Pristatant spėjusią išpopuliarėti Gedimino Jankaus dramą „Kybartų aktai“, išryškėjo prieštaringos nuomonės dėl vieno iš dramos veikėjų – A. Smetonos perlaidojimo Lietuvoje bei pastebėta, kad nerasta atsakymo  į vieną klausimą, kuris iki šiol kirba daugelio galvose.

Sugriovė sovietmečio mitą

Istorinė prezidentūra Kaune lūžo nuo kauniečių, nekantravusių išgirsti šviežią žodį apie du pagrindinius ir vienintelius dramos veikėjus: Antaną Smetoną ir Augustiną Voldemarą. Tačiau tiek autoriaus, tiek kitų renginio dalyvių kalba dažniau sukosi apie pirmąjį Lietuvos prezidentą, jo vaidmenį Sovietų sąjungos agresijos akivaizdoje. Mat ir šiomis dienomis kai kurie istorikai perša visuomenei sovietmečiu karikatūriškai pavaizduotą prezidentą, 1940 m. birželio 15-ąją bėgantį per upelį paraitotomis kelnėmis iš Lietuvos.

Dramos autorius, remdamasis šūsnimis dokumentų, daugybe kitų istorinių šaltinių, praktiškai sugriauna nuo sovietmečio gajų mitą apie bailų prezidento pabėgimą, išnagrinėdamas to gerai apgalvoto pasitraukimo priežastis. Visa tai išryškėja A. Voldemaro ir A. Smetonos menamo susitikimo Kybartuose (jie iš tiesų galėjo susitikti šioje vietoje, nes vieno sugrįžimą, o kito išvykimą tikrovėje skyrė vos kelios paros) dialoguose ir monologuose.

Prieštarauja perlaidojimui

„Norėjau, kad dramoje Lietuva iškiltų kaip kurianti, tikinti ateitimi, o ne besišaipanti ir besityčiojanti žmonių bendruomenė – scenos veikalas turi dorinti tautą. Esu tikras – mes nesidžiaugsime dabartimi, jei neišmoksime gerbti praeities“, – teigė G. Jankus, pažymėjęs, kaip ir miesto meras A. Kupčinskas, kad jau laikas grąžinti A. Smetonos palaikus į Lietuvą. Tačiau šis ketinimas sulaukė netikėto oponento – prezidento giminaičio Rimanto Smetonos.

Anot R.Smetonos, pirmą kartą taip teisingai kalbama apie pirmąjį Lietuvos prezidentą, nuo kurio žūties Klivlende prabėgo beveik 70 metų. Tačiau A. Smetonos anūkai, kiti giminaičiai įsitikinę, kad prezidento palaikams dar per anksti grįžti į Lietuvą – čia dar daug komunistinio tvaiko.

„Atsirastų tokių, kurie tuoj pat išniekintų A. Smetonos kapą – esu tuo tikras. Todėl prieštarauju skubotam sumanymui perlaidoti Prezidento palaikus“, – nuliūdino susirinkusiuosius į dramos pristatymą R.Smetona.

Dramą – į sceną!

Teatrologė Elvyra Markevičiūtė atkreipė dėmesį į tai, kad teatras turi didžiules, įtaigesnes nei knyga, galimybes daryti įtaką visuomenei. Todėl teatralai neturėtų atidėlioti dramos atėjimo iki žiūrovo.

„Ir visai nesvarbu, ar tai apsimokės komercijos prasme“, – pabrėžė R. Markevičiūtė, atkreipusi dėmesį į istorinės tiesos reikmę ir reikšmę.

Istorikas ir rašytojas Rimantas Marčėnas buvo bene vienintelis, kuris, atidžiai išnagrinėjęs istorinę dramą, vis gi nerado joje atsakymo klausimą – kodėl A. Smetona, būdamas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas, turėjo klausti savo ministrų ir generolų nuomonės dėl pasipriešinimo Sovietų sąjungos ultimatumui. Nepaisant to, „Kybartų aktai“ atsako į daugelį kitų klausimų, kurie iškildavo diskutuojant apie 1940 metų birželio 15-ąją, prezidento vaidmenį tomis lemtingomis birželio dienomis ir jo pasitraukimą į Vakarus.