„Vis dar ieškau atsakymo, kodėl karo tematika man, vaikui, buvo tokia artima. Greičiausiai tam įtakos turėjo ką tik nepriklausomybę atkūrusioje Ukrainoje vis dar gaji buvusi sovietinė propaganda – gegužės 9-osios šventimas, paradai su tankais ir sovietinėmis uniformomis“, – mąsto jis.
Pokalbis su A. Pedos – apie gyvenimą egzilyje, menininko vaidmenį kare, ukrainiečių tautinę savimonę pažadinusius įvykius ir tai, ką reiškia būti jaunu kūrėju Lietuvoje ir Ukrainoje.
– Kodėl studijoms pasirinkote būtent Lietuvą? Kokią nuomonę apie mūsų šalį susidarėte čia apsigyvenęs?
– Baigęs bakalauro studijas Lvivo nacionalinėje dailės akademijoje, magistrą studijuoti norėjau užsienyje. Pasirinkau Lietuvą, nes šioje šalyje buvo paprasčiau pateikti paraišką studijuoti nemokant anglų kalbos nei, tarkime, Vokietijoje ar kitose Vakarų šalyse. Anglų kalbą išmokau jau studijuodamas Vilniuje. Prieš atvykdamas į Lietuvą, daug apie jūsų šalį nežinojau. Man buvo žinomas tik faktas, kad Lietuva kitados buvo didžiulė valstybė, nusidriekusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Kai atvažiavau į Vilnių, man atsivėrė unikali ir turtinga jūsų kultūra – pradedant lietuvių kalba, baigiant lietuvių meno scena. Kol kas planų iškeliauti kur nors kitur neturiu. Šiuo metu rengiu paraišką doktorantūros studijoms Vilniaus dailės akademijoje (VDA), taip pat Lietuvoje turiu darbą, tad jaučiuosi prisirišęs prie šios šalies.
Tiesa, mano įspūdis apie Vilnių nuo tada, kai čia atvykau, pasikeitė. Pastebėjau, kad šiame mieste padaugėjo rusų kalbos. Kartais eidamas gatve jautiesi net ne kaip Lietuvoje. Rusiškai kalba čia atvykę baltarusiai, vietiniai rusakalbiai, kai kurie ukrainiečiai. Visa tai matau kaip lietuviško identiteto praradimą. Rusų kalba yra dalis rusų kultūros, su kuria mes kovojame, tad nereikėtų jos vežti į Vilnių. Kalba, kuria mes kalbame, yra labai svarbi, nes per ją suvokiame pasaulį.
A. Pedos asmeninio archyvo nuotr.
Kita vertus, girdžiu vis daugiau ukrainietiškai šnekančių karo pabėgėlių. Stengiuosi su jais pasikalbėti – neretai jau iš kelių žodžių suprantu, kad jie yra atvykę iš rusakalbės Rytų Ukrainos, tačiau sąmoningai pasirinko kalbėti ukrainietiškai. Vis daugiau ukrainiečių pabėgėlių prabyla lietuviškai, ir tai šildo mano širdį. Manau, gyvenant Lietuvoje labai svarbu pramokti vietinės kalbos ir stengtis su lietuviais kalbėti lietuviškai. Tai pats geriausias būdas padėkoti jums už visą pagalbą Ukrainai ir jos žmonėms. Žinoma, jūsų kalba yra išties sunki, bet jos pramokti įmanoma. Lietuvoje pragyvenęs trejus metus, aš jau beveik viską suprantu lietuviškai, tik kalbėti sunkiau.
– Minėjote, kad bendraujate su Ukrainos pabėgėliais, gyvenančiais Lietuvoje. Kokios jų nuotaikos, mintys?
