Iki rugpjūčio 10-osios Klaipėdos rajono Gargždų krašto muziejuje vieši jaunų fotografų Astos Astrauskienės ir Vytauto Petriko debiutinė paroda „Tarp...“.

Jaunųjų kategorijai tiek savo kūryba, tiek amžiumi priskirtini abu autoriai debiutavo šiąvasar Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje surengtoje jų darbų ekspozicijoje. Fotoparodoje „Tarp...“ – subjektyvūs egzistenciniai apmąstymai. Uostamiestyje šių autorių darbus buvo galima pamatyti iki birželio, liepą jie persikėlė į Gargždus, o rudeniop bus eksponuojami Kaune.

Grindžia kontempliacija

Tarp – reliatyvi erdvė, įsiterpianti tarp kažko konkretaus – laiko, daiktų, veiksmų, jausmų, minčių ir pan. Buvimas tarp ko nors išsaugo paslankias ribas, kintančias priklausomai nuo ribinių taškų padėties. Šių autorių darbuose tarp implikuoja suvokimą, kad tai nėra praeitis – tai, kas buvo, ir kol kas nėra ateitis – tai, kas bus. Tačiau esatis čia paveiki taip pat tik iš dalies. Didžiausias dėmesys skiriamas laiko dimensijos išskaidymui į pagrindines sudedamąsias dalis: pradžią, būtį ir pabaigą. Šios dalys, kaip ir kontūrai, įrėminantys pauzes tarp jų, nužymimos punktyru, tik kur ne kur pereinančiu į ryškią ribą. Galbūt autoriams ir nėra aktualu identifikuoti momentus, išryškinti užuomazgos ir baigties taškus. Šįkart žymiai svarbiau užfiksuoti tai, kas lieka tarp jų.

Kontempliacija grindžiami fotografiniai vaizdai, kuriuose fiziniai objektai transformuojasi į pasąmoninius vaizdinius ar emocijų proveržius, konstruojant vis kitas prasmes, galutinai praranda ryšį su pirmavaizdžiu. Abstrahuojama realybė, užmaskuojant likusias fizinio būvio nuotrupas, bando paneigti prigimtinę fotografijos teisę. Čia moteriškas jausmingumas laimi prieš racionalų mastymą. Artimą ir puikiai pažįstamą aplinką gaubianti sentimentalumo, nostalgijos aura, su atida rikiuojamos atspindžių ir šviesos žaismės taip ir lieka tarp jausmo ir emocijos, tarp subjektyvaus ir atsargių pretenzijų į akimirkos universalumą. Aptakios formos, tirpstantys kontūrai, čaižūs blyksniai formuoja dekoratyvų paviršių, po kuriuo – gal kiek pernelyg intensyviai jusles dirginančios dvasingumo ir maldos užuominos.

Aktualesnis procesas

Be abejonės, Astos fotografijoje, išdildant ribą tarp realaus ir menamo, priartėjama prie kaskart vis kitų pajautų, kitų asociacijų, kitų emocijų. Dėmesys sutelkiamas į materialaus, apčiuopiamo ir jo atspindžio suformuoto vaizdinio santykį, į tarp realios ir simuliuojamos būsenos atsirandantį intervalą.

Šviesa, kaip ją benukreipsi, kokiu rakursu į ją bepažvelgsi, ji išsaugos savo pranašumą, liks dominante tiek akies ragenoje, tiek ir užfiksuotame kadre. Terpė tarp baltos ir juodos prisodrinama pilkos spalvos niuansų, lemiančių laipsnišką virsmą tamsa. Kaip ir kada tai įvyksta, kai šviesos išplėštas vaizdo fragmentas vėl išnyksta iš regėjimo lauko, išdildant jo paviršių, naikinant atpažįstamumą, paslepiant prasmę ar paskirtį, autorę menkai tedomina. Žymiai aktualesnis jai yra procesas, eiga, kurią ji valdo savo fotoaparatu, ištraukdama fragmentą po fragmento, rikiuodama juos slidžiame stiklo paviršiuje, tokiu būdu stimuliuodama naujus išgyvenimus ar įaudrindama seniai į pasąmonę nugrimzdusius prisiminimus. Palaipsniui objektų palikti šešėliai virsta šmėklomis, užuominomis, mezgančiomis naujus asociatyvius ryšius.

