Šešerius metus lauktas režisieriaus Gintaro Varno pastatymas Klaipėdos dramos teatre pagaliau kitą savaitę išvys rampų šviesas.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, trijų „Kristoforų“, keturių Auksinių scenos kryžių ir šešių „Fortūnų“ savininkas su Klaipėdos dramos teatro trupe ketvirtadienį Žvejų rūmuose publikai pristatys Augusto Strindbergo dramos „Šmėklų sonata“ (1907) premjerą.

Žiūrovai bus scenoje

– Kodėl statyti čia pasirinkote būtent šią pjesę? Juk anksčiau svarstėte ir kitus variantus...

– Kai aktoriai bėga iš teatro (paskaičiuokime, kiek Klaipėda per pastaruosius metus neteko gerų aktorių), tai teko kažkaip kitaip peržaisti. Šią pjesę seniai norėjau statyti, bet kitur nebuvo galimybių. Ir dar todėl, kad čia yra Vytautas Paukštė. „Šmėklų sonatoje“ tikrų vaidmenų nėra daug – trys, keturi. Svarbiausi – Senio ir Studento, kurio vaidmenį kuria du jauni aktoriai. Kol kas „studentams“ sunkiau negu Paukštei...

O čia atvažiavau todėl, kad kažkada buvau prižadėjęs. Nepaisant to, kad visos aplinkybės spaudė – nevažiuok, aktoriai išeina, teatro nėra. Bet daviau žodį ir negaliu kitaip. Be to, manau, kad valstybiniams teatrams ypač trūksta rimtų spektaklių. Nes jie Lietuvoje dabar pajuto užčiuopę tariamą aukso gyslą – komercines pjeses – ir labai aktyviai ėmė ją eksploatuoti. Vis dėlto valstybinis teatras, išlaikomas už mokesčių mokėtojų pinigus, privalėtų atkreipti dėmesį į gerą literatūrą, rimtas problemas. Šiuo atveju Strindbergas – tikrai nekomercinis teatras. Ir tikrai tai medžiaga, kurią reikia statyti būtent valstybiniuose teatruose.

– Nebaisu, kad žiūrovai neis?

– Žinote, su tuo komerciniu ir nekomerciniu teatru būna įdomių dalykų. Kitąsyk pjesė atrodo nekomercinė, o žiūrovai eina. Bet aš kalbu ne apie gerąjį rezonansą. Turiu galvoje komercinį teatrą ta blogąja, pigiąja prasme, kai žiūrovas viliojamas pavardėmis arba banaliais siužetais, kvailu juoku. Mūsų atvejis kitoks. Nors galbūt Paukštė ir pritrauks publikos. Vis dėlto jis neabejotinai vienas garsiausių Lietuvos aktorių.

Manau, Strindbergas reikalingas, nepaisant to, kad pjesė keista, simbolistinė ir filosofinė. Ir į ją nereikia žiūrėti, kaip į siužetinę dramą. Ji nebus labai jau populiari dar ir dėl tos priežasties, kad tai yra viena iš paskutinių kamerinių Strindbergo pjesių ciklo, parašyto jo „Intymiajam teatrui“. Mes vaidinsime ne visai tradiciškai – aktoriai kartu su žiūrovais bus scenoje. Taip didžiulėje, milžiniškoje Žvejų rūmų scenoje mes darome kamerinę salę. Čia nebus tas gigantiškas spektaklis su tūkstančiu vietų, žiūrovų galės tilpti du, du su puse šimto. Šiuo atveju tas kameriškumas, manau, reikalingas, ribotas žiūrovų skaičius – taip pat. Kadangi tai nėra kūrinys masinei publikai. Tai spektaklis teatralui arba žmogui, teatre ieškančiam naujų minčių ar savo problemų sprendimo.

Nereikia bijoti mirties

– Kas jus patį šioje pjesėje uždegė?

– Pats Strindbergas. Dar 2000-aisiais Slovakijoje statydamas jo „Sapną“ atkreipiau dėmesį ir į „Šmėklų sonatą“, kuri man įstrigo kaip labai gražus ir keistas kūrinys. Kas žavi?.. Tiesiog kiekvienas spektaklis turbūt atitinka tam tikrą mano paties būseną tam tikru metu. Taip ir šis dabar. Pjesė, švelniai tariant, apie gyvenimą ir žmoniją peršanti gana prastą nuomonę. Strindbergas garsėjo ta savo nuomone. Ypač gyvenimo pabaigoje. Tiesą sakant, visada jis buvo labai aštrus, aršus ir kritiškas. Ir čia man patinka jo simbolizmas, tokia trijų paveikslų kompozicija. Pjesė dar turi sąsajų su muzika – rašydamas ją Strindbergas įsivaizdavo Beethoveno sonatą D minor. Pjesę jis konstravo pagal muzikinius ir, žinoma, vizualinius principus. Ir mintis ten – iš trijų dalių. Be to, Strindbergas labai rimtai domėjosi alchemija, teosofija, ezoterine filosofija, budizmu. Visose srityse jis nuolat ieškojo gyvenimo ir pasaulio prasmės. Galų gale nusiraminimą rado budizme. „Šmėklų sonatoje“  visa tai labai aktyviai skamba. Tai viena iš jo taip vadinamų budistinių pjesių. Joje yra tekstų, kurie pasakinėja, kaip reikėtų tai suprasti. Kartu tai yra ir jauno žmogaus karčios gyvenimo patirties istorija.

