Giedras rudens rytas. Einu pas Arūną Vaitkūną į dirbtuves M.Daukšos gatvėje. Apsilankyti pakvietė velionio dailininko žmona Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. Kai išvakarėse ji rūpinosi naujai parodai kabinamais vyro darbais, jaučiau nuo jos sklindantį ne tik precizišką atidumą erdvės ir kūrinio santykiui, bet ir virpulį. Dirbtuvėse Vaitkūno esą daugiau.

Laiptinių kolekcija

Lipu, regis, į trečią aukštą. Neskaičiuoju į kurį, apžiūrinėju laiptinę. Kažkada aš jas rinkau, kolekcionavau. Įdomias, su dviem išėjimais, medines ir gana prabangias. Džiaugiausi kaip vaikas, sužinojusi, kad vienas ryškiausių Kauno dailininkų jas taip pat savotiškai kolekcionuoja – netgi labiau nei aš, nes jas tapo, paverčia paveikslais, perteikia jų spalvinę ir energetinę medžiagą. Aš jas tik atmintyje nešiodavausi. Svajojau su dailininku pasidalyti savo kolekcija, į jo pažvelgti. Vis neatsirasdavo progos.

A.Vaitkūnas amžiams išėjo 2005-ųjų vasarą – sustojus širdžiai tiesiog susmuko Tbilisio gatvėje. Tačiau M.Daukšos gatvėje vis dar yra dailininko dirbtuvė. Čia – jo dažų kvapas, jo teptukai, įvairūs mažmožiai, reikalingi paveikslui kurti, kad jis netaptų už nieko neužsikabinančia abstrakcija, kad nebūtų vien išmąstomi ar išfantazuojami, kad turėtų gyvą ryšį su buvimu, gyvenimu, t.y. gamta.

Laiptinė, vedanti į paskutinįjį aukštą, kuriame įsikūrusi dailininko dirbtuvė, nakčiai rakinama – kaip ir dauguma šių dienų laiptinių. Aplink – naujos, turbūt šarvuotos, durys, prie langų pristatyta gėlių. Tų, kurias jų šeimininkams gaila išmesti. Trečiajame aukšte įspūdingo augalo lapai remiasi į lubas.

Tačiau šiai laiptinei mano kolekcijoje nebūtų vietos. Spėju, kad kitokių ieškodavo ir A.Vaitkūnas.

Pasiliko ir išėjęs

Ūmai atsimenu parodoje „Duetai“ mano dėmesį ypač patraukusį jo paveikslą „Amalas“. Jame atsiveria giedro mėlio šviesos lopinėlis, dangus, savotiška kita erdvė, kita dimensija.
„Atsimenu tą klojimo sieną, joje išties buvo properša, tai paveikslas iš natūros“, – iš atminties išnyra ir mano metafizinius išvedžiojimus atremiantys A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės žodžiai. Kabinant „Amalą“ ji nusišypsojo – linksmai ir šviesiai, bet drauge skaudžiai ir susikaupusi.

Kaskart atėjusi į vyro dirbtuvę, A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė užlipa į Senamiesčio stogus atveriančią terasą: čia ir ji yra nutapiusi ne vieną paveikslą. Savo dirbtuvę moteris turi Šančiuose, bet čia taip pat užsuka. Ne tik patapyti – ir pabūti. Palaukti, kol iš virtuvėlės išsuks Arūnas, prisipylęs į arbatinuką vandens... Arba atšlijęs nuo didelio formato darbų, paremtų į sieną...

Čia viskas beveik taip pat, kaip jis paliko. Ši aplinkybė yra tokia stipri, kad išėjus iš dirbtuvės pamiršti visus dienos planus, skubėjimą ir lėkimą. Tokios meno oazės yra aukso vertės.

Gaila, kad taip mano ne visi. Vaitkūnų sūnus, tėvo mirtį išgyvenęs sulaukęs vos 10-ies, buvo gavęs iš mokesčių inspekcijos pranešimą, kad, paveldėjęs nedidukę tėvo dirbtuvę, likęs skolingas. Ypač brangų ne materialia, bet dvasine prasme tėvo palikimą nuo antstolių pavyko apginti tik per plauką.

