Prieš 80 metų Antanina Liorentaitė tapo pirmąja Lietuvos moterimi lakūne ir liko ištikima šiam pasirinkimui visą savo ilgą gyvenimą. Be to, ji pirmoji, įskaičiuojant ir vyrus, iššoko parašiutu ir laimingai pasiekė žemę.

Po mirties – į Lietuvą

Skraidyti – tai buvo A.Liorentaitės pasirinkimas visam gyvenimui. Net ir būdama labai garbaus amžiaus, ji tvirtino, kad skristų net ir kosminiu laivu, jei tik tam tiktų. Antrasis pilotės pasirinkimas – Lietuva.

Šiomis dienomis sukanka 10 metų, kai Šakių rajono Žvirgždaičių kapinėse amžiną poilsį surado iš JAV parskraidinti pirmosios Lietuvos lakūnės pelenai – tokia buvo jos, Antaninos Liorentaitės, valia.

Ji grįžo į Tėvynę, kurioje tarpukariu išmoko skraidyti ir žvelgė į ją iš paukščio skrydžio.Apie šią iškilią Lietuvos dukrą iki šiol buvo žinoma nedaug. Ji nemėgo viešumos.

Tai patvirtina ir 2002 m. jos parašytas testamentas, kuriame A.Liorentaitė nurodė, kad: „... mirus, mano kūnas būtų sudegintas tuojau po mirties... Taip pat nenoriu jokio pranešimo apie mano mirtį nei per radiją ar televiziją, nei per spaudą čia, Amerikoje... pageidauju, kad mano pelenai būtų nusiųsti į Lietuvą, kur aš gimiau, ir palaidoti Žvirgždaičių kapinėse, kuriose seniau yra palaidotas mano tėvas (Petras Liorentas) ir mano sesuo (Petronėlė Liorentaitė)“.

Istorikę sudomino asmenybė

Minėtą A.Liorentaitės testamento citatą ir daugelį kitų įdomių faktų iš pirmosios Lietuvos lakūnės gyvenimo pateikė didžiulio susidomėjimo sulaukusios knygos „Garsios Lietuvos moterys“ autorė istorikė Anelė Butkuvienė.

„Apmaudu, kad rašydama minėtą knygą nieko nežinojau apie Antaniną Liorentaitę – apie šią iškilią Lietuvos dukrą medžiagą rinkau vėliau“, – sakė A.Butkuvienė.

A.Liorentaitė gimė 1906 m .lapkričio 11-ąją Žvirgždaičiuose, Petro Liorento ir Barboros Olekaitės – pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Antanina buvo jauniausia iš aštuonių vaikų.

Kelio pradžia

Anuomet lietuvių visuomenė gana skeptiškai vertino mergaičių mokymąsi, tačiau Liorentai visus savo vaikus leido į mokslus. Tad ir Antanina, baigusi Vilkaviškio gimnaziją, išvažiavo į Kauną ir įsidarbino pašte telefonininke. Įdomu, kad jai teko budėti telegrafe 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo naktį.

„Kas paskatino jauną merginą susidomėti aviacija? – pakartojo klausimą A.Butkuvienė. – Sunku atsakyti į šį klausimą. Manau, pirmuoju akstinu tapo jos brolis Jonas – Lietuvos karo aviacijos pulkininkas leitenantas, kartą pakvietęs sesę paskraidyti virš Kauno.

Tas skrydis pakerėjo merginą visam gyvenimui, kurio saulėlydyje ji taip paaiškino pasiryžimo skraidyti priežastį: “Skridau, nes neaprėpiama toluma, aukštybių giluma, laisvų debesų skraiste pasipuošusi Lietuvos padangė kaip magnetas traukė ir kvietė mane skristi, pakilti aukštai, aukštai..."

Buvo konkurenčių

1931 m. A.Liorentaitė padavė prašymą į Lietuvos aeroklubo organizuotus civilinių lakūnų rengimo kursus. Ji buvo priimta į trečiąją civilių lakūnų mokymo grupę, kurioje buvo keturi vyrai ir dvi merginos.

Pasak A.Butkuvienės, su Antanina buvo priimta ir Marytė Jautokaitė. Pastaroji, nors ir gavo pilotės licenciją, tačiau dėl sveikatos problemų skraidyti negalėjo ir po kelerių metų mirė nuo džiovos.

Pažymėtina ir tai, kad pirmajam Lietuvoje moters lakūnės skrydžiui ankstesniuose kursuose buvo rengiama Ona Steponaitytė, tačiau ji neišlaikė praktinio egzamino – per bandomąjį skrydį vieno didžiausių tarpukario aviacijos autoritetų – pulkininko Antano Gustaičio sprendimas buvo griežtas: “Skraidyti netinka!"

