Daugiau nei 23 metus Vilniuje gimęs skulptorius Dovydas Zundelovičius gyvena Izraelyje.  "Atvažiavome čia 1990 m. balandžio 1 d. Toks, va, balandžio 1-osios pokštas išėjo", – šmaikštauja menininkas.

Daugiau kaip du dešimtmečius Izraelyje gyvenantis menininkas sakosi esąs svetimas – tiek Izraelyje, tiek Lietuvoje. Tikrai savas jis yra tik paties susikurtoje oazėje – skulptūros ir dizaino mokykloje "Basis".

Joje, įkurtoje prieš 20 metų, D.Zundelovičius moko skulptūros ne tik jaunus ar brandesnio amžiaus žmones, bet ir savo kolegas. "Basis" mokykla – tarsi atskiras miestelis, aptvertas tvora. Už jos – menininkų studijos, didžiulė bronzos liejykla. Čia prasideda ir mudviejų kelionė į praeitį ir Lietuvą, į kurią skulptorius norėtų grįžti, – bet tik į tokią, kokią kadaise paliko.

– Daugelis po Sovietų Sąjungos griūties traukė į Vakarų šalis. Kodėl jūs pasirinkote Izraelį?

– Atsakysiu taip: važiavome ne į kur, bet – iš kur ir kodėl. Nors jau pats išvažiavimo faktas įvyko po to, kai buvo atgauta nepriklausomybė, nemačiau prasmės važiuoti iš vienos valstybės, kur nesijauti savas, į kitą – kur jausiesi lygiai taip pat. Atvykus į Izraelį atsitiko kaip tame anekdote: "Išsipildė idioto svajonė: ten mes buvome žydai, o čia tapome rusais." Izraeliečiai atvykėlius iš buvusių sovietinio bloko šalių laikė rusais. Po 20 metų nedaug kas pasikeitė.

Izraelyje esu buvęs ir anksčiau. Buvau atvykęs agituoti vietos menininkų dalyvauti Vilniuje vykusiame skulptūros konkurse žydiškąja tema. Tuomet man pavyko surinkti net septynias menininkų grupes. Tai buvo mano pirmoji pažintis su šia šalimi.

Todėl žinojau, kur važiuoju. Čia atvykau ne dėl pažinčių. Pirmiausia sprukau iš tos šalies, kurioje gyvenau. Su pirmąja emigracijos banga aštuntajame dešimtmetyje negalėjau išvažiuoti, nes buvau ką tik po kariuomenės. Turėjau 10 metų slaptumo statusą.

– Į Izraelį išvyko ir šeima?

– Taip, žinoma. Čia atvykau su žmona ir vaikais. Vienam buvo ketveri metukai, poniutei – aštuoneri. Vyresnysis liko Vilniuje ir į Izraelį atvyko jau baigęs gimnaziją.

– O kaip įveikėte kalbos barjerą?

– Hebrajiškai pradėjau suprasti, kai vyko pirmasis karas su Iraku. Kai Saddamas mėtė raketas, o žydai "neatsakinėjo". Buvo tie aliarmai... Visi bijojo cheminės atakos... Po aliarmo buvo skelbiami visokie nurodymai – kur eiti, dėtis dujokaukes ar ne. Kai esi su mažais vaikais, labai greitai pradedi mokytis kalbos, kad suprastum, ką ten sako.

Tik vėliau atsirado radijas, kuris rusų kalba transliavo tuos pranešimus. Kai pramokau hebrajiškai, pastebėjau, kad tai, ką jie sako vietos kalba, skiriasi nuo to, ką sako rusiškai. Vieni sako – eikite slėptis, kita kalba – jau galite išeiti. Toks buvo mano hebrajų pradžiamokslis.

– Kokia buvo pati pradžia svetimoje šalyje?

– Pradžia buvo kalbos mokymasis, įsikūrimas ir "negravimas". Ką tai reiškia? "Negravimas" – tai darbas žinomam menininkui, kuris tave paprasčiausiai pasamdo. Buvau gana įžymus "negras" tiek čia, tiek Lietuvoje. Jei galima taip sakyti, buvau skulptoriaus Stepono Šarapovo mokinys. Nors nieko jis manęs specialiai nemokė, daug iš jo pasisėmiau tiesiog būdamas jo pagalbininku. Manau, kad Steponas – visų laikų geriausias Lietuvos skulptorius. Deja, legenda anksti, sulaukęs tik 44-erių, mirė nuo vėžio.

– O kokie pirmieji darbai buvo atvykus į Izraelį?

– Pirmieji darbai buvo maži. Dideliems darbams reikia investicijų, kurių tuo metu neturėjau. Įsikūriau prie bronzos liejyklos. Tuomet daug dalykų dariau per ją ir po truputį pradėjau lipdyti didesnius kūrinius.