Pagrindinis autorės tikslas – sunaikinti pirmavaizdį, užmaskuoti jį taip, kad prasiveržiantys šviesos šuorai gimdytų naujas formas, sufleruojančias mums vis naujas prasmes. Vizualinių atkarpų gausa ilgainiui iššaukia monotoniją ir nuobodulį. Eilė variacijų ta pačia tema perša nuojautą apie autorės dvejones, neapsisprendimą, idėjos fragmentiškumą.

Perša savas versijas

Žymiai stipresnius saitus su realybe, materialiu jos pagrindu išlaiko Vytautas.

Nors čia taip pat akcentuojamas atstumas, laiko tarpas, išsaugoma erdvė tarp apčiuopiamo ir menamo, vis dėlto dominante išlieka vyksmas, turintis aiškią pradžią ir pabaigą. Tikrovė skaidoma į skirtingus etapus, iš kurių dėliojama būtis. Žmogaus siluetas, sustingęs realistiniame vietovaizdyje, priešpastatomas dinamiškam, laiko korozijos nuzulintam siluetui. Per kadrą nusidriekiantis atvaizdo šleifas pasėja abejones esaties tvarumu, liudija nuolatinę kaitą ir neišvengiamą baigtį. Sąmoningas nekokybės grūdas, sukurdamas drėgmės įspūdį ore, iki pat kraštų užtvindo juodai baltos fotografijos lakštą, kur perėjimas nuo šviesos/baltos prie tamsos/juodos yra žymiai aštresnis, ne toks rafinuotas ir jautrus. Iliustratyvūs vaizdai, įprasta siužetinė linija šiek tiek trikdo ir žymiai mažiau palieka vietos interpretacijoms. Pagrindinius gyvenimo etapus įamžinę kadrai – kova su laiku, rimtis, meilė, gyvybė ir dramatiška pabaigos nuojauta – pernelyg įkyriai perša savas tiesos versijas.

Šįkart mažai vietos lieka ir autorių deklaruojamai paslapčiai, kurią jie siekė užkoduoti savo fotografijose. Gana literatūriškas temos interpretavimas, besiremiantis jau kadaise suformuotomis vizualinėmis sąvokomis ilgainiui įsitvirtinusiomis simboliais, atrodo kiek šabloniškas. Tačiau kartu liudija apie autoriaus fotografinės leksikos išmanymą, kurios transformacijos į svarius įrankius debiutinėje parodoje galbūt būtų nepelnytai ankstyvos.

Pamatyti ir pastebėti

Kalbant apie laiką tiek vizualine, tiek ir verbaline raiška, norom nenorom išraiškos priemonės atmiežiamos emocijomis. Praeitis neatsiejama nuo nostalgijos, teigiamų ir neigiamų patirčių. Prisiminimai klasifikuojami į tuos, kuriuos būtina pakišti po giliausiais sąmonės klodais vien tam, kad galėtum išsaugoti optimizmą, ir į tuos, kurie nuolat gaivinami, ieškant atramos taškų ir savęs pateisinimo praeityje. Tačiau beveik niekada nepasigendama to, kas lieka tarp reikšmingiausių gyvenimo įvykių. To, kas būna tarp praeities, esaties ir ateities, tarp pozityvaus ir negatyvaus, tarp egzistuojamo ir įsivaizduojamo.

„Pasaulyje yra daug daugiau įdomių dalykų, negu mes matome plika akimi. Kai giliau pažiūri, atrandi visko“, – konstatavo Asta. Sena tiesa, bet vis dar aktuali, kaskart atrandama iš naujo. Šiek tiek melancholijos, ilgesio, nerimo. Saikingai, įprastai, bet nuoširdžiai. Visa tai ir šiek tiek daugiau – Astos ir Vytauto fotografijose.

Kaip teigė autoriai, jiems svarbu ne tik pamatyti, bet ir pastebėti. Todėl jie šioje parodoje akcentuoja tai, kas paprastai praslysta pro žmogaus akį, lieka neužfiksuota dėl nuolat didėjančio gyvenimo tempo ar neadekvačios konkurencijos vaizdų perteklių tveriančioje aplinkoje.

Į tematiškai ir stilistiškai pilnavertę diskusiją orientuotus darbus pateikęs mažai kam žinomų fotografų tandemas pagaliau savo darbus iš virtualios erdvės pasiryžęs perkelti į fizinę, tapo savotišku inkliuzu Klaipėdos fotografijoje. Belieka tikėtis, kad tokių inkliuzų aptiksime dar ne kartą.