– Pažįstu nemažai ukrainiečių, gyvenančių Lietuvoje. Vieni jų yra pabėgėliai, kiti dar prieš karą atvyko čia dirbti. Viena mano draugė Lietuvoje gyvena jau šešerius metus, televizijoje veda laidas. Kadangi ji šneka lietuviškai, mano magistro darbo gynimą sinchroniškai vertė į lietuvių kalbą. Tad jos dėka turėjau galimybę Lietuvoje savo diplominį darbą apsiginti ukrainietiškai. Kita draugė, gyvenanti Vilniuje, kaip ir aš, yra kilusi iš to paties Žmerynkos miesto, lankėme tą pačią mokyklą. Ji – aktorė, dirba su Lietuvoje prieglobstį radusiais ukrainiečių vaikais. Labai daug Ukrainos intelektualų šiandien gyvena egzilyje. Ne visi jie yra karo pabėgėliai, kai kurie, kaip ir aš, į Lietuvą atvyko prieš kelerius metus, bet šiandien dėl karo negali grįžti į tėvynę. Aš nė nebandžiau Lietuvoje gauti pabėgėlio statuso, nes ta parama reikalingesnė žmonėms, kurie karo ugnyje prarado viską. Esu maloniai nustebintas ukrainiečių Lietuvoje elgesio – nemaža dalis jų nesiekia pabėgėlių statuso, o tiesiog bando įsitvirtinti darbo rinkoje ir savo rankomis užsidirbti pinigų pragyvenimui.
– Kuriate karo tematika. Karo muziejuje Kaune šiuo metu eksponuojamas jūsų paveikslas „Kaina“, sudarytas beveik iš 5 tūkst. žuvusių žmonių portretų. Esate sakęs, kad karo tema jūsų piešiniams būdinga nuo vaikystės. Kaip manote, kodėl dar vaikystėje ėmėte piešti karo vaizdus? Kas galėjo padaryti tam įtaką? Juk augote XXI a. pradžioje, jau nepriklausomoje Ukrainoje.
– Pats taip pat vis dar ieškau atsakymo, kodėl karo vaizdai man buvo tokie artimi. Manau, tam įtakos turėjo televizija ir kitos masinės komunikacijos priemonės, platinusios karo propagandą. Žinoma, vaikystėje per televiziją žiūrėdavau daugiausia animacinius filmukus. Tačiau mane pasiekdavo ir informacija, kurios klausydavosi mano tėvai ar seneliai, pas kuriuos leisdavau nemažai laiko. Daug propagandos supdavo gegužės 9-ąją – Pergalės dieną, kuri būdavo plačiai švenčiama postsovietinėje Ukrainoje. Iki pat 2014 m. miestų aikštėse vykdavo kariniai paradai su sovietinėmis uniformomis ir tankais. Kol neprasidėjo Euromaidano protestai, Ukrainoje vyravo sovietinis pergalės Antrajame pasauliniame kare kultas. Ilgus metus Ukrainos televizija buvo finansiškai remiama Maskvos, kuri stengėsi formuoti sau palankų naratyvą. Tad, be abejonės, propagandos būta daug.
Ukrainiečių menininkai ėmė parduoti savo darbus visoje Europoje, rengti savo parodas ir dirbtuves. Taip pasauliui primename, kad mūsų šalis šiuo metu kariauja ir gina savo laisvę.
Norėčiau priminti, kad 2022 m. Ukrainoje prasidėjęs karas nėra šių laikų politikos padarinys, jis yra dar Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos laikais vykdytos politikos rezultatas. Rusija šimtmečius kryptingai, žingsnis po žingsnio, nuodijo žmonių protus ir stengėsi užgrobti kuo daugiau kitų šalių teritorijų.
