Lietuvos kaip Europos centro valstybės įvaizdis pamažu formavosi pastaruosius daugiau nei trejetą dešimtmečių, nuo 1989 m., kai prancūzų geografai paskelbė šį faktą pasauliui. Kaip kultūrinį, šiuolaikinio meno kalba ir skirtingų kultūrų ženklais įprasmintą centrą mūsų šalį nuo pat Europos parko įkūrimo siekė pristatyti menininkas Gintaras Karosas.

Europos parkas – tai niekada nesibaigiantis tęstinis projektas, kur dirbama dažnai po darbo valandų, kur su idėjomis gyvenama nuolatos. Žvelgiant iš šalies galbūt atrodo jau įgyvendinta mintis, kadaise įkurtas muziejus, patraukiantis daug visuomenės dėmesio. Daug kas prisimena garsiąją „televizorių akciją“ ir kūrinį, pripažintą pasaulio Gineso rekordu. Išties šiandien, po šitiek metų, Europos parką galima atrasti vėl ir vėl – galbūt skulptūrų parodą, kviečiančią pakelti akis aukštyn į dangų, naujai įgyvendintą dar vieną meninę idėją, taip pat tarsi įaugusius, ilgus metus čia rymančius šiuolaikinio meno kūrinius ir be abejo, nuolat rūbą keičiančios gamtos ramybę.

Paprastai tokio mastelio meno muziejai sulaukia valstybės paramos. Tai – visuomenei sukurta, toliau kuriama, nuolatos tarnaujanti ir neribota laiką išliksianti vertė. Net nepagalvojame, kad ši Lietuvoje išskirtinė vieta išlieka, veikia jau daugiau nei tris dešimtmečius vis dar vieno žmogaus iniciatyva, nuolatinėmis pastangomis, dirbančio su nedidele muziejaus komanda. Tai pirmasis nevyriausybinis šalies muziejus, ilgus metus išsilaikantis iš lankytojų bilietų bei paslaugų. Išsaugoti tai, kas sukurta, ir nuolat tobulėti vis tik – kasdienis iššūkis. Kad ir maža detalė iš šių metų patirties – pavasarį iškritus itin dideliam sniego kiekiui 55 hektaruose padaryta žala – tūkstančiai kubinių metrų lūžusių šakų 4 žmonių tvarkomi iki pat rudens. Natūralios jėgos geba greitai pasiglemžti, o išlaikyti meno ir gamtos harmoniją, kultūrinį kraštovaizdį – sudėtinga.

Muziejaus nuotr.

Šiandien Europos parko muziejuje saugomi aukštos meninės vertės kūriniai ir puoselėjamas meninis kraštovaizdis. Natūrali gamta sušvelnina ribas ir leidžia kiekvienam priartėti ir pažinti šiuolaikinį, minimalistinį, konceptualų meną. 

Akivaizdu, kad anoji devyniolikmečio studento vizija buvo itin prasminga, ir tam tikra prasme pranašiška. Šiandien ši vieta dar aktualesnė pasauliui stojant į akivaizdą su pandemija, užveriančia duris į erdves, ribojančia galimybes.