„Broliai Grimai“ – kaip gražu miške pasakos laike...

Kartais jie romantikai. Neretai – klounai. Dažnai – burtininkai. Pasitaiko, kad būna ir paprasti mirtingieji. Štai tokie tie broliai Grimai, keliaujantys po užkeiktą mišką ir vaduojantys žemelę nuo pabaisų. „Fantasy“ žanras persipina su komedija, siaubas – su melodrama, o nuotykiai – su vizualiaisiais efektais. Spalvingam trenksmingumui skirta 80 milijonų dolerių, vaizdai neapriboja amžiaus reitingo, paradui vadovauja gepopuliari trijulė Metas Deimonas, Hitas Ledžeris ir Monika Beluči. Niekšų vaidmenis atlieka dešimtyse panašių juostų mus gąsdinę antraplanių vaidmenų „monstrai“. Režisieriaus pultelis – nenuspėjamo nenuoramos Terio Giljamo rankose.

Anas tipas prikūręs nuo komedijos iki fantastikos. Už „Karalių Žvejį“ nusipelnęs „Oskaro“. Jo „12 beždžionių“ ir „Brazilija“ patenka į įtakingiausių mokslinės kino fantastikos filmų sąrašą. „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ – kone mėgstamiausias priplaukėlių ir „tūsovščikų“ žiūralas. „Pasiklydę Lamanšoje“ – išvis unikalus kūrinys. Dviejų režisieriaus asistentų režisuotas dokumentinis filmas apie tai, kaip genialusis Giljamas taip ir nenufilmavo vaidybinės juostos apie Don Kichotą, nors kūrybinė grupė triūsė net kelis mėnesius (Don Kichotą turėjo vaidinti Džonis Depas).

Nepaisant prieštaringos T.Giljamo asmenybės, jis iki šiol – vienas įdomiausių nepriklausomo kino autorių. Ir fantazijos turi į valias. Tad į „Brolius Grimus“ dėtos viltys, siekiančios už karūnos pagauti „Žiedų valdovą“. Sėkmės atveju prodiuseriai net apie trilogiją pasvarstytų...

Pradžia daugiau nei įkvepianti. Porelė aferistų (jie ir yra garsieji broliai Grimai) efektingai paverčia raganą dulkių krūvele. Pasirodo, viskas tik gerai surežisuota apgaulė (tapštelėjimas per petį kino menui), tad aferistai – fokusininkai šauniai pelnosi iš išgalvoto egzorcizmo. Tačiau legendos skraido reaktyvinių drakonų greičiu... Netrukus atsiranda dar didesnis aferistas, kuriam koją kiša legenda apie užburtąjį Marbadeno mišką. Grimai sugaunami ir metami „po tanku“. Taip, taip, smagiau nesugalvosi, netikri herojai atsiduria tarp tikriausių pabaisų. Deimonas – cinikas, bet kai reikės gelbėti kailį, akimirksniu prabus į... pasaką. Ledžeris ir taip jau tiki, o tai dar blogiau. Trauktis nebėra kur. Atsiveria uždanga, baisenybės ima lįsti viena po kitos.

„Brolių Grimų“ negalima vertinti kitaip, kaip kino siaubo kambario. Įėjo į mišką. Išėjo iš miško. Sutiko pažįstamus ir nepažįstamus pasakų personažus. Pakariavo, pabėgiojo, išvadavo, nukrito, nusigavo, apgavo, apsigavo ir t. t. Betrūksta tik Vilniaus autobusuose skambančio “kita stotelė – Žaliakalnis“. Pasakų durelės atsidaro. Grimai išlipa, pakraipo galveles. Pakovoja. Laimėję įlipa ir važiuoja toliau. “kita stotelė – Giraitė“. Ten vėl koks vilkas pilkas ar miegančioji gražuolė. Būtinai su tarakonų palyda...

Režisierius T.Giljamas pasaką pristato kaip pasaką ir ne daugiau. Tikroviškumo – nė per colį. Dekoracijos, efektai, grimas. Daugybė juokelių tarpeliuose tarp veiksmo. Tik, kadangi veiksmas pasakiškai netikroviškas, nei labai kuo stebiesi, nei baidaisi. Dėl herojų taip pat neišgyveni. Iš pasakos jie. O pasakose viskas baigiasi – ilgai ir laimingai gyveno. Nori nenori – „Brolius Grimus“ tenka palyginti su Timo Bertono „Raiteliu be galvos“. Ta pati gotika, tik Bertono – šiurpi, o pas Giljamo – pasakiškai vaikiška. Tad bet kokias mintis nukirskite kardu ir susikėlę koją ant kojos mėgaukitės vaizdais. Jie – gražūs. Ir kurstantys mintis, jei prie „Brolių Grimų“ hobitišką barzdą būtų pridėjęs Piteris Džeksonas, jie būtų atgiję iš tų pasakiškų peizažų. Bet filmo skeletas irgi šis bei tas. Stilingai kalena dantimis.