– Pokalbio pradžiai priminsiu jūsų pačios idėją tapyti savo gyvenimo paveikslą įsivaizduojant, kad jis sudėtas iš 365 dalelių-dienų, kurių kiekvieną reikia nuspalvinti kokia nors spalva… Ar jau galite pasakyti, kokių spalvų yra šiųmetis jūsų paveikslas?

– Atvirai kalbant, šių metų paveiksle – pačios įvairiausios spalvos. Kai kurios net nedera tarpusavyje, tačiau esu įsitikinusi, kad tai mano gyvenimo paveikslą padaro tik įdomesnį. Juk tokios ir mūsų dienos: kartais viskas einasi kaip iš pypkės ir nuverti kalnus, o kartais – planuok neplanavęs – pakerta liga ar tiesiog nėra nuotaikos. Tačiau tai tik potėpiai, be kurių paveikslas būtų primityvus ir plokščias. Taigi labai džiaugiuosi savo metų spalvomis ir esu įkvėpta "tapyti" toliau.

– Šventinis laikotarpis palieka laiko apmąstymams, kokie buvo besibaigiantieji metai, ir sprendimams, ką norėtume keisti savo gyvenime. Kaip išdrįsti ne tik svajoti, bet ir ryžtingai siekti svajonės?

– Jei turi laiko prisėsti su puodeliu arbatos ir nuoširdžiai pamąstyti apie tai, kur esi šiandien, kur norėtum eiti toliau, tai jau – gera pradžia. Man labai praverčia 10–15 min. meditacija, kuri padeda nuraminti protą ir susitelkti į esamąjį laiką. Juk kito laiko būti tiesiog nėra! Per daug į praeitį nesidairau. Prisimenu patirtis, pamokas, ir to pakanka. Ir ateities planuoti nesiryžtu. Stengiuosi būti čia ir dabar. Tai tarsi pamatas, ant kurio statai savo gyvenimo namą, ar drobė, ant kurios tapai gyvenimo paveikslą.

Svarbiausia yra paklausti savęs: ar šiuo momentu esu ten, kur noriu būti, ir darau tai, ką noriu daryti?

Na, o tam, kad pasiektum savo tikslų ir svajonių, visų pirma turi išsiaiškinti, kokie jie yra. Ar tikrai jie yra tavo? Ar tu to trokšti, ar tai tik visuomenės padiktuotos taisyklės. Kai jau sau drąsiai gali atsakyti, kad mano gyvenimo tikslas yra toks ir ne kitoks – reikia nukreipti visą dėmesį ir energiją į jį ir imti juo gyventi. Net nesvarbu, ar įgyvendinsi jį, svarbiausia – kelionė ir žinojimas, kad kiekviena diena praleista prasmingai. Gyvenimas be tikslo yra tiesiog laiko švaistymas, tačiau svarbu nepamiršti, kad ne tik logiškas mąstymas veda mus teisingu keliu, bet ir širdis, intuicija. Širdis nemeluoja ir niekada nenusišneka (juokiasi).

– Jūsų kelias į pilnatvę buvo vingiuotas. Baigėte ekonomikos studijas, gilinotės į bankininkystę, gerą gyvenimo dešimtmetį dirbote rinkodaros ir marketingo srityje, tačiau viską metėte ir pasirinkote anaiptol ne tokį saugų laisvo darbuotojo kelią. Kaip subrendote tokiam sprendimui? Niekada dėl jo nepasigailėjote?

– Mano brendimas prasidėjo jau pirmaisiais studijų metais. Tapau ne tik savo srities specialiste, bet ir įgijau daug patirties dirbdama įvairiose įmonėse, bendraudama su įvairiais žmonėmis, išsiugdžiau kritinį mąstymą, patyriau daug pakilimų ir nusileidimų, užsiauginau storesnę odą. Ir galų gale, po dešimties metų, supratau, kad galiu pasitikėti savimi, kad ir kas nutiktų. Kai pradedi savimi pasitikėti labiau negu kitais, tada dingsta daugelis baimių, kurios mums trukdo žengti lemtingus žingsnius link tikslo.