70 metų buvome okupuoti, todėl net ir žlugus Sovietų Sąjungai prireikė laiko, kol išsigryninome savo identitetą ir tapome iš tikrųjų nepriklausomi. Po 2004 m. įvykusios Oranžinės revoliucijos ukrainiečiai ėmė suprasti, kad su Rusija mums ne pakeliui, kad norime priklausyti ES, NATO. Šiuo laikotarpiu taip pat imta daugiau kalbėti apie Rusijos vykdyto genocido prieš Ukrainos tautą – holodomoro žiaurumus ir kitus rusų nusikaltimus žmogiškumui. Tačiau tai buvo tik pokyčių pradžia. 2014 m. Maidano įvykiai ir prasidėjęs karas viską pakeitė negrįžtamai ir prisidėjo prie naujos ukrainiečių kartos sukūrimo. Pagaliau ukrainiečiai suprato, kas jie yra ir kokia kryptimi jie nori eiti. Aš taip pat buvau sukurtas šios revoliucijos ir dėl jos tarsi gimiau iš naujo. Sakyčiau, iki tol buvau postsovietinės Ukrainos ir joje vyravusios propagandos produktas, tad tai lėmė ir mano piešinius.
Kai prasidėjo Maidano protestai, buvau devintoje klasėje. Prisimenu, kaip per istorijos pamoką su mokytoja diskutavome apie tai, kas vyksta Kyjive ir kodėl to reikia. Visą šalį labai sukrėtė žiaurus taikaus studentų protesto numalšinimas, kuris ir lėmė tai, kad tūkstančiai ukrainiečių patraukė į Maidano aikštę. Jei prieš studentų sumušimą kas nors būtų paklausęs apie Maidano protestus, daugiau nei pusė mokinių, įskaitant ir mane, būtų atsakę nesuprantantys, kam jų reikia ir ką jie gali pakeisti. Tačiau po žiauraus elgesio su protestuojančiais studentais mūsų mąstymas visiškai pasikeitė. Sakyčiau, Viktoro Janukovyčiaus režimas pats save nužudė, privertęs žmones sukilti.
– Sakote, kad 2014 m. įvykiai pagimdė naują ukrainiečių kartą. Jūsų nuomone, kaip jaunus ukrainiečius, kurie dabar yra vaikai, paveiks šiuo metu vykstantis karas?
– Po karo bus suformuota visiškai nauja karta, kurios atstovai stipriau nei bet kada supras, kad yra ukrainiečiai. Todėl turime neatsipalaiduoti ir visomis išgalėmis remti Ukrainos karius, kad pergalės diena ateitų kuo greičiau. Tai yra labai svarbu šiandieniams mūsų vaikams – naujajai kartai, kuri po karo atstatys savo šalį ir sukurs visiškai naują, stipresnę Ukrainą. Būtina skirti pastangų ir lėšų jaunajai kartai šviesti ir edukuoti. Neleiskime rusams bombarduoti mokyklų, sukurkime jauniesiems ukrainiečiams saugią erdvę mokytis. Tinkamas vaikų išsilavinimas yra labai svarbus tautai, kadangi būtent jaunoji karta ateityje kurs mūsų šalį.
A. Pedos asmeninio archyvo nuotr.
– Tikriausiai bendraujate ir su tėvynėje likusiais bendraamžiais. Kokios Ukrainoje likusių jaunų žmonių (ir ne tik) nuotaikos dabar, kai jau jaučiamas karo nuovargis, fronte ima mažėti galinčių kariauti karių?
– Ukrainoje likusiems jauniems žmonėms, ypač mažesniuose miesteliuose, nelengva, nes daug kur trūksta darbo. Daug fabrikų buvo susprogdinti, o tie, kurie liko, turėjo atleisti nemažai darbuotojų. Tad daugiausia liko tik IT sektorius. Negaliu kalbėti apie visų nuotaikas, tik apie savo šeimos narių, kurie taip pat liko Ukrainoje, – jie bijo, tačiau kartu jaučia drąsą kovoti ir trokšta mūsų pergalės. Mano šeima tiki, kad mes laimėsime, tačiau, be abejo, turėsime didžiulių ekonominių nuostolių, žus gausybė žmonių. Situaciją daugelis piešia juodai arba baltai – arba mes laimėsime, arba mirsime.
