Rugpjūčio 28 d. Veimare trims intelektualams iš Rytų Europos už vokiečių kalbos ir kultūros sklaidą ir kultūriniu mainų puoselėjimą įteiktas Goethe medalis. Goethe medalis – tai oficialus valstybinis Vokietijos  Federacinės Respublikos apdovanojimas. Šiemet Goethe medaliu pagerbti Lietuvos teatrologė, Tomo Mano kultūros kuratoriumo narė, profesorė Irena Veisaitė, teatro režisierius iš Kazachijos Bolatas Atabajevas ir rašytojas iš Bosnijos Dževadas Karahasanas.

Profesorė Irena Veisaitė buvo apdovanota už savo gyvenimo veiklą – už pilietinę drąsą, sąžiningą ir atvirą santykį su praeitimi ir kūrybišką, aktyvų kultūrinių mainų puoselėjimą tarp Lietuvos ir Vokietijos. Teikiant medalį auditorijai laureatę pristatė žinoma literatūrologė iš Konstancos universiteto – profesorė Aleida Assmann. Ji paminėjo, kad Irenos Veisaitės antroji karjera prasidėjo 1990 metais,  kai ji ėmė vadovauti G. Soroso fondui Lietuvoje. Fondo lėšomis buvo remiami demokratiniai procesai atgimusioje ir nepriklausomoje Lietuvoje, ypač svarbių, reikalingų knygų ir vertimų leidyba.

A. Assmann savo kalboje iškėlė Irenos Veisaitės ypatingą savybę ir gebėjimą tarpininkauti įsiklausant į abi nesutariančias ar konfliktuojančias puses. Profesorė A. Asmann pastebėjo, kad Irena Veisaitė, panašiai kaip sociologas Zygmuntas Baumanas, yra įsitikinusi, jog kiekviename iš mūsų esama ir tamsiųjų pusių, kurios gali mus nuvesti klystkeliais ir privesti iki fanatizmo. O nuo jo telieka vienas žingsnis iki nusikaltimo. A. Assmann pabrėžė, kad ją iki širdies gelmių palietė ir atmintin įsirėžė vienas iš I. Veisaitės išgirstas sakinys: „Vienas žmogus pajėgus nužudyti daug žmonių, bet reikia daugelio žmonių pastangų, kad išgelbėtum vieną vienintelį žmogų“.

I. Veisaitė savo kalboje įvardijo XX amžių kaip tikro žmogiškumo išbandymo metą, kaip  laiką, kada įsigalėjo totalitariniai režimai – komunizmas, nacizmas, fašizmas, kai prasiautė Antrasis pasaulinis karas, kurio metu vyko negirdėto masto masinės žmonių žudynės.

„Tuo laiku likti žmogumi, išsaugoti savo vertybes, orumą ir tapatybę buvo vienas sunkiausių ir pavojingiausių uždavinių, ypač Centrinėje ir Rytų Europoje“, – pabrėžė I. Veisaitė. Ji pati asmeniškai buvo šių įvykių liudytoja, per Holokaustą neteko savo motinos, o antroji jos motina lietuvė Stefanija Ladigienė buvo išvežta į Sibiro lagerius.

Į sau užduotą klausimą – kas XXI amžiuje paims viršų: žmogaus ir tautų egoizmas, godumas, valdžios ir pinigų siekimas, ar žmogaus sąžinė, orumas, dora – aiškaus, vienareikšmio atsakymo I. Veisaitė nerado, bet kaip vilties šaltinį įvardijo Vokietiją su jos humanistiniu paveldu. Profesorės nuomone, tai yra šalis, kuri suteikia puikų pavyzdį kitoms tautoms ir pavieniams individams, kaip dorotis ir spręsti savo šalies žiauraus palikimo klausimus XXI amžiuje.

Goethe institutas savo tinklapyje pristatė visus medalininkus. Ten cituojamas I. Veisaitės pasisakymas, ko ją išmokė holokausto patirtis: „Suprasti kitus ir niekuomet nelyginti kančių masto. Niekuomet nesmerkti visos tautos už paskirų žmonių nusikaltimus. Išmokti atleisti, kad galėtum gyventi toliau, nors tai ir nėra lengva.“

Per iškilmingą, šventinę, puikios muzikos lydimą medalių teikimo ceremoniją dėkingumą I. Veisaitei už jos žodžius ir darbus salėje jautė daugelis. Profesorės pagerbti atvyko dukra su anūkais iš Londono ir gausus būrys giminaičių bei bičiulių iš Lietuvos, Anglijos, Lenkijos, Prancūzijos ir Vokietijos, taip pat ir žymus Lietuvos poetas ir eseistas Tomas Venclova. Po renginio rašytojas sutiko pasidalinti su „Kultūros savaitės“ klausytojais savo mintimis ir atsakyti į kelis klausimus.

„Kultūros savaitė“: Gerbiamas profesoriau, kuo, jūsų nuomone, Irena Veisaitė ir jos veikla svarbi Lietuvai?

Tomas Venclova: Irena Veisaitė, kurią aš pažįstu jau beveik penkiasdešimt metų, dar ir sovietmečiu buvo labai reikšminga asmenybė Vilniuje, aplink kurią rinkosi laisvai ir kitoniškai mąstančių žmonių grupė. Ji buvo svarbus ryšys tarp Lietuvos ir Vakarų, jau vien dėl to, kad dėstė vokiečių literatūrą ir labai daug apie ją žinojo. Ji puiki teatro kritikė, pirmos rūšies, galbūt ir pati geriausia pas mus, bent jau tais laikais taip buvo. Dabar, atrodo, ji tuo nebeužsiima arba, jeigu užsiima, tai gana retai.

Reikia pasakyti, kad Goethe medalio įteikimas – labai didelė garbė ne tik jai, bet ir Lietuvai. Medalis įteikiamas Goethe gimimo dieną, ir kaip tik tada, kai buvo skaitomas laudatio (pagiriamoji kalba), skirta Irenai, kaip tik buvo vidurdienis. Vidurdienis – tai valanda, kada gimė Goethe. Ir tuomet ėmė skambinti Veimaro varpai. Tai toks sutapimas. Be Irenos dar du asmenys gavo tą medalį, jie buvo iš kitų valstybių, bet Lietuva buvo labiausiai pagerbta iš visų ir Irena buvo labiausiai pagerbta iš visų, kas mane labai pradžiugino.

„Kultūros savaitė“: Goethe instituto tinklapyje yra įvairių kultūros žmonių atsiliepimų apie Ireną Veisaitę. Ten esate cituojamas ir jūs – jūsų žodžiai, kad dabarties Vilniuje Irena Veisaitė yra vienas svarbiausių žmonių, ir ne vien jums. Ką jūs turėjote galvoje?

Tomas Venclova: Lietuvoje labai reikalingi žmonės, kurie propaguotų toleranciją. Tokių žmonių stinga, sakyčiau, kad nemaža dalis visuomenės nuomonės yra prieš juos nusiteikusi, vadina juos tolerastais, liberastais ir panašiais nelabai gudriais vardais. Reikia pasakyti, kad Irenos nedrįsta taip vadinti. Irena yra daugiau ar mažiau priimtina visiems. Tai retas atvejis, kai asmenybė tokia stambi, kad nebegali sukelti pikto pasipriešinimo. Ta prasme Irena yra vienas iš svarbiausių asmenų kaip tik toje toleranciją propaguojančių asmenų grupėje, prie kurios drįsčiau ir save patį priskirti. Tik tiek, kad esu daug daugiau puldinėjamas negu Irena, kadangi esu daug mažiau nusipelnęs.