Už  viešintis negeidžiančio mecenato lėšas išleistas solidus tapybos albumas „Vytautas Povilaitis“. Jis buvo pristatytas M.K.Čiurlionio dailės galerijoje.

Pirmasis abstrakcionistas

Tapytojas Vytautas Povilaitis (1927–2009) – įvairialypis, prieštaringus laikotarpius pergyvenęs Lietuvos dailininkas. Jo pavardė tik Atgimimo laikotarpiu dailės kritikoje įsitvirtino tarp pirmųjų Lietuvos abstrakcionizmo atstovų.

„Alfa, ar žinai, kad aš pirmas Lietuvoje abstrakcionistas? – prieš keliolika metų vykusį pokalbį mena menininko bičiulis dailininkas Alfonsas Vilpišauskas. – Aš tada šito nežinojau, ir dabar dauguma to nežino, – reikia būtinai tai paminėti ir pabrėžti.“ Tai ir kiti dailininko asmenybės ir tapybos bruožai atskleisti profesionaliai ir estetiškai išleistame albume.

Sovietmečiu V.Povilaitis negalėjo natūraliai atsiskleisti jam artimoje abstrakčiojoje tapyboje, tuomet visiems teko spraustis į socialistinio realizmo dailininko rėmus.

Nepamirštamas novatorius

Vis dėlto ir tada dailininko darbai darė stiprų įspūdį. „Jis tapė žiemos uostą, – atsiminimais dalijasi tapytoja Laima Drazdauskaitė. – Dabartiniame Karaliaus Mindaugo prospekte buvo senas uostas, senų baržų, netoliese gyveno žmonės, rūko dūmai – spalvingas kampelis. Apie Povilaitį tada sakėmė: „Tai Albert‘o Marquet, kuris su Henriu Matiss‘u savitai tapė Paryžiaus motyvus, stilius."

Tiesa, A.Marquet tapyba labiau priminė piešinį, o V.Povilaičio darbuose vyravusi laisvė, anot L.Drazdauskaitės, „kažkas iš abstraktaus ekspresionizmo“.

"Jis kurdavo brūkšniais. Labai daug naujo ir tam laikotarpiui reikšmingo buvo jo darbuose. V.Povilaitis atrodė modernesnis net už Augustiną Savicką, kuris jau buvo pripažintas, turėjo savo stilių“, – prisimena tapytoja.

Rytas – „Laumės“ kavinėje

Tapybos albumą „Vytautas Povilaitis“ pristatė knygos mokslinė redaktorė, menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė, albumo tekstų autorė, menotyrininkė Kristina Budrytė-Genevičė, istorikas Egidijus Aleksandravičius, skulptoriai Leonas Strioga, Robertas Antinis. Žinoma, ir paslaptingasis mecenatas.

Poetas Gintaras Patackas replikomis pagyvinęs jaukų albumo sutikimą priminė, kad V.Povilaičiui nebuvo svetima bohemos aplinka, su juo ir susipažino kavinėje.

„Buvo kavos mėgėjas. Gerdavo tik kavą. (Irena Žuklytė-Bagdonienė prisimena, kad ir gerą konjaką.) Buvo tokia tradicija (kava dar buvo pigi) – Vytautas susikraudavo dešimt puodukų ir visiems nešdavo. Jis labai dažnai vaišindavo visus. Kas rytą „Laumėje“ susitikdavome“, – susirinkusiuosius atminties takais veda poetas.

G.Patacko lūpomis įvardytas tapytojo gyvenimo paradoksas –  atsisveikinti su juo atėjo tik keli žmonės. „Dailininkų sąjungos referentė Dalia Draugelienė, Leonas Strioga su žmona, dar keli, aš vos spėjau“ – albumo prisiminimų skiltyje pastebi poetas.

Jo ir kitų tapytojo bičiulių portretus galima pamatyti albume: V.Povilaitis mėgo portreto žanrą, juos tapydavo iškart ant drobės.

Svarbiausia, kad yra

Susimąstęs salės gale sėdėjo ir Vytauto Povilaičio sūnus – taip pat Vytautas, taip pat dailininkas.

„Dabar netapau, toks laikas, neprievartauju savęs. Ir tėvas niekada nevertė manęs rinktis dailės, nežadėjo padėsiąs, kaip nors palengvinsiąs. Pats matydamas, kaip jis dirba, paskui jį nuėjau, bet dabar ne, netapau", – prisipažino garsaus dailininko atžala. Ir tarp eilučių tarsi suskambo skausmo šešėlis. Gal kad tėvas neišvydo dailininkui taip svarbaus jo tapybos albumo? „Ne, svarbu, kad apskritai išleistas, kad prisimintas, kad yra. Laiko aš nefiksuoju, jo man tarsi nėra“, – skvarbų žvilgsnį į albumo mėlynus viršelius nukreipė Vytautas Povilaitis jaunesnysis.

Ir iš tiesų – šis albumas svarbus mums, čia esantiems, būsiantiems, kuriems reikia, kurie alksta tikrų vertybių, o ir už jų tyliai stovintis mecenatas albumo viršelių mėlynos spalvos gyliui suteikia prasmingų niuansų.