Skraidė naktimis

“Praktiniai užsiėmimai Aleksoto aerodrome prasidėdavo gana neįprastu laiku – antrą valandą nakties, nes tuo metu oras būdavo ramiausias, o dieną, kai, atrodo, nejuda nė lapelis ir dangus giedras, pakilus aukščiau, lėktuvai krisdavo į oro duobes, buvo blaškomi oro srovių, ir mokymai skraidyti nepasiekdavo tikslo.

Lankydama skraidymo kursus, Antanina gyveno Aukštojoje Fredoje – iki aerodromo Aleksote eidavo naktį pėsčiomis penkis kilometrus, o po skraidymo nemigusi skubėdavo į darbą. Tokiu ritmu ji gyveno 1931–1933 m. – tokia buvo kursų trukmė", – pasakojo istorikė.

1933 m. gavo licenciją

Pirmasis Antaninos skraidymo instruktorius buvo lakūnas Antanas Mikėnas, tačiau ją skraidyti mokė ir kiti lakūnai. Pirmą kartą savarankiškai Antanina į orą pakilo 1932 m. Savo būseną per pirmąjį skrydį po daugelio metų ji taip atsiminė: “Vienu tarpu man pasirodė, kad lėktuvas pranyko, o aš sklendžiu ore, bet tas jausmas greitai dingo."

“Būsimiesiems lakūnams, siekiantiems išsiugdyti profesinius įgūdžius, reikėdavo atlikti keliasdešimt sudėtingų skrydžių. Antanina yra sakiusi, kad nei kilpos, nei suktukai jai nebūdavę baisūs, tik pačioje skraidymo pradžioje porą kartų sunkokai sekėsi nutupdyti lėktuvą. A.Liorentaitė 1933 m. rugpjūtį gavo licenciją ir tapo pirmąja moterimi lakūne Lietuvoje", – pasakojo istorikė ir priminė, kad, kai kurių autorių tvirtinimu, A.Liorentaitė yra ir pirmoji moteris lakūnė Pabaltijyje.

Buvo sava tarp lakūnų

Anot A.Butkuvienės, A.Liorentaitė 1935 m. buvo įtraukta į ypač aukštos kvalifikacijos lakūnų eskadrilę, tinkamą skraidyti karo meto sąlygomis. Antaninos profesijos bičiuliai vertino ją ne tik už profesinį pasirengimą, bet ir žmogiškąsias savybes.

Šimtametis aviatorius Viktoras Ašmenskas taip šiemet atsiliepė apie pirmąją Lietuvos lakūnę: “Antanina puikiai tiko vyriškoje kompanijoje. Ji buvo mums ir draugė, ir patarėja, ir pagalbininkė. Mes ją vertinome už pareigingumą, ryžtą, kuklumą.

Antanina neatsisakydavo suadyti įplėštą uniformą, prisiūti ištrūkusią sagą, drauge su mumis išlenkti vieną taurelę ar surūkyti papirosą. Žodžiu, buvo sava.„1944 m. iš Lietuvos pasitraukusią ir vėliau Čikagoje apsigyvenusią A.Liorentaitę 1988 m. aplankė aviacijos veteranas iš Gelgaudiškio Antanas Unikauskas.

Jis parvežė iš ten filmuotą vizito pas A.Liorentaitę medžiagą, kuri dabar turėtų itin sudominti aviacijos istorikus – juk šiemet rugpjūtį sukanka 80 metų, kai šaunioji Lietuvos dukra gavo lakūnės licenciją, o vasarį – 10 metų, kai atsisėdo ant ilgo Lietuvos lakūnų vėlių suolelio.

Gyveno kukliai

“Antanina gyveno lietuviškame Čikagos rajone – Market Parke, nedideliame ir kukliame bute. Mat, atvykusi į JAV, ši nedidukė liekna moteris vertėsi atsitiktiniais arba mažai apmokamais darbais.

Deja, su aviacija neturėjo jokių reikalų. Nepaisant nedidelio savo uždarbio, ji vėliau parėmė mane 2000 m. Gelgaudiškyje įkurtą jos vardu pavadintą Vaikų sklandymo mokyklėlę, kuri iki šių dienų išugdė beveik 60 jaunųjų sklandytojų. Deja, šiuo metu mokykla paskendusi problemose", – apgailestavo A.Unikauskas.

Jis teigė, kad neparvežė iš JAV jokių istorinių nuotraukų – jos pradingo A.Liorentaitės kelionėje laivu per Atlantą.

