Uostamiesčio Fotografijos galerijoje penktadienį atidaroma Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių metinė fotografijų paroda „(Ne)Matomi“.

Regimumas, regėjimo pojūtis yra susijęs su vienu iš svarbiausių žmogaus jutimų – rega ir tiesiogiai priklauso nuo gebėjimo matyti. Daugiausia žinių apie aplinką, supantį pasaulį ir kitus reiškinius įsisavinama būtent jos pagalba. Per regėjimą pažįstame ir atpažįstame, suvokiame save ir kitus, orientuojamės erdvėje, kuriame, etc. Regėjimas įgalina matyti ir suprasti, tapti matomiems patiems, ar padaryti matomus kitus. Visai kas kita – regimybė. Tai – momentas, kuris gali būti visiškai nesusijęs su matymo funkcija, tačiau bet kuriuo atveju keičia materialaus pasaulio vaizdą. Tai – riba, kai išnyksta tikrovė ir prasideda iliuzija, tai – neapčiuopiamas vaizdo darinys, sėkmingai apgaudinėjantis akis. Ši linija tarp regėjimo/matymo ir regimybės/iliuzijos yra be galo plona. Ji gali ir išvis išnykti, sąmoningai simuliuojant naujas patirtis, konstruojant vaizdinius, ieškant kitų prasmių ar naujų vizualinių sąvokų. Matyti ar nematyti, ką matyti ir ko nematyti, kaip ir kodėl matyti arba nematyti – susitarimo dalykas. Susitarimo su aplinka, aplinkiniais, su pačiu savimi...

„(Ne)Matomi“ – erdvė vizualinėms Klaipėdos fotografų diskusijoms. Tema talpi įvairioms nuomonėms ir sprendimams, pakankamai paslanki skirtingoms autorinėms traktuotėms, interpretacijoms, pozicijoms (ar pozoms), kad kiekvienas galėtų surasti savitą priėjimą prie jos, taikliausią išraišką ir vienintelį tinkamą kadrą.

Šiek tiek melancholijos ir ilgesio, atmiežto asmeniniais gyvenimo potyriais, kur ne kur pamargintais neišsipildžiusių svajonių spalvomis. Šiek tiek įspūdžių iš svetur, aktualizuojančių čionykštes visuomenės problemas, ar priešingai – išryškinančių mūsų santvarkos pranašumą. Kūrybos-darbo mozaika, kur kadais nepastebimi momentai ilgainiui tapo ryškiausiais gyvenimo akcentais. Fotografai tyrinėja ir matymo-nematymo ribą, regos galimybes (at)pažinti ir identifikuoti, rasti atitikmenį sukauptos informacijos bagaže. (Ne)matoma čia pereina ne tik į matomą, bet ir į nuosekliai (pa)stebimą. Čia akcentuojama tai, kas paprastai praslysta pro žmogaus akis, lieka neužfiksuota dėl nuolat didėjančio gyvenimo tempo, vaizdų pertekliaus ar tiesiog nenoro matyti.

„(Ne)Matomi“ – savotiškas žaidimas, beveik neturintis jokių taisyklių ir suteikiantis neribotą laisvę improvizacijoms. (Ne)matomais čia tampa ne tik tie, kurie yra kitapus objektyvo, bet ir tie, kurie sąmoningai ar nesąmoningai lieka už kadro. Tie, kurie be mažiausių pastangų užpildo fotografijos lakštą, bet taip ir lieka nepastebėti, ir tie, kurių egzistavimu niekas neabejoja, bet dėl vienų ar kitų priežasčių jų patogiau nematyti. (Ne)matomi – ir tie, kurie yra tarp regimybės ir išnykimo, tarp esamo ir nesamo, tarp prasmės ir beprasmybės. Ir tie, kurie žiūri, bet nemato, arba mato nežiūrėdami.

(Ne)matomi – (ne)regimi, (ne)pagaunami ar (ne)gaudomi, (ne)pastebimi ir (ne)stebimi, (ne)suprasti ir (ne)suvokti. Begalė žaidimo variantų skirtingais sąvokų/minčių dėmenimis, filosofinių vingių, šmaikščių, sarkastiškų ar skausmingų apmąstymų. Ir viskas nesunkiai sutelpa į vieną sąvoką – „(Ne)Matomi“...

Vernisažas –  gruodžio 14 d. 18 val. Fotografijos galerijoje (Tomo g. 7), kur paroda veiks iki 2013 m. sausio 17 d. Ją apžiūrėti bus galima I–V 12–17 val.