„Amitvilio košmaras“ – vaiduokliai niekada nemiršta

Puikumėlis smagumėlis. Jau ne pirmąjį savaitgalį Klaipėda lieka be tų kino premjerų, kurios startuoja Vilniuje. Skriaudžia vakariečius kino platintojai. O paskui virkauja, kad pamaryje filmų niekas nežiūri. Bet logiškai pasvarsčius, kam eiti į pavėluotą premjerą, jei filmą anksčiau ir pigiau gali peržiūrėti DVD formatu?

Į „Žemaitiją“ kartais juostos atkeliauja po gero mėnesio, o kartais – dar vėliau. Štai ir dabar vietoj „Supernaikintuvo“, „Mirusiųjų žemės“ ir didžiausio vasaros JAV kino teatrų „hito“ „Slėpkit pamerges“ pas mus atgabenami filmai, Vilniaus kinuose startavę prieš “riebų” gabalą laiko. Todėl ir recenzija ne itin nauja.

Belieka tik džiaugsmingai pakalenti dantimis, kad per tris savaites tai jau antras siaubo filmas. Ir dviem nukirstom galvom šiurpesnis už prieš tai pristatytąjį.

„Amitvilio košmaras“ peršamas kaip „filmas pagal tikrą istoriją, kurią papasakojo demonų apsėstame name gyvenę Džordžas ir Ketė Lucai“. Netiesa. Žinoma, tokie Lucai egzistuoja. Kaip ir baimingas skambutis „911“ - „gelbėkit, mūsų namo sienos skleidžia keistus garsus“. Tačiau nuo tos sekundės prasideda tikrų tikriausias pramanas, aprėpiantis Stiveno Kingo „Švytėjimą“, paranormalius reiškinius aprašančias knygiūkštes ir vaiduoklių kiną su jam būdingais šnabždesiais ir išsprogusiomis herojų akimis. Kas gyvenime baisu, tas siaubo filme gražu. Ypač šiandien, kai kompiuterinės grafikos ribos prasižiojo už blyškių animacinių figūrų ribų. Todėl buvusiam dokumentalistui Endriu Duglasui pakanka 18 milijonų dolerių sukurti šiurpulingai atmosferai ir iš to išspausti net 65 milijonus „žaliųjų“ vien JAV kino teatruose.

Siaubo efektukai „vežantys“, aktoriukai taip pat sąžiningai tikroviškai purtosi, net kai grėsmė tik menama. Bet šiurpulius tvarkingai gadina silpnas scenarijus, tiesiogiai nurašytas nuo kreivo šleivo 1979 metų to paties pavadinimo siaubafilmio. Geri tik tie momenčiukai, kai kas nors iš kur nors kaip nors išlenda. Tarp jų – nykoki paaiškinimai, kas yra kas.

Išskirtinio žagtelėjimo nusipelno epizodėlis, kai nešvankybes ir baisybes tauškianti auklė atsiduria spintoje su įsivaizduojama mergaitės Čelsės drauge. Vienu metu ir brrrr... ir kažkaip nejaukiai juokinga. Bijai ir prunkšti. O to kelių minučių „deimančiuko“ kilmės nenuslėps net gudriausi kino kūrėjai. Aiški japoniškų siaubo filmų įtaka – kur šiandien be pagiežingo „Skambučio“ stiliaus?!.

Bet kokiu atveju dvi trečiosios „Amitvilio košmaro“ yra pakankamai košmariškos ir veikia efektyviai. Likusią falšo dalelę galima pralaukti „pumpuojant kraują“ iš vykusių scenų. Be to, smalsu pažiūrėti, kaip ponas Van Vailderis – aktorius Rajanas Reinoldsas iš eilinio komiko pamažu slenka į dramatiško plano pusę. Turbūt ruošiasi pasirodyti kokiame nors biografiniame „epike“. Sėkmės jam, o siaubo žanro gerbėjams – sėkmės belaukiant Romero „Mirusiųjų žemės“. Jei po poros savaičių nepasirodys Klaipėdoje, vėl teks pasikliauti interneto piratais. Ir liūdinti Lietuvos kino platintojus.

Tikėkimės, šiemet jie bent jau su Helouvynu nepavėluos ir tai progai paruoš porelę nematytų kino „gąsdintuvų“. Gąsdinti irgi menas.