Rašytojas, visuomenininkas Sergejus Kanovičius jau keliolika metų gyvena Briuselyje ir savo veikla tarsi neigia geografinius atstumus. Laiko atstumus – taip pat. Šiandien jo kasdienis rūpestis – senieji žydų kapai. "Verčiau sutvarkyti dar vienus žydų kapus nei parašyti knygą", – nuoširdumu paperka S.Kanovičius.

Pastarosiomis dienomis jis su nerimu laukia žinių iš savo tėvų – Izraelyje su žmona gyvenančio rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus. Tad šį kartą su rašytoju kalbamės ne tik apie kūrybą, bet ir apie pasaulio aktualijas – atgyjantį primityvųjį antisemitizmą, vykstančius karus ir istorijos pamokas. S.Kanovičius sako tikįs tėvo žodžiais, kad viską išgelbėti gali tik meilė.

– Esate Lietuvos ir Izraelio pilietis. Tad pirmiausia pakalbėkime apie nūdienos aktualijas. Pastarosios dienos dėl Izraelio karo su teroristais Gazos Ruože vykstančios protesto akcijos Europos sostinėse dvelkia prieš žydus nukreipta neapykanta. Berlyne žydai išvadinti kiaulėmis, Prancūzijoje musulmonai prie sinagogų klykė "mirtis žydams" ir "Hitleris buvo teisus". Toks primityvus antisemitizmas primena praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Europą. Negi istorija kartojasi ir bus nauja Krištolinė naktis? Kam tai naudinga?

– Pats atsakėte į klausimą – Izraelio demonizacija tose Europos valstybėse, kuriose yra radikalaus islamo atstovų, nedelsiant perkeliama vietos žydams ir iš pamatuotos, o dažniausiai ne itin pamatuotos Izraelio valstybės kritikos tampa paprasčiausia antisemitizmo išraiška. Žvelgiant į ES vangią reakciją į įvykius Ukrainoje, vis dažnėjančius antisemitizmo išpuolius, kurie neseniai, tarkim, Belgijoje baigėsi keturių žmonių mirtimi (šaudymas į Žydų muziejaus lankytojus Briuselyje), norom nenorom peršasi išvada, kad Europa nelabai pasimokė iš Antrojo pasaulinio karo, o kartais net atrodo, kad tas karas taip ir nesibaigė. Dėl pastarojo konflikto Gazoje nesiliauja spekuliavimas civilių žmonių, ypač vaikų, aukomis. Kam gali būti negaila vaikų? Nebent patiems teroristams. Ar politologais save vadinantys nesuvokia, kad pastarojo konflikto atveju karinis atsakas į terorą buvo priverstinis? Ar nesuvokia, kad kariniai veiksmai yra kraštutinė priemonė, kurios imamasi tada, kai nebėra galimybių spręsti problemos politiniais būdais? Bet koks karas baigiasi taikos derybomis. Tomis, kurių keliolika kartų atsisakė "Hamas". Ir prie derybų stalo tenka sėdėti ne su draugais, o su buvusiu priešu. Karinės operacijos Gazoje vienas iš tikslų ir buvo sukurti naują politinę situaciją. Tas ir įvyko – susilpnėjęs "Hamas" priverstas derėtis ir nusileisti, Palestinos autonomijos atstovai, išguiti to paties "Hamas", turi galimybę susigrąžinti įtaką Gazos sektoriuje. Atsiranda viltis, kad gali būti tęsiamos derybos dėl vienintelio galimo sprendimo: dvi tautos – dvi valstybės. Izraelio kritikai nenori suvokti, kad Izraelis niekada nesutiks su dviejų priešiškų jam valstybių buvimu – valstybe Vakarų krante, ir Hamasistanu Gazos Ruože. Kai Izraelis sako, kad jam reikia saugumo garantijų, jis tą daro visiškai pagrįstai.

– Kaip manote, ar tokia protestų banga gali atsiristi į Lietuvą? Užuominos šiokios tokios yra? Ar per mažai žydų Lietuvoje liko, kad būtų taip žaidžiama?

– Savotiškai ta protestų banga tik, ačiū Dievui, civilizuota forma atsirito ir į Lietuvą. Nors nemačiau, kad žvakutes degintų "Boka Haram" (Nigerijoje veikianti islamistų teroristų organizacija – red. past.) aukų ar krikščionių, išvarytų ISIS teroristų Irake iš Mosulo, ar pačių musulmonų aukų Sirijoje atminimui, bet kai tik atsiranda proga įžnybt Izraeliui – grupelė žmonių netrunka ja pasinaudoti. Tai toks moralinis dviveidiškumas. Labiau stebina kai kurių autorių tendencingi ar net melagingi straipsniai šia tema Lietuvos žiniasklaidoje – šokiruoja, kai matau, kad juos kartais parašo žmonės, turintis garbių akademinių titulų, bet neatsispiriantys pagundai pateikti iškreiptą vaizdą. Galbūt tik todėl, kad tai sąmoningai ar nelabai atitinka jų neigiamą požiūrį ne tik į Izraelio valstybę, bet ir į žydų tautą apskritai. Interneto komentatoriai apskritai neskiria izraeliečio ir žydo sąvokos. Keista, kad tie žmonės vadina save politologais. Jei civilizuotam žmogui viešojoje erdvėje drąsu "Hamas" teroristus vadinti kovotojais, tai nevalingai pagalvoji, kad jie atėjo iš sovietinės "Pravda" vedamųjų laikų, kai tebuvo kalbama apie sionistinius okupantus. Pamąstykite patys – Donbaso teroristus jie vadina tikrais vardais, bet jei kalba ar rašo apie "Hamas", tai žmonės virsta "kovotojais". Gal tuomet ir Strelkovas-Girkinas (vienas Ukrainoje veikiančių separatistų vadų – red. past.) yra kokios nors nežinomos man liberalizmo srities atstovas?

