Išsiskyrė iš minios

Kiekvieną pavasarį būrys rašančių žmonių nekantriai laukia Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamo „Pirmosios knygos“ konkurso rezultatų. Metų pradžioje pradėjusius plaukti rankraščius šiemet kantriai skaitė ir vertino poetai Gytis Norvilas, Agnė Žagrakalytė ir Marius Burokas, rašytojai Regimantas Tamošaitis, Daina Opolskaitė ir Liutauras Degėsys.

Po kelių balsavimo etapų paaiškėjo: I.Motiejūnaitės prozos rankraštis „Vieną gražią dieną“ įvertintas kaip geriausias iš 28-ių pretendentų; poezijos kategorijoje iš 30-ies išskirtas B.O.Grašytės-Black eilėraščių rinkinys „Sumokėjau alyvmedžio lapais“.

Netrukus po komisijų sprendimo Rašytojų sąjungos leidyklos kalbintos laureatės neslėpė: naujasis titulas ir galimybė išleisti savo debiutinę knygą joms buvo staigmena.

Į literatūrą abi menininkės atėjo skirtingais keliais. „Rašymas – pomėgis. Svarbus ir mielas pomėgis. Pirmąjį tekstą parašiau prieš porą metų. Nieko gero neišėjo, bet rašyti patiko. Keista – labiau nei piešti ar tapyti, kaip darydavau anksčiau", – sako sostinėje gimusi po mokslų Vlniaus dailės akademijoje architektų studijoje dirbanti I.Motiejūnaitė.

B.O.Grašytė-Black po lietuvių filologijos bakalauro studijų Lietuvos edukologijos universitete Vilniaus universitete gilinosi į literatūros antropologiją.

„Laimėti nesitikėjau. Niekada neteko užimti pirmos vietos konkurse (kad ir koks tai būtų konkursas). Antrą, vieną iš paskutinių vietų – taip, pirmos – ne", – prisipažino I.Motiejūnaitė. B.O.Grašytė-Black sako taip pat dalyvavo konkurse nepuoselėdama daug vilčių.

Baugina akistata su kritika

Komisijos vienbalsio palaikymo sulaukusi I.Motiejūnaitė kurianti abstrakčių, praeities, tėvų, brolių ar seserų, net vardų neturinčių veikėjų istorijas.

„Kiekvienas iš jų – eilinis, pilkas žmogus, negabus, nenuovokus, naivus. Jis nesupranta supančios aplinkos veikimo dėsnių, nežino žaidimo taisyklių. Susidūręs su oponentu (priešiškai nusiteikusia bendruomene ar organizacija, ar kompanija), jis paklūsta, vykdo nurodymus arba, priešingai, maištauja, priešinasi – visada pralaimi", – sakė ji.

Laureatės neslėpė: naujasis titulas ir galimybė išleisti savo debiutinę knygą joms buvo staigmena.

Literatūros į griežtus rėmus nespraudžianti I.Motiejūnaitė sako skaitanti įvairaus žanro ir laikmečio knygas. „Šiuo metu – Wilhelmo Hauffo pasakas, – atvirauja prozos debiutantė. – Turiu daug mylimų rašytojų, tarp jų – Franzas Kafka, Fiodoras Dostojevskis, Astrida Lindgren, Jackas Keruacas. Yra knygų, kurias skaitau vis iš naujo, pavyzdžiui, „Pilį“, „Ameriką“, „Svetimą“, „Rugiuose prie bedugnės“.

Pirmąjį kūrinėlį – pačios vertinimu nevykusį – skaitė brolis. „Kitų tekstų niekas iš artimųjų ar draugų nėra skaitęs, taip kad pirmojo skaitytojo ar vertintojo neturiu. Tai lyg ir slapta mano veikla (bent buvo iki šiol)“, – apie dvigubą debiutą sakė prozininkė, kurią rašyti įkvepia melancholija, muzika ir izoliacija.

Kritika? Žinoma, gąsdina. „Nemėgstu kritikos, kad ir kokia nuoširdi ar naudinga ji būtų", – prisipažino I.Motiejūnaitė.

Išugdyta vaikystės magijos

Tauragnų ežero apylinkėse, Užpaliuose ir Vyžuonose vaikystę praleidusi B.O.Grašytė-Black sako čia patyrusi, kad pasaulis pilnas magijos ir paslapčių, šviesos ir tamsos. Šiandien ji rašo apie atmintį, apie tai, ko nebėra arba kas yra, bet kitu pavidalu.

„Dažnai pagalvoju, kodėl rašydama vis nuklystu į savo kaimą, ką aš ten palikau, kodėl tas kaimas manęs nepalieka. Vis dar negaliu atsakyti, ar tos patirtys buvo tokios ryškios, ar apskritai man, norint rašyt apie kokį nors laiką, reikia labai atsitraukti, gal net keliais dešimtmečiais", – prisipažįsta poetė.

Jai pačiai artimos magiškojo realizmo knygos, jose atrandanti savo kaimą su velniais ir „mano kaulais besiridinėjančiomis raganomis“. Gabrielis García Márquezas, Jorge'ė Luisas Borgesas, Juanas Rulfo – jos mėgstamiausia rašytojų trijulė, kurių knygas vis skaitanti iš naujo ir nesijaučianti dėl to kalta.

Poeziją B.O.Grašytė-Black atradusi devintoje klasėje, atsivertusi Jono Strielkūno „Lapkričio medį“: „Kažkas labai surezonavo. Vėliau apie J.Strielkūno kūrybą rašiau bakalauro darbą.“

Kurdama ji mano galinti suvaldyti pasaulio ir savo vidinį triukšmą. „Pirmąjį tekstą parašiau būdama mokykloje, nedrąsiai, suprasdama, kad tai ne šedevras. Bet jausmas buvo geras. Mokyklos laikais prisiregistravau į puslapį žaliažolė.lt, jame tuo metu tekstais dalijosi dar nepažįstami, neskaityti, šiandien jau ne vieną puikią knygą išleidę autoriai: Ernestas Noreika, Aivaras Veiknys ir kiti. Sunku dabar atsekti, kuris ten buvo kuris, visi su slapyvardžiais, be aiškių nuotraukų. Tada nustebau, kad rašo ne tik garbaus amžiaus žmonės. Tame puslapyje ir aš pasidalijau keliais tekstais", – kelią poezijos link prisiminė laureatė.

Dar pirmaisiais studjų metais ji užsukusi į Literatų arkos susibūrimus. „Pamenu, skaičiau ten pirmąkart garsiai kažkokį savo eilėraštį, beveik springdama žodžiais, užsikirsdama, girdėdama, koks tekstas netobulas. Tie susitikimai man labai svarbūs, juose ne tik dalijomės tuo, ką parašydavome, bet, svarbiausia, ką įdomaus ir gero perskaitydavome", – sakė B.O.Grašytė-Black.

Šiandien ji dažnai pasitaria su vyru ir broliu, kurie neturi nieko bendro su poezija, bet visada turi ką man pasakyti. „Esu apdovanota draugais, į kuriuos visada galiu kreiptis. A.Veiknys yra tas, kam galima bet kada skambinti dėl linksnio ar geriau skambančio žodžio. Negaliu sakyti, kad kritika manęs negąsdina, gąsdina daugiau nei vizitas pas odontologą ar okulistą (tie, kurie turi ne mažiau kaip – 8, supras), tačiau gera kritika, nors kartais gali ir žeisti netyčia išaugusį ego, yra gerai, ji padeda susiorientuoti, judėti pirmyn“, – sako neišvengiamai akistatai su profesionaliais vertintojais pasirengusi poetė.