Ukrainoje šiuo metu vykstantis karas yra didžiausias Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Skaičiuojame šimtus tūkstančių žuvusių, pabėgusių į kitas šalis, praradusių viską, ką turėjo. Statistika rodo, kad šiandien net 90 tūkst. ukrainiečių karių jau turi kojų arba rankų protezus, tai yra neįtikėtini skaičiai. Svarbu tai, kad emocinės ir fizinės traumos, kurias kariai patyrė mūšio lauke, daro įtaką ne tik jiems, bet ir jų šeimoms. Daug iš fronto grįžusių karių nebemoka prisitaikyti naujojoje realybėje ir jaučiasi niekam nereikalingi. Todėl turime jiems parodyti, kad jie yra mums svarbūs. Būtina garsiai kalbėti apie iš fronto grįžusių karių problemas, padėti jiems ir juos remti finansiškai, pritaikyti jiems miestą, kad būtų lengviau judėti. Einant gatve ir pamačius karį su protezu, svarbu neslėpti akių, o prieiti ir padėkoti. Problemų pasirūpinant iš fronto grįžusiais kariais turėjome 2014-aisiais, bet dabar nebegalime sau leisti daryti tos pačios klaidos, nes šie žmonės mūsų šaliai atidavė viską, ką galėjo.
– Buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas išsakė nuomonę, kad Ukraina galėtų būti priimta į NATO be šiuo metu okupuotų teritorijų. Pasak jo, toks žingsnis svarbus ne tam, kad konfliktas būtų įšaldytas, bet parodant Rusijai, kad nepavyks sustabdyti Ukrainos suartėjimo su Vakarais. Ką jūs manote apie tokią galimybę?
– Tai neįmanoma, kadangi pagal NATO principus jokia šiuo metu kariaujanti šalis negali būti priimta į Aljansą. Tad tokia nuomonė – tik spekuliacija. Galbūt mes galėtume būti priimti į ES, bet tikrai ne į NATO. Jau kurį laiką žadama, kad Ukraina galės įstoti į Aljansą, bet nesakoma kada, tad viskas primena žaidimą. Kai Vilniuje vyko NATO viršūnių susitikimas, tikėjausi, kad jame įvyks kažkas svarbaus. Tikriausiai tai lėmė romantiška mano, kaip menininko, prigimtis. Deja, Ukrainai svarbus sprendimas nebuvo priimtas.
– Jūsų nuomone, koks yra menininko vaidmuo šiuo metu vykstančiame kare? Kokią įtaką kūrėjas gali turėti?
– Būti ukrainiečiu menininku jau yra tam tikra kovos forma, nes menas gali padėti žmonėms geriau suprasti Ukrainoje vykstančius įvykius ir juos iliustruoti. Menininkai prisideda prie mus supančios informacinės erdvės formavimo, daro įtaką kultūros laukui, ir tai labai svarbu. Prasidėjus plataus masto karui, ukrainiečių menininkai ėmė parduoti savo darbus visoje Europoje, visame žemyne rengti savo parodas ir dirbtuves. Praėjus vos savaitei nuo karo pradžios, aš taip pat surengiau pirmąją savo parodą užsienyje. Taip pasauliui neleidžiame pamiršti apie Ukrainos ir jos žmonių egzistavimą, primename, kad mūsų šalis šiuo metu kariauja ir gina savo laisvę. Tad net tiesiog surengdami dirbtuves užsienyje ar dalyvaudami jungtinėje parodoje, ukrainiečių menininkai daro mūsų šaliai labai svarbų darbą.
– Pagyvenęs Lietuvoje, pažįstate tiek Ukrainos, tiek Lietuvos meno bendruomenes. Kokių jų panašumų ir skirtumų matote?
