Rolandas Rastauskas „Verkianti bronza: kelionių knyga, 1993–2023“

Apostrofa, 2024

Rugsėjo pradžioje daugelį sukrėtė netikėta ir staigi rašytojo Rolando Rastausko mirtis. „Verkianti bronza“ prie mano lovos gulėjo jau senokai, kai pasiėmiau ją Vilniaus knygų mugėje – norėjome su RoRa parengti ilgą ir išsamų interviu. Mums paskutinįkart susirašinėjant jis pasiūlė interviu atidėti, nes prieš tai juk turėsiu perskaityti visą įspūdingos apimties rinktinę. Pokalbis nusikėlė, manėme, kad suspėsime, nes rašytojas ir mirtis atrodė nesuderinami dalykai. Per šios knygos pristatymą  jis juokavo: „Tik įsivaizduokite: ponia M. su dalgiu ant peties pasibeldžia į jūsų duris, bet jūsų ten nėra. Baldai, tarnai, meno kūriniai atsako, kad ponas išvykęs nežinoma kryptimi, jis keliauja.“ Nors ponia M. vis tiek atsibeldė, RoRa sugebėjo ją pergudrauti, palikęs mums kitokį pasaulį, kurio niekas kitas nebepakartos. Taigi vėl paėmiau į rankas „Verkiančią bronzą“.   

Partnerio nuotr.

1997 m. tekste R. Rastauskas rašo: „Kai šešias septintąsias gyvenimo išsėdėjęs po sovietine akacija imi it pamišusi gervė trankytis po pasaulį, neretai pagauni save be žado stovintį... išsapnuotose vietose“ (63 p.). Šioje knygoje daug klajonių be aiškaus tikslo, kartais pusiau sapniškų, papildytų neįtikimais susitikimais ir istorijomis. Jis moka paklaidinti, susukti galvą ir švystelėti netikėtą pabaigą.

Dažniausiai sakiniai, perkrauti metaforų, aforizmų ir kitų stilistinių figūrų, būna sunkiai suvaldomi ir reiškia prastą autoriaus gebėjimą tvarkytis su tekstu. Kitaip yra su RoRos sakiniais – jie plaukia natūraliai, o stilistinės figūros, kurių jo tekstuose apstu, išlieka meistriškos ir taiklios, turinčios humoro ir stipraus intelektualinio užtaiso, kurį kartais iššifruoti ne taip jau paprasta. Įsivaizduoju, kad anuomet, kai nebuvo gūglo, jo paminėtų kultūrinių nuorodų paieškos gerokai užtrukdavo.

Pamenu, kai pirmą kartą susidūriau su RoRa tekstais, pamaniau, kad autorius pažįsta stebėtinai daug kultūros lauko žmonių, arba jie tiesiog išmoningai atsiranda tekste, jų pavardės sušmėžuoja praslenkančiuose vaizduose. Nors kandus ir dažnai ironiškas, Rolandas buvo be galo socialus, bendraujantis tiek su vyriausia, tiek su jauniausia karta, prisidėjęs prie įvairių kultūros nuotykių, padrąsinęs debiutuojančius ir savo kitoniška, tarsi atsparia sovietmečio nuodams, figūra ėjęs avangarde, švietęs visuomenę, nemėgindamas nusileisti iki kiekvieno supratimo lygio. Dabar, skaitant  rinktinės esė, atrodytų, kad šiais laikais tokie tekstai negalėtų būti labai populiarūs vien dėl to, kad per klampūs, sudėtingi, reikalaujantys daug nusimanyti minimuose kontekstuose. Tikiu, kad anuomet skaitytojai buvo išalkę rafinuoto stiliaus, norėjo prisiliesti prie kitokio gyvenimo būdo, kurio užkulisius jiems rodė rašytojas.

Partnerio nuotr.

R. Rastauskui keliavimas susijęs su kultūra ir miestais, kurie šiais laikais visiems kone ranka pasiekiami, tačiau vis tiek įdomu skaityti, pavyzdžiui, apie Švediją ar Portugaliją, ir patirti kelionę būtent taip, kaip siūlo rašytojas. Knygoje yra nuotraukų, atvirukų ir kitų jo kruopščiai sudėliotų vizualų. Seniau rašyti tekstai papildyti naujomis rašytojo pastabomis. Jei buvote šią knygą praleidę – griebkite, kol nesibaigė tiražas, ji tikrai verta atsidurti garbingoje jūsų knygų lentynos vietoje.

Avrom Sutzkever „Nuo Vilniaus geto iki Niurnbergo“

Hubris, 2024. Sudarytojai: Justin D. Cammy ir Saulė Valiūnaitė. Iš jidiš ir anglų kalbų vertė Saulė Valiūnaitė. Liudijimą Niurnbergo tribunole iš rusų kalbos vertė Lara Lempertienė. Eiles iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas

Partnerio nuotr.