– Jūsų tėtis – bene žymiausias žydų kilmės lietuvių rašytojas G.Kanovičius – gyvena Izraelyje. Susisiekiate? Ką jis mano apie konfliktą? Jį pasiekia karo aidas? O gal tenka slėptis požeminėse slėptuvėse ar ketina atvykti kur saugiau – pas jus?

– Ir tėvas, ir mama šią vasarą šventė 85 metų sukaktį. Su jais kalbuosi kasdien po kelis kartus – konfliktų ir taikos metu. Iki slėptuvės dėl amžiaus jie nubėgti nespėja, tad per aliarmą su kaimynas stoviniuoja laiptinėje. Tėvai saugiausiai jaučiasi prie rašomojo stalo, o pastarasis niekur iš Izraelio neketina važiuoti. Paradoksalu, bet mano tėvų karta, deja, užgrūdinta karų.

– Pernai G.Kanovičiaus šeimos iniciatyva Jonavos rajono savivaldybėje įsteigta jo vardo premija. Ši premija skiriama Jonavos rajono gimnazijų moksleiviams, dalyvaujantiems skelbiamo rašinio, atspindinčio Jonavos tautinių mažumų gyvenimo momentus, konkurse. Kaip kilo ši idėja? O gal ji po kelerių metų bus skelbiama ne tik Jonavoje, bet ir visoje Lietuvoje?

– Idėja kilo iš meilės tėvams ir iš pagarbos tėvo gimtinei. Kad ir kaip tai pompastiškai skambėtų, bet kitokio atsakymo nėra. Svarstėme idėją plėstis, bet drauge su Jonavos savivaldybe nusprendėme, kad mūsų atveju visi keliai veda į Jonavą, kurioje tas konkursas ir lieka.

– Sovietmečiu buvo naikinamos žydų kapinės, sinagogos verčiamos sandėliais, sporto salėmis. Naikinamas bet koks žydų atminimas. Šiandien Kauno ir kitų Lietuvos žydų kapinių situacija – ne pati geriausia? O gal taip ir turi būti, kad, tarkim, į Aleksoto žydų kapines patenkama per čia dirbančios įmonės sandėlių kiemą?

– Ir mano įkurta viešoji įstaiga "Maceva" (litvak-cemetery.info), ir labai negausi, bet tvirta Lietuvos žydų bendruomenė daro viską, ką gali, kad mūsų protėvių atminimas nebūtų ištrintas iš atminties. Deja, be vietos savivaldos geranoriškumo ir be jų pagalbos tos pastangos duoda labai nedaug rezultatų. Manau, kad situacija Kaune priklauso tik nuo požiūrio ir savivaldybės savigarbos jausmo. Jei bus noro – tvarkysis, jei ne – nesitvarkys ir varu varomi. Tai jų kompetencija ir atsakomybė.

– Pernai miręs, Kaune gyvenęs bei kūręs režisierius ir dainininkas Stanislovas Rubinovas savo knygoje "Miške ir scenoje" rašė, jo nedrąsu buvo prisipažinti, kad esi žydas, tad paprasčiau būti lenku. Ar jums niekada nebuvo baisu pasakyti savo kilmę?

– Turiu, matyt, dėkoti tėvams, kad niekada kilmės nesigėdijau. Net jei už tą išdidumą reikėdavo sumokėti mokyklos kiemo muštynių mėlynėmis.

– Iš Lietuvos išvažiavote šaliai atgavus nepriklausomybę. Tai padarėte dėl sūnaus ligos. Nebuvo noro ar galimybių sugrįžti?

– Buvo ir yra. Tik jau baigiu priprasti prie to, kad norai su galimybėmis viename vežime nesėdi.

– Jūsų vaikų vardai Nojus, Danielius ir Nida. Kurį kraštą vaikai vadina tėvyne?

– Man tėvyne yra viena – Lietuva. Mūsų šeimai likimas lėmė pasklisti po įvairias pasaulio dalis: brolis su šeima gyvena Kanadoje, tėvai – Izraelyje, mano šeima – Briuselyje. Tėvynės sąvoka susiaurėjo iki šeimos sąvokos. Vaikų atveju yra kitaip. Bet geriausiai jie patys į tą klausimą ir atsakytų.

– Be kasdienių darbų, turite visuomeninių pareigų, kurios reikalauja daug energijos. Ar lieka laiko kūrybai, nes po išleistos knygos "Kelionmaišis" praėjo ne vieni metai. Kada sulauksime jūsų naujos knygos?

– Jau esu sakęs, nuoširdžiai ir nesiteisindamas, verčiau sutvarkyti dar vienus žydų kapus nei parašyti knygą. Kažką braukinėju, kažką parašęs vis atiduodu žmonai saugoti. Jaučiu, kad į eilėraštį jau nebetelpu, o didesniems literatūros batams reikia daugiau laiko... Matysime.

– Kas mene, literatūroje keičiasi, o kas išlieka nepajudinami it uola?

– Mene, kaip ir gyvenime, išlieka tik tie, kas sugeba nemeluoti ir nepataikauti.

– Ar dar galime tikėti Fiodoro Dostojevskio posakiu: "Grožis išgelbės pasaulį." Kas dar gali išgelbėti pasaulį?

– Mano tėvas sako, kad jei kas ir išgelbės pasaulį, tai meilė. Nebuvau labai klusnus vaikas, bet ilgainiui ėmiau dažniau įsiklausyti į tai, ką sako išmintingi žmonės.