Jei dirbi sąžiningai ir nuosekliai, jei nesitiki greito lengvo rezultato ir esi teisingas tiek su savimi, tiek su kitais, nieko blogo nutikti negali. Bloga nutinka tada, kai esi priklausomas nuo kitų. Įmonės bankrutuoja, mažina biudžetus, atleidžia, nes pasidarai nepatogus. Jei esi laisvas ir dirbi savo darbą geriausiai, kaip tik gali, – tada esi saugiausias. Paklauskite šimto žmonių, dirbančių samdomą darbą, ar jie daro tai, ko trokšta, ar yra tuo patenkinti, – tada ir paaiškės, kad daugelis tiesiog slepiasi už tariamo saugumo.

Svarbiausia yra paklausti savęs: ar šiuo momentu esu ten, kur noriu būti, ir darau tai, ką noriu daryti? Atsakymas gali nustebinti, išgąsdinti, nuliūdinti, o, geriausiu atveju, įkvėpti priimti vieną ar kitą sprendimą. Kitas būdas mąstyti: įsivaizduokite, kad gyventi liko mėnuo. Ar gyventumėte taip, kaip šiandien, ar kažką keistumėte?

– Kai metėte samdomus darbus, pabėgote nuo taisyklių. Esate prisipažinusi, kad jos jums kelia nerimą, stresą. Vis dėlto – ar pasaulis be taisyklių netaptų chaotiškas?

– Man visada buvo svarbi laisvė. Laisvė bent jau turėti galimybę rinktis. Kasdien eiti į ofisą tuo pačiu laiku, sėdėti toje pačioje darbo vietoje ir pietauti nurodytu laiku man atrodė nepriimtina. Kai dirbi kūrybišką darbą, ne visada ateina įkvėpimas tuo pačiu metu, ne visada jis trunka darbo dieną, o kartais norisi tiesiog pakeisti aplinką. Jokiu būdu nesakau, kad taisyklių nereikia – jos būtinos. Manau, kad svarbiausia rasti tai, kas tinka tau, kas nekelia streso ir leidžia mėgautis tuo, ką dirbi.

– Kaip manote, daryti gera – pareiga ar pašaukimas? Jūs esate sakiusi, kad treniruojate gerumą: kiekvieną rytą pradedate mintimi, ką gera galėtumėte nuveikti. Gal ir visiems reikia tokio įgūdžio?

– Manau, kad daryti gera taip pat, kaip ir daryti bloga, nėra įgimta. Daryti gera tiesiog išmokstame, o kai pajaučiame ir suprantame, kad tai naudinga ir mums patiems, tada ir atsiranda noras daryti to gero daugiau. Atlikta nemažai mokslinių ir psichologinių tyrimų, įrodančių, kad gero darymas ugdo pasitikėjimą savimi, skatina laimės hormono seratonino gamybą, augina savivertę. Tad kodėl nepabandžius?

Vertybė: Eglė įsitikino, kad dėkingumas – tai pamatas, ant kurio statomi tvirti santykiai.

– Kokių didžiausių nesėkmių patyrėte ir kokios buvo jų pamokos? Kaip nesėkmes paversti ne gyvenimą griaunančiomis, o statančiomis?

– Didžiausios nesėkmės – tai ligos. Visa kita tėra situacijos – nei blogos, nei geros, o tik mūsų reakcijos į jas. O reakcijas, kad ir kaip keistai skambėtų, mes patys galime rinktis. Jokiu būdu nesupraskite neteisingai: liūdesys, gedulas, džiaugsmas, laimė yra patys natūraliausi jausmai, nei blogi, nei geri. Juos tiesiog reikia leisti sau jausti. Netekti darbo, išsiskirti su mylimuoju – tai tik situacijos, kurias galime vadinti ir nesėkmėmis, tačiau geriausia, ką galime padaryti, tai pagalvoti, ko iš to išmokome. Tai gali būti gana sunku, bet kai išgyveni tas situacijas, tampa daug lengviau. Net nenorėčiau jų vadinti griaunančiomis, nes viskas, kas mums nutinka, tai ir yra gyvenimas.