Esu skaičiusi ne vieną liudijimą apie Holokaustą, tiesa, senokai, gal todėl, pradėjusi šį, supratau, kad tai bus vienas paveikiausių šiais metais skaitytų tekstų. Perskaityti vaizdiniai ateis į mano sapnus, vėl skaitant prasiverš ašaromis, trumpu amo praradimu ir suvokimu, kad vien dėl palankiai susiklosčiusių laiko ir likimo aplinkybių neatsidūriau situacijoje, kurioje buvo Avromas Sutzkeveris ir jo bičiuliai.

Nors daugiau nei prieš dešimtmetį jau buvo išleisti šio autoriaus atsiminimai apie Vilniaus getą, tekstas į lietuvių kalbą verstas iš rusų kalbos, jame likę nemažai netikslumų. Rengiant šią knygą dirbo didelė specialistų komanda, greta prisiminimų apie getą įtrauktas A. Sutzkeverio dienoraštis ir liudijimas Niurnberge. Man atrodo vykęs pasirinkimas vertime pateikti dabartinius vietovardžius ir taip leisti skaitytojui aiškiai suvokti, kuriose Vilniaus vietose vyko aprašomi įvykiai (knygos gale yra priedas, kur greta dabartinių lietuviškų pateikiami tekste minimi tarpukario Vilniaus ir jo apylinkių vietovių pavadinimai jidiš ir lenkų kalbomis).

Pažymėtina, kad šis A. Sutzkeverio tekstas apie Vilniaus getą, kuriame jis išgyveno ir patyrė sunkiai protu suvokiamų išgyvenimų ir netekčių, buvo parašytas labai anksti, pasibaigus karui, kai jis grįžo į gimtąjį Vilnių ir ten surinko nedaugelio išgyvenusiųjų Holokaustą liudijimus. Šiame tekste stengiamasi užfiksuoti bendrą žydų tautos kančią, kurią jie patyrė, nes naciai sugalvojo nušluoti juos nuo žemės paviršiaus. Tekste aprašytos net ir tokiomis sąlygomis gete veikusios kultūros institucijos, rodyti spektakliai ir rengti literatūros vakarai. Kultūrinis gyvenimas buvo vienas iš pasipriešinimo vokiečių sumanymui atimti iš žydų žmoniškumą, ginklų. 1943 m., visai prieš pat Vilniaus geto likvidavimą, A. Sutzkeveris požeminiais kanalizacijos vamzdžiais drauge su žmona ir bendražygiais pabėgo į miškus, kur rudenį ir žiemą partizanavo (gaila, kad tekste šios patirtys išsamiau neaprašytos).

Partnerio nuotr.

Mane sujaudino A. Sutzkeverio dienoraščio įrašai, kuriuose jis aprašo savo įspūdžius po karo atsidūrus Berlyne, vykstant į Niurnbergą, kur, žvelgdamas teismo salėje pasodintiems nacių žmogžudžiams į akis, turėjo papasakoti savo patirtis: „Šita didžiulė atsakomybė užpildė visus mano sąmonės kampelius. Prieš liudijimą dvi naktis negalėjau sumerkti akių. Priešais akis mačiau savo mamą, kuri nuoga bėga per apsnigtą lauką, iš jos peršautos širdies tekantis šiltas kraujas pradeda lašėti mano kambaryje ir aplieja mane iš visų pusių“ (230 p.).

Nors knygoje aprašyti įvykiai yra be galo makabriški ir reikalauja dvasinės tvirtybės skaitant, reikia nepamiršti, kad mes, patogiai įsitaisę skaitytojai, esame tik per laiką nutolę stebėtojai, turintys priimti istoriją tokią, kokia ji buvo. Suvokti savo pačių poziciją ribinėse situacijose, kurios gali ateiti tada, kai tai atrodo beveik neįmanoma: „Žydai su ryšulėliais stovėjo kartu su žmonomis, vaikais ir laukė išganymo. Visi kalbėjo, kad varo į getą. Ir vis dėlto niekas netikėjo. Jei kas drįsdavo pasakyti, kad varo kažkur kitur, žmonės jį iškeikdavo“ (41 p.). 

Austėja Jakas „Mėlynieji malonumai“

Bazilisko ambasada, 2024

Partnerio nuotr.