Amžina sielų draugystė

Eugenijus Varkulevičius A.Vaitkūno gyvenime atsirado mokyklos laikais – abu liko ir vis dar yra draugai. Tai tikrų tikriausias duetas, pradedant draugyste, baigiant tapybos abstrakcijomis, kurių šaltinis – gamta.

„Abu jie nesumeluoti menininkai, kūrę iš savo širdies, esmės. Čia eksponuojamos jų sukurtos abstrakcijos, sukurtos iš gamtos, stebėjimo – ne iš fotografijų, monitorių ar socialinių reiškinių, o iš tikrovės, iš ten, kur žmogus turėtų gyventi“, – parodą „Aukso pjūvyje“ apibendrina A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

Abiejų kūrėjų ryšys liko tvirtas, nepaisant mirties. „Arūnai, prisikelk!“ – per vieną susitikimą yra sušukęs E.Varkulevičius. Tąkart jis nė nebuvo kalbintas apie savo geriausią draugą: tiesiog grodamas fleita savo namuose nejučia priėjo prie A.Vaitkūno paveikslo.
Kol stačiais laiptais užkopiu į ketvirtą aukštą, kur įsikūrusi E.Varkulevičiaus dirbtuvė, atima kvapą. Siaura, kažkaip plika laiptinė, regis, įpareigoja lipti sparčiai ir be stabčiojimų. Ir šitos neimčiau į savo kolekciją. Tiesa sakant, kaip tu ją paimsi, ji taip pat rakinama. Tai E.Varkulevičius iš ketvirto aukšto nusileido ir atrakino. Iššoko pro duris giedras, linksmai nusiteikęs.

Žinojo, kodėl pas jį atėjau: pakalbėti apie jų su A.Vaitkūnu duetą.

Slaptas gyvenimas

A.Vaitkūną dailininkas prisimena šviesiai. Jų duetas – ne tik bendros mintys, požiūris į tapybą, bet ir laikas, kuriame šviesos ir vilties buvo daug. Lankė tą pačią „Saulės“ gimnaziją, vėliau – J.Naujalio meno gimnaziją, tais pačiais metais įstojo į Dailės institutą, po kurio pagal paskyrimą abu grįžo į Kauną dirbti pedagoginį darbą toje pačioje dailės mokykloje – S.Žuko technikume.

„Kai einu Aušros gatvės laiptais, vis praeinu pro vietą, kurioje su A.Vaitkūnu dar visai maži turėjom slėptuvę: po išversto didelio klevo šaknimis. Ten slėpdavomės nuo priešų, turėjome ir savo susikurtą raštą, kuriuo tarpusavyje susirašinėdavome. Slėptuvę turėjome ir ties Dzūkų laiptais. Prie mūsų mokyklos buvo kita – į ją reikėdavo šliaužti kelis metrus, o po to atsiverdavo toks kambarys... Ten iš tikrųjų buvo įrengta slėptuvė – nuo atominės bombos“, – išplėšęs atminties fragmentus Augis, kaip jį vadina draugai, trumpam nutyla.
A.Vaitkūną vadinę vilku, vilkeliu. Nes buvo tylus, užsisklendęs, vienišius. Tikra priešingybė bohemiškos prigimties draugui. Tačiau duetas nuo to įgauna tik dar daugiau spalvų, niuansų, įdomumo ir nenuobodumo.

„Arūnas spalvą jautė, kaip gandras varlę, tai jam buvo duota ir tai visi matėme. Į Naujalį stoti jis pavėlavo, atėjo kitą dieną, kai jau mes laikėme egzaminus, bet jam nereikėjo nieko pasivyti, viens du – ir jis atliko visas užduotis. Nepalikdamas jokių abejonių“, – pasakoja E.Varkulevičius.

Kvadratas ar apskritimas?

