Ar emigracijoje kuriantiems menininkams dar rūpi gimtinė? Kam jie kuria – pasauliui ar Lietuvai? Šie klausimai kyla kiekvienam, besirūpinančiam kultūra.

Išvažiavau aš ar mes?

Žydai surado savo Pažadėtąją žemę, o migruojantys lietuviai, atrodo, dar tik pradėjo šią kelionę. Nuo tautiečių pamėgto Londono iki tolimiausio Tokijo išsibarstė ne tik juodadarbiai, bet ir meno veikėjai.

"Kai svajodavome apie nepriklausomybę, kartu svajodavome, kad galėsime laisvai keliauti, kad galėsime išvažiuoti gyventi ten, kur mes norime. Nenorėjome visi pabėgti iš Lietuvos, o norėjome turėti galimybę keliauti, ta galimybė buvo pats svarbiausias dalykas. Šiandien viskas apsisuko, atrodo, šita galimybė pradeda mus slėgti", – pastebėjo literatūrologas Saulius Žukas.

Lietuvoje esą ėmė formuotis nuomonė, kad išvykusieji yra kažkuo kalti. „O iš tikrųjų mes, gyvenantys Lietuvoje, įgyjame kitą požiūrio tašką į mus pačius, į mūsų kultūrą, į literatūrą, į gyvenimą“, – Vilniaus knygų mugėje surengtoje diskusijoje „Naujosios emigracijos reikšmė lietuvių literatūroje“ sakė S.Žukas.

Jam pritarė ir Didžiojoje Britanijoje ilgus metus praleidęs rašytojas Andrius Užkalnis, pastebėjęs, kad į emigraciją visą laiką žiūrime kaip į neigiamą reiškinį.

„Neigiamas pradinis požiūris diktuoja ir tolesnį išvažiavimo racionalizavimą. Man atrodo, kad tai šiek tiek susiję su mūsų bendruomeniškumu. Emigracija – individualus pasirinkimas, tačiau per savo bendruomeniškumą mes labai dažnai sakome: aš išvažiavau kaip ir pusė milijono ar milijonas kitų. Didelė dalis mūsų savo asmeninį sprendimą nori nuasmeninti ir padaryti jį nevalingą, priverstinį, kad tai ne mes patys padarėme“, – dėstė rašytojas.

Naujas vaidmuo – ryšininko

Rašytojos Elvyros Davainės nuomone, žmonės iš emigracijos dažnai pasakoja tik gerus dalykus, o rašytojai ima sieti du pasaulius: „Pasijaučiau kaip ryšininkė tarp Lietuvos ir Airijos. Visi tie žmonės, kurie buvo emigracijoje, yra savotiški ryšininkai.“
„Anksčiau Lietuvoje nebuvo šeimos, kuri nebuvo paliesta tremties, o dabar nėra šeimos, kurios nebūtų palietusi emigracija: kas nors iš šeimos, brolis, sesuo, tėtis, teta, pusbrolis yra išvykę, ir kiekvienam rūpi sužinoti, kaip jie ten gyvena? To tikrojo gyvenimo, kokį tenka patirti žmogui, atvykusiam į svetimą šalį, daugelis nepasakoja. Galbūt nėra taip malonu pasakoti, kad mokytojai tenka dirbti padavėja, suktis tarp įkaušusių svečių, o žurnalistei – šveisti slaugos namų grindis“, – mintimis dalijosi rašytoja.

Knygos „Airija: tolima artima sala“ autorė prisipažino priėjusi išvadą, kad TEN žmonės yra daugiau lietuviai negu mes ČIA. „Jie daugiau domisi kultūra, daugiau skaito poeziją, rengia savo vakarus. Jeigu mes čia kultūrą mariname, tai emigrantui užsienyje lietuvių kultūra nėra svetimas dalykas“, – sakė E.Davainė.

Kankina pasenęs požiūris

Penkiolika metų užsienyje gyvenantis A.Užkalnis nepastebi didelio skirtumo tarp emigrantų ir gimtinėje pasilikusių literatų. Atviro pasaulio rašytojams svarbu ne kur stovi jų rašomasis stalas, bet apie ką ir kaip prie jo sėdint rašoma.

„Išeivijos literatūros terminas turėjo prasmę tais laikais, kai išvažiuoti į užsienį reiškė išvažiuoti visam laikui, negrįžti ir beveik visiškai prarasti kontaktus. Dabar yra kitaip ir, man atrodo, būtų laikas grįžti prie normalaus pasaulio būklės, kai gyvenamoji rašytojo vieta nėra jo kūrinių vertinimo kriterijus“, – rašytojas siūlė būti atviresniems pasauliui.
Gindamas savo nuomonę jis pastebėjo: garsusis Ernestas Hemingway daug metų gyveno Kuboje, tačiau jo niekas nevadino Amerikos išeivijos rašytoju.

„Tai yra šalutinis suskirstymas, maža to, dar kilęs iš tų tarybinių laikų, kai rašytojas emigracijoje turėdavo lyg ir tokį antspaudėlį. Tai buvo žmogus, kuris pirmiausia nesuprato revoliucijos, paskui nepriėmė tarybų valdžios, o galiausiai sunkiais metais nesusiprato savyje ir pasitraukė iš šalies. Tie laikai jau seniai praėjo. Rašytojas yra pasakotojas, kuo daugiau rašytojas mato ir patiria, tuo lengviau jam yra pasakoti. Kuo siauresnis yra regėjimo laukas, tuo mažiau yra apie ką kalbėti“, – apibendrino svetur gyvenantis, bet lietuvių kūrėju laikomas A.Užkalnis.