Režisierė Dalia Ibelhauptaitė iš karto įspėja esanti visiškai netinkama pašnekovė pokalbiui apie Kalėdas. Nes giliausia jos šeimos tradicija ir didžiausias troškimas per žiemos šventes būna... pabėgti nuo Kalėdų.

Geriausios dovanos – kelionės

„Prisimenu, kokios būdavo Kalėdos vaikystėje. Tikra šventė, buvimas su šeima, tradicinių patiekalų valgymas, bendravimas. Tada Kalėdos turėjo gerokai tikresnę reikšmę, ne išpūstą, ne butaforinę, ne komercinę, ne apkarstytą blizgučiais, netikrais jausmais ir visais kitais atributais, kuriems gyvenime aš ir šiaip tiesiog neturiu laiko“, – pasakoja D. Ibelhauptaitė.

Režisierei ypač gaila žmonių, kurie sukrapšto paskutinius pinigus, kad tik „kaip visi“ galėtų pripirkti nelabai praktiškų, bet brangių dovanų. Tad juodu su vyru aktoriumi Deksteriu Flečeriu (Dexter Fletcher) kasmet vienas kitam dovanoja egzotines keliones į šalis, kuriose niekada nešvenčiamos Kalėdos, arba ten, kur jie gali tiesiog mėgautis buvimu kartu. Tiesa, šiemet kalėdinę kelionę teks nukelti į vasarą. Mat prieš Kalėdas ir iš karto po jų Dalios laukia šventiniai koncertai Lietuvoje – premjera „Lakštingalos sugrįžta“ ir projektas „Likimo galia“ su operos žvaigžde Violeta Urmana. „Bent jau bus proga pabūti su mama“, – džiaugiasi režisierė, didžiąsias metų šventes šiemet sutiksianti Lietuvoje.

Šventinis maratonas D. Ibelhauptaitei atrodo sunkiai suvokiamas dar ir dėl to, kad norint jam tinkamai pasiruošti, būtina tris paras praleisti prie puodų, verdant ir kepant kalnus patiekalų. O kai repetuoji 12 valandų per dieną, tai atrodo sunkiai įgyvendinama misija. Tuo labiau kad stovėti prie puodų – visiškai ne Dalios stichija. „Aš prie puodų nestoviu. Nemėgstu gaminti. Nemoku. Tiesiog neturiu nei laiko, nei erdvės, – pasakoja režisierė, skanaudama jaukiame senamiesčio restorane patiektus gardžius pietus. – Iš tiesų valgymas kasdien man reikalingas tik tam, kad turėčiau jėgų ir energijos judėti į priekį. Kaip mašinai benzinas. Aišku, nuėjusi pas draugus ar į gerą restoraną aš visada įvertinu žmonių talentą ir meilę ruošti maistą. Bet mano gyvenime yra kiti prioritetai. Ir maisto nėra pirmajame penketuke.“

Vidutinybių metas

Nors nėra iš tų žmonių, kuriuos besibaigiantys metai panardina į apmąstymų vandenyną (tam tiesiog nėra laiko), D. Ibelhauptaitė prabėgusius metus apibendrina kaip „nepaprastai sunkius“. Kūrybine prasme. Pastaruosius trejus metus išskirtinai Lietuvai ir Lietuvoje kurianti režisierė „bohemiečių šeimą“ pradėjo burti turėdama labai šviesių tikslų – norėdama sukurti vietą, į kurią jauni žmonės ateitų rizikuoti, tobulėti, augti, kurti didelius vaidmenis ir aukščiausios klasės profesionalumo meną. Ji svajojo apie savotišką asmenybių kalvę, kurioje žmonės dirbtų ne dėl pinigų. Kai „bohemiečiai“ startavo, vienintelis tenoras Edgaras Montvidas jau buvo spėjęs sužibėti pasaulyje ryškia ir įsimintina karjera. Šiandien net aštuoni „bohemiečiai“ gyvena, dirba ir yra vertinami tviskančiose Vakarų scenose.

Apmaudu apie tai kalbėti prieš Kalėdas, bet tikrai verta prieš naujų metų pradžią. Tad štai, dirbdama Lietuvoje D. Ibelhauptaitė padarė vienareikšmišką išvadą: šiai valstybei ir biurokratinėms jos organizacijoms nereikia aukščiausios klasės kultūros vertybių, nereikia originalių, unikalių, ryškių asmenybių. „Čia klesti vidutinybių mada. Reikia, kad viskas būtų vidutiniškai gerai, kad niekas neišsišoktų ir – svarbiausia – visus popieriukus užpildytų, – vardija režisierė. – Mes netelpame į jokias normas. Mūsų tikslas – jaunam žmogui suteikti vilties, kad jis gali pasiekti daug, kad jis turi ne taikstytis, o laužyti stereotipus ir daryti tai, ko niekas nedaro. Tik taip įmanomas progresas.“