Skaičiau, kad gyventi išmokstame tik tada, kai susiduriame su mirtimi.

– Daugelio patirtys liudija, kad gyvenimo pokyčiams pasiryžtama tik ištikus ligai ar nelaimei. Tik įkritę į didžiausias savo gyvenimo smegduobes randame savyje neįtikėtinų galių, kodėl? Ar įmanoma pakeisti šį scenarijų?

– Dažnai apie tai galvoju. Ir pritariu – tame yra tiesos. Skaičiau, kad gyventi išmokstame tik tada, kai susiduriame su mirtimi. Žinoma, būtų nuostabu, jei nereikėtų tos baisios akistatos su mirtimi, bet kol kas nesu tikra, ar yra kitas geresnis būdas supurtyti žmogų iki pat jo gelmių, kad jis suprastų ir pajaustų gyvenimo trapumą ir kartu – prasmę bei grožį.

– Dažnai pasigirsta nerimo minčių, kad šiandien žmogus tarsi įspeičiamas į kampą ir verčiamas būti geriausias, sėkmingiausias, laimingiausias ir t.t. Ar šioje superliatyvų trasoje kažko svarbaus nepametame?

– Deja, taip jau yra, kad visuomenėje vyrauja tam tikri standartai, kurių mes visi vaikomės norėdami pritapti. Kita vertus, juk niekas kitas mūsų į tą kampą nespeičia, bet mes patys. Ir tuomet mes pametame patį svarbiausią dalyką – save.

Kiek iš mūsų tikrai skiria laiko pažinti save, išsiaiškinti savo norus ir tikslus? Kiek iš mūsų sustoja ir paklausia savęs, kas vis dėlto aš esu? Ar gyvenu ir kuriu savo unikalų gyvenimą, ar tiesiog plaukiu pasroviui, leisdamas kitiems nuspręsti, kur tai nuves? Man labai patinka gyvenimo palyginimas su švedišku stalu. Kaip gi mes gyvenime: ar imame tai, kas patiekta, ar gauname tai, ko norime?

– Jūsų projektas "Dėkingumo dienoraštis" šiandien daugeliui tapo pozityvumo kelrodžiu. Kaip sumanėte jį?

– Labai malonu girdėti, man tai didžiausias komplimentas. Dienoraštį sukūrėme kartu su bičiule, su kuria vėliau keliai išsiskyrė. Juk visiems mums yra kur kas maloniau būti apsuptiems laimingų žmonių, ypač, kai esi optimistas. Taip nutiko ir man. Aš nepakanti negatyviam mąstymui, kuomet žmonės mato ne galimybes, o kliūtis, kuomet kaltina visus kitus, bet ne save, skundžiasi ir dejuoja. Dėkingumo dienoraštyje sudėjau užduotis, pagrįstas įvairiais moksliniais tyrimais, ir visos jos skirtos pozityvumui ugdyti. Pakanka vos dviejų savaičių kasdienės praktikos, ir mūsų smegenys išmoksta ieškoti pozityvių patirčių vietoje pavojų ir grėsmių.

– Kodėl tai svarbu? Ką dėkingumas atveria žmogui ir kaip pakoreguoja gyvenimą?

– Tyrimai rodo, kad dėkingumas – greičiausias kelias į pozityvų mąstymą. Tai gana paprasta praktika, kuri atneša stulbinančius gyvenimo pokyčius: pradedant sąmoningumo ugdymu, padidėjusia saviverte, gerėjančiais santykiais su šeima bei artimaisiais ir daugeliu kitų. Kaip savo patirtimi dalijasi žmonės, didžiausias pokytis ateina po kelių savaičių, gyvenimas tarsi nušvinta, pradeda sektis, apsupa kur kas malonesni žmonės. Kartais žmonės tai net vadina "stebuklu", bet aš į tai žiūriu labai paprastai: mūsų gyvenimas nepasikeičia iš esmės, mes tik pradedame pastebėti jo gerąsias puses ir mažiau koncentruotis į blogąsias. Kai dėkojame už tai, ką turime kasdieną, suprantame, kiek daug turime jau dabar, nustojame norėti daugiau ir taip atidėlioti savo laimę.