Pirmieji šuoliai

Pirmąjį savo gyvenime šuolį be parašiuto Antanina atliko Žvirgždaičių gimtosios sodybos klojime – nušoko nuo sijos ant šiaudų.“Tada būsima pirmoji Lietuvoje parašiutininkė buvo tokio amžiaus, kad ją reikėjo užkelti ant pirmojo kopėčių skersinio. Pasiekusi kopėčiomis siją, ji nušoko žemyn, ant šieno.

Savo pirmąjį tikrąjį šuolį iš lėktuvo A.Liorentaitė atliko 1936 m. birželio 7 d. Tauragėje per Aviacijos propagandos dieną. Beje, tai padaryti ji pasisiūlė pati ir tapo pirmąja parašiutininke Lietuvoje, pralenkusi ne tik moteris, bet ir vyrus", – priminė A.Butkuvienė.

Negalėjo patikėti

Lietuvos aeroklubo leidžiamas žurnalas “Lietuvos sparnai", rašęs apie šį įvykį Lietuvos aviacijos istorijoje, pastebėjo, kad iš pradžių žiūrovai net nenorėjo tikėti, jog tą drąsų žingsnį žengė moteris. Netrukus tauragiškiai karštai sveikino A.Liorentaitę – sėkmingai iš padangių nusileidusią pirmąją parašiutininkę.

Po metų – 1937 m. gegužės 6-ąją Kaune vykusioje aviacijos šventėje, kurią stebėjo 30 tūkst. žiūrovų, pirmoji parašiutininkė su Birutė Ona Civinskaite dalyvavo grupiniame dešimties parašiutininkų šuolyje.

Atkartojo tautos likimą

Kai 1939 m. Lietuva atgavo Vilnių, A.Liorentaitė buvo perkelta dirbti į atgautą sostinę, kur lakūnės skrydžiai nutrūko visam gyvenimui – viena krašto okupacija keitė kitą.

Sovietinei kariuomenei 1944 m. artėjant prie Vilniaus, Antanina paliko sostinę ir parvažiavo į tėviškę, kur susirinko jos du broliai ir sesuo – liepos 30-osios vėlų vakarą jie visam laikui paliko gimtinę, o motina dėl prastos sveikatos liko kitame kaime, pas gimines. Liorentų sodyba sudegė tą patį vakarą nuo fugasinių sviedinių – liko tik šimtametis ąžuolas. Jis tebestovi ir dabar.

Likusios Lietuvoje Antaninos seserys buvo išvežtos į Sibirą, o brolio Jono sūnus žuvo lageryje.Antanina kelerius metus gyveno karo pabėgėlių stovyklose, o 1949 m. persikėlė į JAV, kur dirbo laikraščio “Lietuvių balsas„ spaudos platinimo skyriuje. Uždarbis buvo nedidelis, gyveno labai kukliai, bet niekada neužmiršo Lietuvos.

Džiaugėsi medaliu

Prasidėjus perestrojkai, Čikagoje gyvenusią lakūnę aplankė Lietuvos aviatoriai, užsimezgė jos artimi ryšiai su gimtuoju kraštu. Garsiųjų Lietuvos lakūnų skrydžio per Atlantą 60-mečio proga ji buvo apdovanota S.Dariaus ir S.Girėno medaliu už nuopelnus Lietuvos aviacijai.Anot A.Butkuvienės, dėl garbaus amžiaus A.Liorentaitė negalėjo atvykti atsiimti medalio, tačiau jį įteikė lakūnės kolega iš Lietuvos Edmundas Jasiūnas, atvykęs į Čikagą.

Tuomet pirmoji Lietuvos lakūnė prisipažino nežinanti, kada labiau jaudinosi – ar įteikiant jai medalį, ar tuomet, kai pirmą kartą savarankiškai pakilo lėktuvu į dangų, kai pirmą kartą iššoko su parašiutu.Mirė eidama 97-uosius“Lakūnė palaikė ryšius su Žvirgždaičių progimnazija, anuomete Kudirkos Naumiesčio vidurine mokykla (dabar – V.Kudirkos gimnazija), padovanojo jai savo biblioteką.

1998 m. birželio 13-ąją Žvirgždaičiuose vyko aviacijos šventė, skirta Antaninai Liorentaitei, o Liorentų sodybos vietoje, prie šimtamečio ąžuolo, atidengta atminimo lenta. Pedagogas ir lakūnas iš Gelgaudiškio A.Unikauskas, suorganizavęs vaikų sklandymo mokyklą, gavo A.Liorentaitės sutikimą savo auklėtinius vadinti liorentukais", – pasakojo istorikė.

Po lakūnės mirties 2003 m. vasario 4-ąją (ji mirė Čikagoje, eidama 97-uosius) Žvirgždaičiuose viena gatvė pavadinta jos vardu.