Patį Augį labai traukė muzika, dar mokykloje grojo grupėje, Dailės institute – taip pat. Gitara, saksofonas, fisharmonija, būgneliai kartais net pakeisdavo teptukus, įtraukdavo į draugų sūkurį, studentiškas šėliones, ypač gyvenant bendrabutyje. A.Vaitkūnas į paskaitas Vilniuje kaskart atvažiuodavo iš Kauno. Ir užsibūdavo tik prie drobės – kad ir per naktį.

„Per naktis mes taip pat prakalbėdavome apie tapybą. Kartą iki ryto gvildenome klausimą: kas tapyboje yra svarbiau – kvadratas ar apskritimas? Jis atstovavo kvadratui, aš – apskritimąui“, – E.Varkulevičius atsilošia ir ima suptis kėdėje žvelgdamas į palange žingsniuojantį balandį. Regis, norėtų pratęsti pokalbį. Bet su A.Vaitkūnu.
Tyliai atsistoju, apeinu ant grindų padėtą tapomą paveikslą. "Juos galima visaip vartalioti, aš net pats kartais imu ir pakabinu kitaip, atsiveria visai kiti dalykai, – yra sakęs E.Varkulevičius.

Kai „Aukso pjūvyje“ kabino vieną A.Vaitkūno paveikslą A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė taip pat susimąstė, kaip jis turėtų kaboti: „Galima pakabinti ir kitaip, Vaitkūnas juos kartais imdavo ir apversdavo.“ Taip, atsiveria visai kiti dalykai, norėjosi pridurti E.Varkulevičiaus žodžiais.
„Oi, kad aš nieko ir nepasakiau“, – nuo kėdės pašoka Augis.

„Tai eisiu“, – atsakau ir net pati stebiuosi, kad kažkaip linksmai, giedrai liuogsiu laiptais žemyn. Iš siauros stačių laiptų laiptinės išeinu tiesiai į rudenį. Dar šiltą, šviesų, spalvotą. Žvilgtelėju aukštyn: Arūnas kartkartėm Augiui šyptelėja iš debesies.

Skirtingi ir labai panašūs

Galerijoje „Aukso pjūvis“ eksponuojama tapytojų Arūno Vaitkūno ir Eugenijaus Varkulevičiaus paroda iš ciklo „Duetai“.

Šio ciklo parodose grupuojami menininkai pagal giminystę, draugystę, bičiulystę, įtakas vienas kitam ar akivaizdų dvasinį kūrėjų artumą, siekiant atrasti panašumus, atskleisti skirtumus, paryškinti kiekvieno dailininko savitumą.

Parodoje eksponuojamos abiejų menininkų abstrakcijos. E.Varkulevičius pristato naujausias, o A.Vaitkūno darbai sukurti daugiausia 2000–2004 m.
Abu dailininkai sudaro XX a. 9 dešimtmečio jaunųjų tapytojų branduolį. Tuo metu jaunuosius dailininkus stipriai paveikė mąstytojo Justino Mikučio bekompromisė sovietinei santvarkai filosofija. Ji yra ir dar vienas abiejų menininkų sąlyčio taškų.

Su A.Vaitkūno vardu yra siejamas Kauno dailės instituto tapybos suaktyvėjimas ir iškilimas. E.Varkulevičius labiau įkūnija vienišo klajoklio įvaizdį. 1990 m. jis išvyko į Vokietiją, o 1994–2005 m. gyveno ir dirbo Niujorke.

Parodoje pristatomos skirtingos abiejų kūrėjų abstrakcijos. A.Vaitkūnas ištikimas aliejiniams dažams. E.Varkulevičius tapybai naudoja akrilą, tušą, vyną, kavą, arbatą, paveikslus labiau lieja, nei tapo. Tačiau abu fiksuoja procesą, ar anot E.Varkulevičiaus, pasroviui pagautas akimirkas.

Nepaisant skirtingos darbų išraiškos, abu autorius vienijantis bruožas yra gamta ir nostalgija.