„Nesu tuščias žmogus, į tokius dalykus žiūriu filosofiškai: šiandien – dėmesio centre, ryt gali būti niekam nebeįdomus, o iš tiesų – viską patikrins ir įvertins laikas, – sako rašytoja, kai paklausiu apie buvimą dėmesio centre ir iš to kylančius iššūkius. – „Be to esu labai privatus žmogus ir viešojo gyvenimo nepainioju su asmeniniu – tai irgi padeda. Buvimas žinomam turi ir pranašumų – pavyzdžiui, daugybės žmonių šilumą, pagarbą, pagalbą, ir trūkumų – net nepažįstamų žmonių, kuriems nė neturėjau progos kaip nors „užlipti ant nuospaudos“, piktumą ir pavydą, kenkimą. Tačiau jei tavo prioritetai yra ne kokie nors narciziški viešieji dalykai, o esminiai – šeima, artimieji, kūrybos kokybė ir autentiškumas, tai gyveni sau. Nesijauti esąs dėmesio centre ir tai netampa jokiu iššūkiu.“

– Nuo jūsų pirmosios „Silva rerum“ knygos praėjo beveik dešimt metų. Kaip manote, ar kas nors pasikeistų, jeigu jūsų romanai būtų nesusilaukę tokio didelio skaitytojų dėmesio ir pastebėti, pavyzdžiui, tik nedidelio literatų bei kritikų būrelio?

– „Silva rerum II“, kuri yra tarsi improvizacija nulemties teorijos tema, rašau, kad žmonės, bandantys spėlioti „kas būtų, jeigu būtų“ rizikuoja išeiti iš proto. Neverta spekuliuoti įsivaizduojant kažkokius įmanomus scenarijus: juokauju, jog visada reikia planuoti geriausią ir blogiausią variantą, bet iš tikrųjų gyvenimas susideda ir iš dalykų, kurių numatyti neįmanoma. Esu įsitikinusi tik vienu: didžiausia klaida yra rašyti knygą, iš anksto galvojant apie literatų, kritikų ar skaitytojų reakcijas, bandant jiems kaip nors įtikti ar pateisinti jų lūkesčius. Turi galvoti apie istoriją, kurią nori papasakoti, apie tekstą, apie kalbą...

Patriotizmas galbūt labai paprastas dalykas – justi tokią meilę ir savo kasdieniais darbais siekti kuo didesnių tikslų – gėrio, grožio ir tiesos.

– Ketvirtoje dalyje veikia antraplaniai personažai: architektas Gucevičius, vyskupas Masalskis. Šie personažai įsišakniję skaitytojų sąmonėje pagal kitą, visiems gerai žinomą, kūrinį. Kokius tikslus sau kėlėte prieš imdamasi šių asmenybių interpretacijos?

– Labai simptomatiška, kad nesiryžote įvardyti to „kito, visiems gerai žinomo kūrinio“ – ko bijote? Gauti per nagus už pasikėsinimą į „šventenybę“, Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“? Kurdama antraplanius personažus: vyskupą Masalskį, kuris iš tiesų bendravo su Pranciškumi Ksaveru Norvaiša, ir Lauryną Gucevičių, kuris iš tiesų buvo Norvaišos matematikos kurso studentas, neturėjau jokių tikslų. Jų, kurdamas šių asmenybių interpretacijas savo poemoje, neabejotinai turėjo J. Marcinkevičius ir šie tikslai buvo labai konkretūs bei ideologiniai: nupiešti liaudies sūnaus portretą, parodyti Katalikų bažnyčios supuvimą (vien pramanas apie Masalskį ir išgalvotą vienuolę šiuolaikišku vardu Ieva ko vertas!), klasių kovą, sulenkėjusius išnaudotojus ponus ir teigti nedaug ką su istorija turinčios sovietinės (kartu savo asmeninės) lietuvybės viziją, o kartu – pateisinti konformisto menininko, architekto (ar poeto), kompromisą su galingaisiais (vyskupu, partija).