– Gyvenate tarp Lietuvos ir Norvegijos. Kur daugiau pozityvumo pastebite?

Mano akimis, didžiausia laimė yra būti sveikam, nes tada viskas yra tavo rankose.

– Pirmas įspūdis buvo, kad Osle žmonės pozityvesni ir laimingesni. Visi gyvena visavertį gyvenimą, uždirba pakankamai pinigų, kad galėtų keliauti, leisti sau kur kas daugiau nei dažnas žmogus Lietuvoje. Tačiau pabuvus kiek ilgiau ir susipažinus su daugiau žmonių supratau, kad tame gal ne tiek jau daug pozityvumo. Žmonės gana šalti, uždari, o viena labiausiai puoselėjamų vertybių – būti tokiam, kaip visi: neišsiskirti, nebūti geresniam ir net neleisti kitiems apie tave taip pagalvoti. Tad sakyčiau, kad Lietuvoje žmonės labiau atsipalaidavę, bet tikrojo pozityvumo visada pasisemiu grįžusi į Vilnių, kur mes šypsomės vieni kitiems tikromis, nesuvaidintomis šypsenomis. Kur gebame užkalbinti vieni kitus kavinėje, pasakyti komplimentą padavėjai už skanų maistą ar persimesti trumpu pokalbiu su taksi vairuotoju.

Be tamsos nesuprastume, kokia nuostabi yra šviesa, be juodo nepažintume balto, be skausmo nepažintume džiaugsmo. Lietuvoje šios patirtys tarp juodo ir balto atrodo kiek ryškesnės, todėl mes tikrai mokame džiaugtis.

– Kas, jūsų žvilgsniu, yra laimė?

– Mano akimis, didžiausia laimė yra būti sveikam, nes tada viskas yra tavo rankose. Tik būdamas sveikas tu gali siekti tikslų, pavargti ir ilsėtis, nubusti ryte ir užmigti vakare su šypsena veide. Deja, labai dažnai nuvertiname ir pamirštame laimę būti sveikam, bet labai greitai prisimename susirgę.

– Kokia jūsų meilės istorija?

– Dažnai kurdavau jos scenarijus, tačiau apie tokį niekada nebūčiau net pagalvojusi. Su Josteinu susipažinome Vilniuje labai nepatogiu laiku. Jis atvyko kelioms dienoms su draugais apžiūrėti miesto, o po poros mėnesių išvyko į pusei metų į Braziliją. Užsimezgus ryšiui nutarėme ne atsisveikinti, bet pratęsti pažintį ir pažiūrėti, kur tai nuves. Ir vedžiojo pačiais įvairiausiais keliais: buvo daugybė kelionių, pokalbių telefonu, bet kartu – ir laiko sau, kurį abu vertiname. Po dvejų draugystės metų sumainėme žiedus ten, kur ir susipažinome, – mūsų abiejų mylimame Vilniuje.

Kai esi sveikas, esi savo gyvenimo kalvis.

– Už ką labiausiai esate dėkinga savo vyrui?

– Josteinui labiausiai esu dėkinga už galimybę būti savimi, besąlygišką meilę, supratingumą, paramą, rūpestį. Esu dėkinga už visas galimybes ir kliūtis, atradimus ir praradimus, už tai, kad esu ten, kur esu, už laisvę.

– Ko paprastai linkite savo artimiausiems žmonėms ir koks būtų jūsų palinkėjimas mūsų skaitytojams?

– Kai esi sveikas, esi savo gyvenimo kalvis. Todėl visiems labai labai linkiu rūpintis ne tik fizine, bet ir psichologine sveikata ir nepamiršti daugiau šypsotis.