Smaugiami drakoniškų mokesčių, dvejus metus negaudami nė cento iš valstybės „bohemiečiai“ vis dar sugeba išlaikyti pilnas sales žiūrovų ir toliau stebina naujais užmojais. Ko gero, sako D. Ibelhauptaitė, ta šviesa, stumianti pirmyn iš tamsos, yra žmonės, kurie tik iš savo geros valios padeda kurti, svajoti ir beprotiškai eksperimentuoti. Pavyzdžiui, statyti tokius spektaklius kaip elektroninės operos fantazija „XYZ“.

„Tai buvo mano sena svajonė, – prisipažįsta Dalia. – Kad opera taptų prieinama jaunam žmogui, kuris galbūt iki šiol visai nemėgo klasikinės muzikos. Atėjęs pasiklausyti elektroninės arijų interpretacijos, jis klauso Mocarto, Verdžio, Pučinio, o išėjęs sako: „Tai yra „cool“. Į „XYZ“ atėję 16-mečiai galvoja, kad tai ir yra opera. Ir ačiū Dievui, nes gal dabar jie nueis į tikrą operą ir gal jiems patiks. Tad man tai ir buvo ryškiausias šių metų įvykis. Labai noriu, kad jauni žmonės turėtų kitokius pavyzdžius, negu turėjau aš. Kad jie turėtų kitokias svajones, kad būtų kosmopolitai, kad suprastų, kas gyvenime yra tikra. Kol kas, palyginti su tuo, kas vyksta Anglijoje, Lietuvoje yra taip skurdu ir taip liūdna...“

Gyvenimo maratone lenkia jaunimą

D. Ibelhauptaitė juokiasi turinti „juodai“ blogą charakterį – ji kaip slibinas: kai jam nukerta vieną galvą, vietoj jos išauga trys naujos. Be to, norint kurti Lietuvoje, kur susiduri su amžinai tau prieš nosį užsiveriančiomis durimis, reikia būti ir gerokai išprotėjusiu slibinu. „Manau, tokia ir esu. Tai jau diagnozė, – konstatuoja režisierė. – Užtai turiu fantastišką, nuostabų gyvenimą Londone. Namuose turiu fantastišką vyrą, kuris kaip tik dabar pildo savo gyvenimo svajonę – režisuoja pirmąjį filmą. Sausį mes leidomės į nuostabią kelionę po Japoniją, kuriai ruošėmės apie dešimt metų. Tad metai buvo labai įspūdingi. Nors stengiuosi, kad kiekviena diena būtų įspūdinga. Juk niekada nežinai, kiek tų metų turi savyje. Vienintelis dalykas, kurio gaila, kad štai jau pusantrų metų neturiu tėčio. Todėl ir galvoju, kad reikėtų skirti daugiau dėmesio ir emocijų žmonėms, kol jie dar gyvi.“

Šiandien D. Ibelhauptaitė atsakinga už maždaug 200 žmonių gyvenimus: tai ir choras, ir solistai, ir grimuotojai, aprengėjai, scenos darbininkai, elektrikai – operos kolektyvas tikrai nemažas. Tarp jų – daugybė jaunų žmonių. Pavyzdžiui, dešinioji režisierės ranka Monika Balčiauskaitė – vos 23-ejų. Kita dešinioji ranka Radvilė Varanavičiūtė – 26-erių. Panašaus amžiaus ir režisierės asistentas Gediminas Šeduikis, kitąmet ir pats debiutuosiantis kaip režisierius. „Dėl tų jaunų žmonių aš ir esu“, – nušvinta D. Ibelhauptaitė. Būdama tarp jaunų talentų ji ir pati jaučiasi taip, tarsi tebūtų 23-ejų. Jei darbą teatre galėtume sugretinti su maratonu, D. Ibelhauptaitė pasigirtų, kad kartais savo jaunimą ji tiesiog šokiruoja bėgdama greičiau už juos pačius. „Kiekvieną rytą atsikeli ir nori greičiau bėgti. Jie užkrečia tave energija, tikėjimu“, – sako Dalia.

Jos akiratyje – žmonės, koncertuojantys garsiausiuose Europos teatruose ir koncertų salėse. Ir visi jie būna laimingi grįžę į gerokai kuklesnę Lietuvos sceną. „Manau, menininkui svarbiausia yra kūrybinis, meninis išsipildymas, didelių dalykų kūrimas. Kai suteiki jiems galimybę kurti, tai tampa nesvarbu, ar tai Londonas, ar Pekinas, ar Vilnius, ar Antarktida. Yra darbai, kuriuos darai dėl pinigų, ir tie, kuriuos darai norėdamas tobulėti, išbandyti save“, – kalba D. Ibelhauptaitė.

