaizdas iškyla prieš akis, kai pagalvoji apie Krymą?

– Aguonų laukas! – net nušvinta, tarsi už lango būtų ne sniegas, o žaliuojantis aguonų laukas. – Negaliu pamiršti, kai pamatėme tą vaizdą pirmą kartą. Sustabdėme automobilį ir iškart – fotografuotis! Dar įstrigo ir saulėgražų laukas, nuostabūs peizažai, kraštovaizdžiai. Taip pat šilkmedis prie stotelės netoli namų. Panašus į avietę, gervuogę. Namo grįždavau nuo uogų pajuodusiomis rankomis. Dar – riešutmedžiai, graikinių riešutų medžiai, kuriais karstydavausi. Ir apie trijų kilometrų ilgio tuopų meilės alėja. Beveik visi medžiai išraižyti užrašais: „Sima plius Maša – ja tebia liubliu“ (liet. – Sima plius Maša – aš tave myliu).

– Arina plius... Irgi išraižyta?

– Yra, yra, bet jau vardo nepamenu. Būdama maža mergaitė įsimylėjau studentą ir pati išraižiau mūsų vardus.

Mirtis – dalis gyvenimo

– Jei jau prakalbome apie meilę – kokia ji tau dabar? Ar mylima tik kartą gyvenime, ar daugiau?

– Ne, netikiu, kad meilė per visą gyvenimą būna tik viena, bet kai krentu į tą meilės liūną –  viskas, aš vienamylė, mylinti tik vieną. Pastoviai, – juokiasi. – Ir nesąmonė, kad meilė trunka tik trejus metus. Ji laikui bėgant tampa kitokia – dar kietesnė.

Dabar kitaip žvelgiu į daugelį dalykų – nesureikšminu smulkmenų ir nebambu. Kartą nuvažiavau pas pažįstamą ir visą dieną klausiau bambėjimo, o greta sėdėjo jos vyras.

– Didžiausias tavo gyvenimo pasiekimas – sūnus?

– Taip. Vaikas labai svarbu kiekvienai moteriai. Ir muzika. Ne, sūnaus nelepinu. Juolab būdavo gastrolės. Tik dabar, kai daugiau dėmesio parodau, sakau „mažuli“, o jis susikuklina: „Na, ma...“

Jame matau gerą,dorą ir atsakingą žmogų. Ne todėl, kad tai mano vaikas. Jis gerbia, myli žmones.

Buvo įvairių situacijų, ligų, neįgalumo, mirčių (Arina palaidojo mamą, tėtį, brolį – red. past.). Mano sūnus viską matė iš arti, jis supranta sergantį žmogų. Senas ar mažas, sveikas ar segantis jam visų pirma yra žmogus.

– Po netekčių mirtis dabar tau turi kitą prasmę?

– Negalvoju. Bent šiandien į ją žvelgiu ramiai. Nuo to nepabėgsi, tai – dalis gyvenimo. Mirtys nesibaigs, svarbu, ką po savęs palieki ir kaip gyveni.

– Įvardytum savo didžiausią nuopuolį?

– (Kilstelėja antakius.) Na, kai ką dabar daryčiau kitaip. Dėl savo savybių, charakterio bruožų. Dabar jie kitokie.

– Vis dėlto nesakai, kaip dabar madinga – nieko nekeisčiau, tai mane užgrūdino?

– Tokiuose žodžiuose yra teisybės, nes jei ne išgyvenimai, patirtys, šiandien nebūtum toks, koks esi. Bet dažniausiai turėdamas galimybę kai ką darytum kitaip. Gal būtum geresnis?

Sportas ir lenkų berniukas

– Ar yra tiesos ganduose, kad scenos profesionalė Arina vis dar bijo scenos?

– Jėzau, bijau kiekvieną kartą. Aplinkiniai žino, kad prieš koncertą prie manęs geriau nelįsti. Dieną iki koncerto negaliu nieko valgyti.

– O 50 gramų degtinės?

– Ne, ne... Buvo lašelis brendžio su citrina ir arbata – bet tik dėl balso stygų. Šį receptą kažkada seniai pasakė Povilaitis. Tą mišinį reikia gerti šaukšteliu.

Bet jau kai stoviu scenoje, išvydusi žiūrovus, kuriuos labai myliu, jaučiuosi labai gerai. Scena – mano namai, mano teritorija, ten kalbu ir darau, ką tik noriu.

– Ar tau nekelia irzulio, kad jaunoji karta žino visokias silikonines „dainininkes“ – „olialia mamytes“, „anokias“, „dolce mėtas“, bet ne Ariną Borunovą?

– Ai, kiekvienas turi savo klausytoją, savo nišą. Na, jie daugiau reklamuojasi. Negirdėjau jų, – juokiasi. – Bet mokausi būti ir kibernetinėje erdvėje.

Beje, kažkada išgyvenau dėl savo vardo, kodėl jis ne kokia Saulė, Meilė ar Irena, o dabar džiaugiuosi. Neseniai sužinojau, kad vardas Arina reiškia „taika“.

– Taika – bliuzo karalienė?

– Ai, gali vadinti ir bliuzo karaliene. Jau nepykstu. Karalienė – namie, karalienė –  scenoje (juokiasi).

– O ką pasakytum savo pirmajai meilei – lenkų berniukui, dėl kurio dėmesio ir pradėjai dainuoti?

– Oi, Robertas! Jau nepažinčiau. Jis turbūt bus senas, išstorėjęs krienas, – juokiasi. – Sakyčiau, kad už pusvalandžio einu sportuoti.

– O jei – elegantiškas, galantiškas ir kultūringas?

– Sportas juk gali ir palaukti?

Du koncertai

Balandžio 18 ir gegužės 16 d. Arina ir jai pritariantys muzikantai Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre surengs du visiškai skirtingus koncertus.

Balandžio 18 d. unikalaus balso Arina koncertuos su grupe „Veto bank“, su kuria scenoje pasirodo jau daug metų.

Gegužės 16 d. Arina koncertuos su klavišininku Rolandu Kažimėku ir saksofonininku Laimonu Urbiku. Tai bus visiškai kitokia programa, kurią muzikantai vadina „Trio“.