Lietuvių kilmės menininkė S.Laubengaier nuo 1997 m. gyvena Vokietijoje, Štutgarte. 2004–2010 m. ji studijavo skulptūrą Filderstato meno mokykloje, prieš tai ketverius metus (1978–1982) privačiai mokėsi pas dailininką Ipolitą Valeravičių. Nuo 2000-ųjų greta profesinės veiklos savo gyvenimą glaudžiai susiejo su menine kūryba, o 2010 m. įkūrė „Kunstzone“ galeriją Štutgarte, kuriai vadovavo iki 2014-ųjų.

Pirmąją personalinę parodą S.Laubengaier surengė 2003 m. ir iki 2022-ųjų turėjo keliolika asmeninių ekspozicijų Vokietijoje. Lietuvoje autorė savo kūrinius eksponavo 2005 m. Miko J.Šileikio ir Teofilio Petraičio premijų dailės konkurso parodoje „Lietuvos kelias“, o 2008 m. – galerijoje „Homo Ludens“ (Jonava). Taigi šioji paroda Gelgaudiškio dvare yra trečias susitikimas su Lietuvoje mažai žinoma menininke.

Viena iš autorinių S.Laubengaier parodų buvo pavadinta „Autobiografinės fikcijos“ (2020, galerija „InertArt“, Štutgartas). Šis pavadinimas, ko gero, tiksliausiai įvardija jos kūrybos temų, motyvų ir raiškos priežastingumą.

Kiekvienas kūrinys turi savo kodą – tai jungiantis koloritas, kuriam būdingas dominuojantis spalvų santykis.

Asmeniškai išgyvendama supantį pasaulį, savo kūriniuose dailininkė atsisako realių vaizdų, palikdama tik jų užuominas, kurios žiūrovui yra savotiškos nuorodos į autorės jausmų ir vidinių išgyvenimų pasaulį. Tame pasaulyje vyksta daug įdomių dalykų – nuojautų, netikėtų įžvalgų, vizijų, alogiškų situacijų. Taip kūriniuose randasi kita erdvė, įtraukianti žiūrovus į betarpišką dialogą.

Savo kūriniuose autorė yra labai atvira, neslepianti, kad kūrybos procese besąlygiškai pasikliauja Aukščiausiuoju. „Tai visas mano gyvenimas. Jis – mano laisvė“ (Virginija Kučinskaitė. „Sigita Laubengaier – apie kūrybą be paslapčių“,  https://vokietijoszinios.de/sigita-laubengaier-apie-kuryba-be-paslapciu/). Ta laisvė atsiskleidžia ir autorės kūriniuose.

Dvimačių paveikslų kompozicijose dominuoja nekonkretizuoti ir labai įvairūs geometriniai dariniai – savotiški fraktalai, kurių atskiri fragmentai klostosi į struktūrines visumas. Tarp tų darinių sklando abstrahuotų figūrų siluetai. Ir visa tai egzistuoja neapibrėžtoje, nelyginti kosminėje, beorėje sferoje. Šį įspūdį sustiprina dinamiškos kompozicijos, kai visi elementai tarsi veržiasi iš dvimatės paveikslo erdvės.

Atsiskyrimas nuo perversto. / Organizatorių nuotr.

Ir vis dėlto, nors kūriniai, pasak autorės, gimsta intuityviai, kiekvienas jų turi savo vidinę logiką: vienuose dominuoja vertikalūs elementai, įkūnijantys veržlų skrydį, kituose – spalvinės ir linijinės horizontalės, kuriančios nesibaigiančios erdvės ir laiko struktūras, arba – centruotas vaizdas, įtraukiantis į visatos begalybę.

Kiekvienas kūrinys turi savo kodą – tai jungiantis koloritas, kuriam būdingas dominuojantis spalvų santykis. Žalsvi, rusvi ar pilki tonai susipina su grafiniais elementais – beveik baltais ir juodais plotais, kartais apibrėžtais siluetais. Paveikslams tai suteikia ne tik įvairių emocinių potyrių, bet ir žaismingo vaizdo dekoratyvumo.

S.Laubengaier prisipažįsta, kad medžiagos ir technikos kūryboje jos nevaržo – tai tik priemonės jos patiriamiems pojūčiams įkūnyti. Dailininkė kuria ne tik dvimačius paveikslus, bet ir erdvinius objektus, artimus skulptūrinei raiškai. Jiems pasitelkia įvairių medžiagų, iš kurių mėgstamiausia yra medis.

Kas? S.Laubengaier paroda „Būti“.

Kur? Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.).

Kada? Veikia iki rugpjūčio 10 d.