Galbūt todėl tojo kūrinio puslapiuose gimė karikatūros, nieko bendra neturinčios su istorine tiesa: Masalskis, kurio didžioji silpnybė buvo ne moterys, o kortos, kad ir būdamas korumpuotas žmogus, bet yra labai nusipelnęs lietuvių kalbos įteisinimui ir valstiečių padėties gerinimui, o Gucevičius buvo giliai tikintis, misionierius. Jis niekaip negalėjo pakomentuoti Kosciuškos sukilimo, kad „vienus ponus pakeis kiti“ – nes pats kovėsi 1794 m. sukilėlių gretose kaip gvardijos karininkas ir buvo sunkiai sužeistas prie Ašmenos. Tai buvo smarkus, ambicingas prasisiekėlis, kosmopolitas, be galo didžiavęsis savo nobilitacija – priešingai sovietinei propagandai, jis niekad nevadino savęs valstietiška Stuokos pravarde, kurią seniai derėjo nuimti nuo gatvių lentelių, paliekant tik „Lauryną Gucevičių“. Stuoką – Lauryno dėdės pavardę – vėliau prikergė jo nemėgęs architektas Karolis Podčašinskis, o pats Gucevičius pridėdavo sau bajorišką „Montrimą“ – nuo gauto herbo.

Dar daugiau – Gucevičius ir Masalskis bendravo be jokios įtampos, jie nebuvo antagonistai. Priešingai, yra likę istorinių liudijimų, jog kai targovicietį Masalskį Varšuvoje nulinčiavo minia, Gucevičius sužinojęs apsiverkė ir nuoširdžiai gedėjo, sakydamas, jog geresnio globėjo ir mecenato neturėjo ir neturės. Ilgą laiką sau uždavinėjau klausimą, ar J. Marcinkevičius buvo toks ignorantas ir visiškai nesidomėjo istoriniais šaltiniais (o juk jam dėl jo statuso anais laikais buvo prieinami visi specialieji fondai su istoriniais dokumentais), ar buvo toks beatodairiškas propagandistas, nesibodėjęs absoliučiai išvirkščiai pateikti poemoje Gucevičiaus biografinius faktus. Tik visai neseniai viename literatūrologo Regimanto Tamošaičio interviu perskaičiau, jog J.Marcinkevičius turėjo galimybę naudotis ne tik istorine medžiaga, bet jam talkino bei rinko medžiagą profesionalūs istorikai – Mažvydo, Gucevičiaus tyrinėtojai. Vadinasi, istorinė tiesa „kito, visiems žinomo, kūrinio autoriui“ buvo pažįstama, bet nulėmė tikslai. Aš rašydama neturėjau jokių tikslų – tik istorinius šaltinius, per kuriuos skleidėsi visai kitas, prieštaringas ir žmogiškas šių asmenybių vaizdas. Man regis, šiuolaikinio istorinio romano rašytojo požiūris toks ir turėtų būti – istoriniam faktui ir istorinei asmenybei suteikti tiesiog žmogiškos būties ir likimo, charakterio matmenį, o ne ideologinę klišę.

– Rašote apie „Mėlynąsias kojines“ – Anglijos aukštuomenės damas, slapčia nuo vyrų užsiimančias mokslu ir menu. Kokių „Mėlynųjų kojinių“ atitikmenų matytumėte lietuviškuose kontekstuose?