Paprastai sakant, tai filosofinė drama. Simbolistinė savo stilistika. Apie gyvenimo mirties slenkstį. Todėl visa, kas ten vyksta, yra tarsi paskutinėje gyvenimo arba pirmojoje mirties stadijoje. Yra įvairių tos pjesės traktavimo versijų. Viena jų remiasi teiginiu, kad žmogus gyvena ir realiame, ir paraleliniame pasauliuose. Astraliniame pasaulyje, kur gyvena jo siela, prieš pereidama į mirties pasaulį ji turi peržengti tris etapus. Tie trys etapai yra šioje pjesėje – tai yra tos trys scenos, tie mano anksčiau minėti trys paveikslai. Taigi į šią pjesę reikėtų žiūrėti ne kaip į psichologinę istoriją, o kaip į paveikslą, kaip į triptiką apie gyvenimą ir žengimą į mirtį. Mirtis Strindbergui, kaip ir budistams, niekada nėra baisi. Krikščionims kažkodėl ji yra labai baisi, o budistams ne. Tai yra tiesiog perėjimas į kitą būvį. Juolab jei tiki, kad atgimsi kitame gyvenime, jei tiki reinkarnacija – kas čia tokio baisaus. Taigi pjesė dar ir apie tai, kad nereikia bijoti mirties. Labai dera prie šių dienų nuotaikos, inspiruotos Vėlinių žvakių.

– O kaip atrodys spektaklis?

– Skrupulingai nesekėme Strindbergo pjesės remarkomis, bet scenovaizdyje namo išorę ir jo vidų mes turėsime. Tik visa tai sprendžiame per architektūrinius brėžinius. Tai bus namo dydžio architekto projektas. Antroje dalyje bus namo pjūvis – irgi architektūrinis eskizas, išpopuliarėjęs berods XVII a., kuomet architektai mėgdavo paišyti namo pjūvius su visom detalėm, net gyventojais. Tą architektūrinio brėžinio vizualizacijos stilistiką mes ir naudojame. Scenografija – Gintaro Makarevičiaus, kostiumai – Jolantos Rimkutės, o muzika – Vidmanto Bartulio.

Per protą ir jausmus

– Įdomu, kaip dabar gyvuoja jūsų paties teatras „Utopija“?

– Kaip visada sunkiai, ačiū. Ką darysi. Bet visada miela į jį grįžti. Darom ką norim. Na, ne visai ką norim... Vis dėlto mes, maži teatriukai, negalim statyti didelių spektaklių. Deja, Strindbergo negalėtume pakelti. Ne dėl aktorių. Mes pasikviesti galim bet ką. Dėl dekoracijų. Mums tai būtų per brangu. Ir repetuojam mes ten, kur išsinuomojam. Todėl repeticijos Žvejų rūmuose manęs tikrai neišgąsdino. Negaliu skųstis darbo sąlygomis, jos idealios. Mes sceną turim kiekvieną dieną. Jūs neįsivaizduojate, kaip Vilniuje išleidome Lorcos „Publiką“ – sceną gavome tik prieš dvi dienas iki premjeros.

– Kokie jūsų santykiai su publika? Kas jums svarbiau – pasiekti žiūrovų protus ar širdis?

– Žiūrint kokiame spektaklyje... Jeigu spektaklis nejaudina, aišku, yra blogai. Bet Strindbergas visų pirma yra mintis, o tik po to – ją lydinčios emocijos. Tai šiuo atveju manau, kad turėtų trenkti per protą ir jausmus. Čia viskas taip sukonstruota, kad tu turi suprasti, kas vyksta ir kodėl taip vyksta, kad tai savotiškai dėsninga, ir tada darytis išvadas. Taigi intelektas čia pirmoje vietoje. Bet daugelyje spektaklių būna atvirkščiai.

Aišku, man liūdna, kai žmonės nesupranta. Ir spektaklyje „Publika“ yra tokia problema. Skundžiasi žiūrovai, kad nelabai ką suvokia pirmame ir antrame veiksmuose. Na, ką aš galiu padaryti?! Ten, pavyzdžiui, yra labai keista poezija... Čia irgi įsivaizduoju, kad ne visiems patiks. Nors kartais aš labai apsirinku. Štai kai statėme Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“, sau beveik garantavau, kad parodysime tris ar keturis kartus, ir spektaklis bus nurašytas, nes niekas į jį neis. Atsitiko priešingai. Jis buvo net labai populiarus. Aš gal neįvertinau žiūrovų. Publika nėra idiotė, ir nereikia galvoti, kad ji yra idiotė. Jei spektaklyje užraugta teisinga, sąžininga ir paveiki istorija, tai patraukia žmones, į tikrus dalykus jie eina. Tų tikrų dalykų nėra daug. Teatre jie gali kažką atrasti, galų gale paverkti, kažkokią savo sielos dalį išgryninti. To žmonėms reikia. Mažai kas teatrą atstoja. Šiuosyk bijau ko kito. Čia nėra tokių aistrų kaip pas Dostojevskį. Strindbergo pjesė labiau išprotauta.

– Paskutinis klausimas – ar dirbdamas čia radote laiko ištrūkti pas paukščius? Ne paslaptis, kad esate aistringas ornitologas, nors šioje srityje – tik mėgėjas.

– Tikrai taip. Repetuodamas Klaipėdoje daug kartų buvau Ventės rage. Šiemet pirmąsyk dalyvavau paukščių ralyje. Labai smagu. Kitąmet stengsiuosi irgi atvažiuoti. Man tai yra pabėgimas nuo profesijos. Mane teatras vargina. Kartais – labai. Jis kaip vampyras – vis turi jam duoti savo kraujo. O gamtoje su paukščiais aš pasikraunu, atsikuria normali kraujo apytaka.