Tiems, kuriems susivokti gyvenimo kasdienybėje per sunku, menas kartais tampa vienintele išsigelbėjimo galimybe. Vieniems būtina jį kurti, kitiems pakanka tiesiog stebėti.

Ligoninė virto galerija

Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninės (RVPL) skaitykla kelioms savaitėms tapo tarsi galerija. Žemaitijos dailininkų sąjunga, bendradarbiaudama su ligoninės personalu, atvežė čia parodą „Pajūrio bliuzas“, kuri bus demonstruojama ligoninėje iki Naujųjų metų.

„Labai džiaugiuosi, kad žemaičiai sutiko savo kūrybą eksponuoti RVPL, nes ir pats esu žemaitis“, - šypsodamasis prisipažino ligoninės direktorius medicinos daktaras Valentinas Mačiulis, pabrėždamas meno terapijos reikšmę besigydantiems ir sveikstantiems pacientams.

Ligoninės pacientai savo kūrybą kartais pristato ir patys. Jų kūrinių parodos ne tik puošia gydymo įstaigą, bet yra pristatomos už jos ribų – ekspozicijos surengtos LR Prezidento rūmuose, Vilniaus miesto savivaldybėje, Sveikatos apsaugos ministerijoje, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, įvairiose kitose įstaigose.

Ligoniams kurti labai patinka, tačiau pamatyti kitų kūrybos rezultatų dažnai negali. „Pastebėjome, kad pacientai domisi profesionalių dailininkų kūryba, tačiau neturi galimybių lankytis parodose. Tad kilo mintis, o kodėl nesurengus profesionalių dailininkų parodos ligoninėje? Mūsų idėjai entuziastingai pritarė Žemaitijos dailininkų sąjungos atstovai, nepagailėję laiko ir pastangų. Esame laimingi, kad galėsime suburti ir pradžiuginti ne tik pas mus besigydančius pacientus, bet ir Naujosios Vilnios bendruomenę bei visus meno žinovus ir mylėtojus“, - džiaugėsi RVPL Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Janina Utkuvienė.

Atvežė pajūrio dvelksmą

Parodoje dalyvauja dešimt Žemaitijos dailininkų sąjungos narių, kurie pristato 22 darbus. „Tai, kad autoriai iš Klaipėdos krašto, turbūt ir atspindi daugiausiai pajūrio ir jo apylinkių motyvai. Visi autoriai labai saviti ir skirtingi“, - parodos atidaryme sakė RVLP Socialinės pagalbos skyriaus Kūrybos centro vadovė Irma Barauskaitė – Klimkienė.

Pasak jos, ekspresyvios ir spalvingos Algio Ramanausko ir Arūno Urniežiaus kompozicijos pasižymi labai monumentaliu vyrišku požiūriu, tuo tarpu Vytauto Vinco Dambrausko pastelinės abstrakcijos - elegantiškai lyriškos. Iš tikro dramatiškos kaip ir pati Viliaus Orvydo sukurta sodybos aplinka – Boriso Jokubauskio drobės, perteikiančios šios unikalios sodybos įtampą.

„Eglė Lipinskaitė labai įtaigiai perteikia savo žvilgsnį į gyvenimo filosofiją per išėjusius ir sugrįžusius medžius. Panašios nuotaikos atsispindi Birutės Fiodorovos darbuose, sukeliančiuose nostalgiją, stebint paveikslus „Pavasarėjant“ ir „Rūkas“, - kalbėjo I.Barauskaitė, atkreipdama dėmesį į neįprastą Tatjanos Simanaitienės darbų techniką, tradicinės mokyklos realistinius Povilo Dirgėlos ir Reginos Donbrauskaitės darbus.

„Kostas Žuolis pristato Klaipėdos miesto metraštį darbuose „ Uraganas Klaipėdoje“ ir „Uostas“. Tai autoriaus pamąstymai impresionistiniais potėpiais apie miesto gyvenimo aktualijas“, - menininkus pristatė Kūrybos centro vadovė.

Svarbiausia – menas žmogui

Parodoje dalyvavusi menotyrininkė Dalia Semeškienė Kleponytė bandė paaiškinti susirinkusiems svečiams parodos pavadinimo reikšmę. „Kuo čia dėtas bliuzas? Gal geografinis atspindys. Mėlynumas – pajūris, platus dangaus horizontas, nes jausminį bliuzą atitinka tik vienas darbas ir tai, greičiau alsuojantis krauju nei mėliu. Kas yra dvasinė bliuzo būsena žino senieji Naujojo Orleano meistrai. Jie sako, kad tą dieną, kai tave atleidžia iš darbo, grįžtant į namus tave mirtinai sumuša ir atima paskutinius centus, o parėjus paaiškėja, kad tave paliko žmona, tai ir yra bliuzas.

 Gana žiauru tokioje aplinkoje. O gal, žiūrėti tiesiog paprasčiau, kad vienijantis dėmuo – noras kurti ir galimybė tai daryti. Kūrybinio momento adrenalinas, dvasinio katarsio potyris, gėrėjimasis ir menas ne menui, o menas žmogui“, - svarstė menotyrininkė.