– Jokių, nes „Mėlynųjų kojinių“ draugija buvo viena vienintelė, unikali ir savo filialų nei Europoje, nei Lietuvoje neturėjo. Jeigu kalbėtume plačiau, apie mūsų krašto moterų emancipaciją ir intelektualines ambicijas XVIII a. antroje pusėje, į galvą šauna pirmiausia dvi, atliepusios šią europinę tendenciją. Tai Elžbieta iš Oginskių Puzinienė, Vilniaus universiteto observatorijos rėmėja. Ji nepriklausė jokiai draugijai, tiesiog jos asmeninė aistra buvo eksperimentinė fizika bei astronomija, kuria ji aktyviai domėjosi ir paaukojo solidžias sumas observatorijos statyboms bei įrangai. Antroji – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paiždininkio dukra Izabelė iš Flemingų Čartoryska, LDK karinių pajėgų vado ir LDK tribunolo maršalkos Adomo Kazimiero Čartoryskio žmona, įkūrusi pirmą Abiejų Tautų Respublikos muziejų savo dvare Pulavuose ir tapusį garsiosios Čartoryskių kolekcijos ištakomis. Be meno ir istorinių vertybių rinkinių, Pulavai dar garsėjo ir tuo, kad ten šios mecenatės globojami rinkosi garsiausi to meto intelektualai, poetai ir dailininkai Julianas Ursynas Niemcevičius, Adamas Naruševičius, Marcello Baciarelli, Jeanas Pierre'as Norblinas.

Seimo rinkimus laimėjusi partija save vadina valstiečiais, bet jos vedliai – patys tikriausi rusiško tipo oligarchai.

– Ar jums svarbus bendravimas su kitais rašytojais, priklausymas kokiai nors bendruomenei ar sąjungai?

– Man svarbus bendravimas su žmonėmis ir jų neskirstau į profesijas, klubus, sąjungas. Mano gyvenimo draugystės, pažintys ar intelektinis bendrumas gimsta natūraliai, laikui bėgant, o ne šliejantis prie institucijos, galios ir konjunktūros ar ieškant naudos, protekcijų, palankių recenzijų. Todėl ir mano mikrobendruomenės yra natūralios, išsibarsčiusios po visą Europą – daug draugų įvairių sričių menininkų ir rašytojų, bet lygiai taip pat ir žmonės, kurie su menais nieko bendra neturi. Aš vis dar, net ir beveik 20 metų prabėgus, palaikau ryšį ir bendrauju su savo Vilniaus dailės akademijos menotyros kurso kolegėmis, bet ne todėl, kad mes priklausome tam pačiam profesiniam cechui, o todėl, kad mus nuo pirmos studijų dienos siejo nuoširdi bičiulystė ir keliskart per metus susikti taurei vyno mums yra didžiulis smagumas. Lygiai tas pat ir su buvusia profesūra – jei konkretus žmogus tau imponuoja intelektualiai, yra artimas, tai tie ryšiai ir tęsiasi.

– Seimo rinkimus laimėjusi partija žadėjo sugrąžinti į Lietuvą išvažiavusius piliečius. Ko reikėtų, kad į Vilnių persikraustytų K. Sabaliauskaitė? 

– Seimo rinkimus laimėjusi partija save vadina valstiečiais, bet jos vedliai – patys tikriausi rusiško tipo oligarchai, kurie teigia esantys žalieji, bet prekiauja cheminėmis trąšomis ir važinėja milžiniškos taršos visureigiais, žada panaikinti socialinę atskirtį, bet kelia mokesčius dar silpnai vidurinei klasei, taip padidindami prarają tarp skurstančiųjų ir turčių, sakosi kovojantys už krikščioniškas vertybes, bet tuo pat metu propaguoja šarlatanišką neopagonybę ir ragina tampyti blukius bei užmušinėti gyvates, žada kovoti su emigracija, bet pačių šeimos gyvena emigracijoje; sakosi rūpinąsi Lietuva, bet užsimojo šalies švietimą suardyti pagal autokratinę, antidemokratinę ir antivakarietišką, iš Rytų ateinančią pseudodvasingumo propagandą... Ar dar tęsti? Tokie veikiau gali atbaidyti norą grįžti (juokiasi).