Praėjusiais metais kalbinau Austėją Jakas apie jos klajones po pasaulį, ji pasakojo: „Man patinka klausytis stebuklų, jaučiu, kad keletą kartų ten pabuvojusi nustojau savęs klausti, ar tai tiesa, ar melas, nes, išties, koks skirtumas? Indijoje kartą buvau ir apmėtyta kažkokio neaiškaus tipo akmenimis, ir labai baisiai apkirpta kirpėjo, kuris, vėliau paaiškėjo, neturėjo jokios kirpėjo kompetencijos, buvau sutikusi moterį, kuri gyrėsi pietums suvalgiusi gyvatę, 70 metų moterį, lankstesnę už kokius tris jogus kartu sudėjus. Esu sėdusi į automobilį vyro, kuris mane mieste pasiūlė parvežti namo: visą kelią jis laikė mano ranką, lyg būtume kokie įsimylėjėliai ar meilužiai, nors mačiau jį pirmą kartą. Vienaip ar kitaip, jaučiu, kada žmogus kelia pavojų ar ne: nepasitikiu visais. Prieš keletą dienų tranzavau kartu su tokiu sutiktu norvegu iki Italijos: viena moteris, kuri mus vežė, ėmė pasakoti apie savo aštuonerių metų dukrą, kuriai praėjusiais metais persodino širdį. Šitas pasaulis gausus istorijų: kiekvienas kelias yra vienas didelis eilėraštis“ (Literatūra ir menas, 2023 12 12). Man atrodo, tokios istorijos puikiai iliustruoja tai, kas yra jos debiutinėje knygoje. Nors A. Jakas kūryba tarsi ir neatitinka poezijos žanro normų, savyje turėdama daugiau proziško prado, galime sutikti su Gintaru Grajausku, knygos viršelyje rašančiu: „Kaip kadaise sakė vienas senas džiazo muzikantas, kai pradedi taip groti, nebeįmanomas tik vienas dalykas: suklysti. Viskas, ką groji, tampa teisinga ir tikra.“

Man patinka, kad autorės kūryba nėra grynai išpažintinė, jos tekstai intymūs, tačiau neapnuoginantys, o pasiliekantys paslapčių, nutylėjimų. Ji tarsi apgauna skaitytoją, pasislepia po skirtingais personažais, mėgsta keisti lyrinio subjekto lytį, kartais net tame pačiame eilėraštyje. Tekstuose justi melsvos melancholijos ir liūdesio, žaisminguose, lengvuose pasakojimuose užfiksuoti egzistenciniai išgyvenimai. Įdomus ir lauktas debiutas – rekomenduoju.

Uršulė Toleikytė „Šuo vaiduoklis“

Slinktys, 2024

Partnerio nuotr.

Iš šios, taip pat debiutinės, Uršulės Toleikytės knygos kažkodėl tikėjausi panašaus vaibo kaip ir iš Austėjos knygos (turbūt dėl to, kad abiejų knygų viršeliai mėlynos spalvos, abi gausios iliustracijų ir mėnesį gulėjo ant mano stalo greta tarsi sesės), tačiau šiuose eilėraščiuose atrasti ką nors, kas būtų artima (arba neįprastai keista, dėl to įdomu), sekėsi sunkiai. 

Knygoje vis iškyla kasinėjimo leitmotyvas: „kitą rytą kaime pranešė / paštas uždaromas / kiemo vaikai / atkasė pirmąjį laišką“ (10 p.), „mes atkasam tik paviršius / ir to iki kaklo pakanka“ (20 p.), kviečiama užsukti į dinozaurų parką: „ir pro langus matyti / neišperėti kiaušiniai / mano teta jos šuo Pūkis / dėdės sūnaus žmonos senelis / miręs bet mums prabylantis tik dabar / mes ieškojome stegozaurų pterodaktilių / baltų chrizantemų už savikainą / anapus tvoros – kalakutai / nežinantys savo kilmės / nuo viskas prasideda / pabaigas juk visi žinome“ (42 p.) Autorė atkasinėja savo vaikystės ir paauglystės patirtis, jas tvarkingai išravėdama nuo žodžių pertekliaus ir paversdama kartkartėmis painoka, todėl sunkiai atrakinama, o kartais visai puikiai suskambančia, poetine išraiška.

Knygoje žaidžiama su skirtingais šriftais ir spalvomis, įdedama paveikslėlių, primenančių sąsiuvinio paraštėje paišytus kūrinius nuobodžiaujant per pamoką, ir netgi lipdukų (knygos dizainerė ir iliustruotoja – Greta Šležaitė). Tai tarsi atkapstyti iš vaikystės artefaktai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys menki ir nelabai reikšmingi, bet iš tiesų svarbūs ir nusakantys tai, nuo ko galėjo viskas prasidėti ir pasibaigti (priimant šią knygą kaip atsisveikinimą su pasibaigusiu etapu).

Eilėraštyje, pavadinimu „Jūra“, lyrinis subjektas ir yra jūra, kuriai motina trenkia per krantus, kai ji kiša pirštus į elektros lizdą, – nors tebėra nesubrendusi, priklausoma nuo suaugusiojo valios, iš savo gelmių, sujudus povandeninėms srovėms, jau mato išnirusį „Titaniką“ ir kitus nuskendusius laivus. Šioje poezijoje tokių iš sąmonės ištrauktų laivų esama nemažai, jie pavaldūs sapno logikai, siurrealistiški. Na, o prieš skaitant šią knygą rekomenduoju (vėl) peržiūrėti Jimo Jarmuscho filmą „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ – tai būtų dar vienas iš atminties atkastas artefaktas, svarbus U. Toleikytės sukurto pasaulio egzistavimui.