– Deja, lietuvių ir ukrainiečių menininkai tarpusavyje nedaug bendradarbiauja. Gaila, nes tai yra dvi be galo stiprios meno bendruomenės. Pagyvenęs Lietuvoje, galiu pasakyti, kad Lietuvos menininkai yra išties vieningi. Įdomu tai, kad lietuvių ir ukrainiečių menas, kalbant apie tapybą, yra gana kontrastingas. Pavyzdžiui, lietuvių tapytojai labai mėgsta savo kūriniuose naudoti realistiškas spalvas, o ukrainiečiams patinka itin ryškūs atspalviai. Tiek lietuvių, tiek ukrainiečių tapytojų braižas yra gana atpažįstamas pasaulyje, tai labai svarbu abiem šalims. Šiuo metu pats esu kažkur tarp šių dviejų meno bendruomenių. Kadangi kelerius metus gyvenu Lietuvoje, ukrainiečių meno lauke šiuo metu nesu labai žinomas. Dabar daugiau reiškiuosi Lietuvoje, nors, būnant užsieniečiu ir gerai nemokant lietuvių kalbos, nelabai lengva įsilieti į jūsų šalies meno lauką. Lietuviai mieliausiai šneka lietuviškai – puikiai tai suprantu ir norėčiau, kad panašaus požiūrio laikytumės ir Ukrainoje.
– Kaip jums atrodo, ką reiškia būti jaunu menininku Lietuvoje ir Ukrainoje?
– Visų pirma, kur kas lengviau būti menininku, kai į tavo šalį nelekia raketos. Kita vertus, menininko kelias niekur nėra lengvas, tai – daug iššūkių kelianti profesija. Būdamas menininku, visada balansuoji tarp meno, kurį nori kurti, ir veiklos, kuri padėtų užsidirbti pinigų pragyvenimui. Privalai surasti pusiausvyrą ir nepasiklysti.
Apsigyvenęs Lietuvoje nustebau, kad tokioje mažoje šalyje vyksta tiek daug meno renginių, yra tokia gausybė kokybiškų, privačių muziejų ir nacionalinių galerijų. Šiuo klausimu Lietuva išties lenkia Ukrainą. Mūsų šalies kultūra negauna tokios didelės paramos iš valdžios kaip jūs. Mūsų valstybiniai muziejai ir galerijos jau prieš karą išgyveno ne pačius geriausius laikus, o dabar jų situacija išvis tragiška. Be to, į muziejus ir kitas svarbias kultūros erdves nuolat lekia bombos. Gaila, kad mūsų valdžia nedaro visko, ką galėtų, kad išgelbėtų mūsų muziejuose ir galerijose saugomą meną.
Norėčiau išsakyti kritiką mūsų Kultūros ministerijai – kodėl prasidėjus karui buvo nuspręsta pirmiausia išgelbėti Lvivo muziejaus kolekciją ir surengti jos parodą Vilniuje? Juk Rytų Ukrainoje esantys muziejai ir galerijos yra kur kas didesniame pavojuje. Kodėl valdžia nesistengia dėl rytinėje šalies dalyje saugomų meno kūrinių? Nejaugi mes turime tiek daug paveldo, kad galime juo nesirūpinti? Deja, neturime. O ir tą, kurį turėjome, dar cariniais ir sovietiniais laikais išvogė rusai. Mūsų meną, kartu su ukrainiečių namuose rastais klozetais ir televizoriais, okupantai vagia ir šiandien. Tiesa, vagiamo meno vertę jie ne visada supranta. Papasakosiu tragikomišką istoriją – kai Buča buvo okupuota, rusai užėmė ukrainiečių menininko Oleho Skrypkos namus ir pavogė viską, ką tik galėjo. Tačiau jie paliko patį brangiausią namuose buvusį daiktą – brangiausiai įvertinto ukrainiečių tapytojo Anatolijaus Kryvolapo paveikslą. Šis faktas parodo, kokie kvaili jie iš tikrųjų yra.
