Valerija Čiurlionytė-Karužienė studijavo dailę, meno istoriją ne tik brolio Kastuko paveikta. Susipažinus su jos rankraštiniu palikimu, ryškėja ne tik jos dalykinės savybės, bet ir poetiškumas, meilė gamtai, aštri jos būvio, grožio pajauta. Studijuodama, neskaitant užduočių, ji daug tapė etiudų, nevengė, nors retai, peizažus apgyvendinti žmonėmis.

Ant jos buto sienų puikavosi ne tik draugų dovanoti paveikslai, bet ir jos, neretai pilkšvu, vieningu koloritu pasižymintys paveikslai ar etiudai. Tarp jų matėsi etiudų,  tapytų per keliones, svečiose šalyse. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus įgytieji darbai pasižymi impresionistišku spalvų žaismu, yra šviesūs, nuotaikingi. Nemažai nematytų V.Čiurlionytės-Karužienės piešinių ar kita technika atliktų gamtos vaizdelių, sodybų, medžių motyvų saugoma jos fonde Vilniaus universiteto Bibliotekos Rankraščių skyriuje – ne tik atskiruose aplankuose, bet neretai įdėtų į voką prie laiško. Kartais ji ir laišką papuošdavo piešinėliu.

Dalis kūrinėlių saugomi namiškių Lietuvoje, dukros Danutės sūnaus Kasčio Zakio namuose, Vilniuje ir Amerikoje – sūnaus Romzos šeimoje. Ji norėjo ir tikėjosi nuolat tapyti, piešti laisvu nuo darbų ir šeimos rūpesčių laiku, tik to laiko vis nelikdavo. Šis potraukis jos nepaliko ir sulaukus brandaus amžiaus.

Gyvenimas tuo laikotarpiu buvo nelengvas, atlyginimai maži, ypač kultūros įstaigose, trūkdavo pinigų maistui, pavojinga buvo ir politinė padėtis, nors muziejus savo darbuotojus ir eksponatus labai globojo, netgi tuos, kurie buvo ne muziejaus nuosavybė, gelbėjo nuo sunaikinimo, priglausdavo, paslėpdavo. Apie tai byloja muziejininkų ir kitų asmenų prisiminimai.

Buvo slepiami žymiųjų menininkų kūriniai – tokie kaip J.Zikaro skulptūra „Laisvė“. Nuo  Kauno istorijos muziejaus administracijos piktavališkų kėslų buvo išgelbėtos nepriklausomos Lietuvos įvairių organizacijų vėliavos, su kuriomis jau ir grindys buvo pradėtos plauti. Tokie ir panašūs dalykai atsispindi ir Marijos Macijauskienės knygoje „Žingsnis po žingsnio“. Joje, straipsnyje apie Petrą Stauską – „Tarsi laikmečio dienoraštis“, pateikta daug įvykių, kai direktorius ir kiti muziejaus darbuotojai rizikavo savo ir šeimų likimu gelbėdami tautos vertybes nuo sunaikinimo. Pavyzdžiui, Istorinio muziejaus ankstesnio direktoriaus J.Maksimavičiaus pavedimu, nupjautus ir paruoštus sudeginti šio muziejaus sodelyje buvusius kryžius ar to muziejaus fonduose saugotus „dievuliukus“, išmestus į duobę. Apie tai žinojo ir šiandien žino daugelis vyresniųjų, galbūt jaunimui apie tai per mažai pasakojama.

Viso sovietiniu laikotarpiu muziejuje užuovėją rado ir buvę kaliniai, tremtiniai, ir tie, kuriems tai grėsė – ir dar, kad ir minimalią, bet gavo algelę duonos kąsniui. Toje pačioje knygoje apie tai perteikti ir muziejininkų pasakojimai.

Oficialiame gyvenime V.Čiurlionytė-Karužienė buvo santūri. Pašaliniams, netgi bendradarbiams, nepasakodavo savo bėdų, svajonių. Jos pasakymas „Reikėjo daug ir tyliai dirbti“ tiksliai ją charakterizuoja.

Apie tai 1972 m. lapkričio 6 d. laiške Valerijai iš Vilniaus į Druskininkus rašo ir sesuo Jadvyga: „Atsimenu, kai dar buvau snarglė, Tavo slaptoje užrašų knygutėje radau tokią sentenciją: “Tylintis žmogus yra stiprus žmogus, todėl nereikia niekam pasakoti apie savo kančias”. Matai, koks Tu buvai jau tada išminčius, nors Tau buvo ne daugiau kaip 14 metų. Ne kartą prisimindavau Tavo žodžius ir – tyliu. O tas man daug padėjo. (…)
Tavo negera Jadzia"

Iš M.Mildažytės-Kulikauskienės ruošiamos knygos apie Valeriją Čiurlionytę-Karužienę.