Pirmiausia visiems rinkėjams linkėčiau pradėti blaiviai, kritiškai mąstyti, skaityti partijų programas, skirti pelus nuo grūdų ir nustoti n-tąjį kartą lipti ant to paties populizmo ir naujų partijų grėblio, šalyje sukeliant serijinius, po ketverius metus trunkančius fiasko. Kalbant asmeniškai apie mane – esu laisvas žmogus, pati sprendžiu dėl savo gyvenimo, tad mane perkraustyti gali tik mano pačios valia. Mano išvykimas iš Lietuvos jokiu būdu nebuvo koks nors protestas, pabėgimas ar emigracija ieškant sotesnio kąsnio – buvau įsitikinusi, jog išvykstu laikinai, atlikti dalies doktorantūros studijų (tad priešingai – suvokiau, jog reikės svečioje šalyje kurį laiką gyventi labai studentiškai ir skurdžiai), o vėliau tiesiog taip susiklostė mano asmeninis gyvenimas ir patvirtinau posakį, kad nieko nėra pastovesnio už laikina... Tačiau manau, jog esu gyvas paliudijimas to, kad fiziškai būnant svetur, vis dėlto savo darbais galima turėti gana svarų indėlį į savo tėvynės gyvenimą ir kultūrą bei labai glaudžias sąsajas su gimtine.

– Knygos pabaigoje pagrindinis veikėjas Pranciškus Ksaveras išsako savo meilės tėvynei suvokimą, tapusį ir jo gyvenimo tikslo įvardijimu. Kaip jūs suvokiate sąvoką „patriotiškumas“?

– Manau, kad knygos epilogas yra truputį sudėtingesnis nei pagrindinio herojaus patriotiškumo ar gyvenimo misijos pareiškimas, bet čia, žinoma, viskas priklauso nuo skaitytojo patirčių, amžiaus ir brandos. Apskritai vengiu kažkokių deklaratyvių postringavimų apie patriotiškumą, nes patriotizmas ir meilė tėvynei yra įrodomi darbais. Ir dažniausiai ne viešais proginiais, o kartais visiškai nematomais, tačiau kasdieniais. Leisiu sau pacituoti filosofo, mano buvusio mokytojo, profesoriaus Arūno Sverdiolo žodžius, pasakytus 2012 m., nes niekas tiksliau ir dailiau už jį neišreiškė mano minčių: „Nemanau, kad tautinę tapatybę reikia išlaikyti. Ją reikia kurti, nes tai labai dinamiškas, ne praeityje buvęs ir susigrąžintinas, o dabar kuriamas ir ateityje kursimas dalykas.

Be to, pastangos turi būti nukreiptos ne į pačią tapatybę, o į kultūros turinį, jos dvasinės apimties, akiračio plėtimą. Kultūra stipri tuo, ką sugeba aprėpti, suvokti, priimti. Užsidarymas, saugojimasis kitų ir savęs gryninimas yra silpnumo ir nepasitikėjimo savimi ženklas. Tik savimi pačia besirūpinanti, narciziška tapatybė yra niekinga. Ko nors verta tapatybė susidaro siekiant ne jos pačios, o kitų, didingų tikslų, kiek senoviškai sakant – gėrio, grožio ir tiesos. Tikra ištikimybė atsiranda tik mylint. Meilė ir ištikimybė nėra nei pareiga, nei nuopelnas. Negali pamilti panorėjęs ar stengdamasis pamilti. Meilė – tai dovana, kurią gauni: jei myli, tai myli! O kai iš tiesų myli – esi ištikimas, tada tai apskritai nėra jokia problema, joks tikslas ar uždavinys. Lygiai taip pat ir su tėvynės meile: jeigu jos nejauti, tai jokios kalbos, įtikinėjimai, priesaikos ir saikdinimai negali jos pakeisti, viskas tėra tik melas, tuščia retorika ir tušti ritualai.“ Patriotizmas galbūt labai paprastas dalykas – justi tokią meilę ir savo kasdieniais darbais siekti kuo didesnių tikslų – gėrio, grožio ir tiesos. Net ir tada, kai susiduri su didžiausiomis kliūtimis.