Man buvo 45-eri, ir tie žaidimai, "kas svarbesnis, kas geresnis ar didesnis", nebedomino. Viena vertus,  konkurencija meno srityje labai juokinga – kaip galima lyginti vieną kūrėją su kitu? Kita vertus, ji kyla iš bado – žmonės kovoja dėl užsakymų, nori kaip nors pragyventi ir pradeda graužti vieni kitiems gerkles.

– Kaip Izraelis priėmė dar vieną ambicingą kūrėją?

– Niekaip. Izraelis skyrėsi nuo sovietinių šalių tuo, kad čia nebuvo skulptorių sąjungos, kur visiems jos nariams būdavo dalijami užsakymai ir visi galėjo šią didelę karvę melžti lygiomis teisėmis. Izraelyje gal ir buvo kokia dailininkų sąjunga, bet tai buvo labiau vargšų susivienijimai, kuriuose rimtų žmonių nepamatysi.

Mano kelias čia nebuvo susijęs su jokiomis sąjungomis. Buvo vietinės reikšmės kultūros ministerijos komisija, kuri stebėjo, kas atvažiuodavo. Jei atvykdavo dėmesį traukiantis kūrėjas, įrašydavo jį į rimtą sąrašą ir jis gaudavo juokingą kūrybinę stipendiją. Aš patekau į tokį sąrašą, ir tai buvo visi oficialūs reikalai, su kuriais susidūriau.

Atvirai sakant, niekada ir nenorėjau jokių visuomeninių pareigų bei jokių konkurencinių žaidimų.

Žmonės, kurie nesupranta, kad bet kuri profesija yra kieta struktūra, nepriima jokio svetimkūnio. Klysti, jei manai, kad gali įsijungti į vietos profesionalų gretas. Tu visada būsi kitoks! Neverkšlenu ir nesakau, kad tai trūkumas. Svarbu suprasti žaidimo taisykles ir dirbti, statyti savo struktūrą. Taip pasielgiau ir aš.

– Ką reiškia būti menininku Izraelyje?

– Nežinau.

– Bet save laikote menininku?

– Ne. Esu skulptorius. Mano galva, menininkas – ne profesija, o garbės vardas. Galbūt kada nors kas nors ir pasakys apie tave, kad buvai menininkas. Vien dėl to, kad baigiau institutą, nesu toks. Tokių, kurie save vadina menininkais, norisi paklausti: ką tu moki padaryti geriau nei kiti? Jei nori tokį garbės vardą turėti – turėk, bet reikia ir dirbti.

– Kaip Izraelyje žiūrima į išeivius iš Lietuvos?

– Labai gerai. Tai yra viena gerbiamiausių tautybių. Taip atsitiko, kad vieni pirmųjų atvykėlių į Izraelį buvo lietuviai. Daugybė labai svarbių žmonių šioje šalyje buvo būtent iš Lietuvos. Tai išliko ir iki šiol. Žinoma, ne visus juos reikia gerbti ir mylėti, bet taip atsitiko.

– Ką norėtumėte aplankyti grįžęs į Lietuvą?

– Labai daug užmokėčiau, kad galėčiau bent kelias dienas praleisti praeities Vilniuje, užsukti į Užupio skulptūros dirbtuves, kurios buvo įsikūrusios šalia bažnytėlės. Ateičiau ten apie penktą valandą vakaro, po darbo valandų, "ant gėrimo" ir sutikčiau brolius Nasvyčius, Gediminą Baravyką, Algimantą Gūzą, S.Šarapovą. Ši kompanija buvo ne Lietuvos kultūros žvaigždės, o jos kūrėjai. Gaila, kad tas Vilnius, kurį mačiau, pasikeitė. Žinoma, visko buvo, bet į tą laiką esu linkęs žiūrėti romantiškai. Tikiuosi, ir dabar vyksta puikūs kūrybiniai procesai, tik gaila, kad negirdžiu jų atgarsių.

Ryšių nenutraukė

D.Zundelovičius (g. 1950 m. spalio 28 d.) – Lietuvos ir Izraelio skulptorius, kultūros veikėjas. Gimė Vilniuje. Baigė M.K.Čiurlionio meno mokyklą, 1977 m. – LTSR valstybinį dailės institutą, skulptūros specialybę.

Parodose dalyvauja nuo 1970 m. Kuria dekoratyvines skulptūras, medalius, antkapius. Organizavo personalines parodas Vilniuje 1970 m. ir 1989 m. Dirbo medalininkų stovykloje Palangoje 1986 m. ir Telšiuose 1987 m.

Nuo 1990 m. gyvena Izraelyje. 1993 m. Hadassah Neurim vietovėje įkūrė savo pagrindinę skulptūros bei dizaino mokyklą ir galeriją "Basis", kurioje rengiamos ir Lietuvos menininkų parodos.

Jo darbų yra Druskininkuose, Klaipėdoje, Vilniuje. Aktyviai prisideda propaguojant Lietuvos menininkų kūrybą Izraelyje, organizuoja jiems stažuotes.