Ne emigracija didžiausias baubas

Beje, ji įsitikinusi, kad tie, kurie aprauda iš Lietuvos išvykstančius talentus, elgiasi teisingai. Nes jei Lietuvoje ir toliau bus taip, kaip yra dabar, iš jos tikrai išvažiuos visi, kas tik galės. Kas kaltas, kad Lietuva nesistengia sukurti patrauklių, o tiksliau – nėra visiškai jokių galimybių jauniems žmonėms pasireikšti, eksperimentuoti, nudirbti didelius darbus, turėti iškilias profesijas, normaliai gyventi, jau nekalbant apie svajonių išsipildymus ir savirealizaciją?

Anot D. Ibelhauptaitės, egzistuoja dar didesnė problema nei emigracija: „Žinote, mes tokie, na, mažo kaimelio gyventojai, provincialai. Štai milijonai anglų gyvena Amerikoje, bet jie nekalba apie emigraciją. Pasaulis yra atviras, kosmopolitiškas. Visi visur keliauja, visi visur gyvena ir niekas dėl to neverkia. Tik džiaugiasi. Bet mes turime kitą tragediją – ši šalis nesukuria jokių galimybių žmonėms grįžti ir pasidalyti tuo, ką jie įgijo svetur. Juk Lietuva iš to galėtų nepaprastai praturtėti. O vyksta talentų ir protų nutekėjimas ir niekas atgal negrįžta. Yra tokia frazė: „Kol mirtis mus išskirs.“ Manau, būtent šie žodžiai yra sugadinę milijonus gyvenimų. Reikia būti su žmogumi, kol nori būti, kol tai prasminga, o ne dėl to, kad pasirašei. Tas pats ir su emigracija – negali nurodyti žmogui, likti ar ne. Gali tik įvertinti to žmogaus pasiekimus. Ir nebūtinai laimėtus oskarus. Londone esu sutikusi nuostabių paprastų žmonių, kurie niekada nebūtų susikūrę tokio gyvenimo Lietuvoje. Jie labai sunkiai dirba, nes nori, kad jų vaikai būtų kita karta, turinti kitas galimybes. Tie žmonės grįš. Bet jų vaikai, manau, jau ne.“

Režisierė žemai lenkia galvą prieš žmones, kurie sunkiai dirba svetur, kad pasiektų savo svajonę. Ir visai nesvarbu, kokia ji – mokslinis darbas, atradimai, pilys ar tiesiog viltis, kad jų vaikas mokysis geresnėje mokykloje, nebus apsuptas bedarbystės ir alkoholizmo. Juk daug paprasčiau sėdėti ir dejuoti, nei išvažiuoti į nežinią ir bandyti išgyventi. „Niekas neturi teisės į šiuos žmones mesti akmens, – kalba D. Ibelhauptaitė. – Laimė, dabar žmonės gali keliauti. Kai aš išvažiavau į Angliją 1991 m., niekas nežinojo Lietuvos. O ir aš, visą savo suaugusiosios gyvenimą praleidusi svetur, ko gero, negaliu sakyti, kad žinau, kaip žmonės iš tikrųjų Lietuvoje gyvena.“

Sukurti nuostabiausius dalykus, kuriais labiausiai didžiuojasi, D. Ibelhauptaitę įkvėpė ne kas kita, kaip kelionės. Galbūt todėl jai taip svarbu būti pasaulio žmogumi, pažvelgti į save kaip į mažą dulkelę dideliame vandenyne, o ne banginį baloje. „Tas pats ir žmonių santykiuose. Pas mus žmonės tik baigia mokyklą ir jau privalo tuoktis, gimdyti vaikus. Tada jiems sukanka trisdešimt ir jie neturi apie ką vienas su kitu kalbėtis. O iki gyvenimo galo dar toli... – atsidūsta D. Ibelhauptaitė. – Bet aš niekada netilpau į jokius rėmus, tad tikriausiai dabar jau būtų per vėlu spraustis...“

2011-ųjų užmojai

Kovo pradžioje D. Ibelhauptaitė su „bohemiečiais“ pakvies į premjerą „Eugenijus Oneginas“ pagal rusų klasiką Piotrą Čaikovskį. „Natūralu, kad pastatę italų, prancūzų, amerikiečių kompozitorių operų, imsimės rusų operos. „Eugenijus Oneginas“ buvo parašytas studentams, jis – apie jaunus žmones. O mes turime nuostabią jaunų solistų trupę, galinčią atlikti šiuos vaidmenis. Po dešimties metų jie jau turės atlikti kitus kūrinius“, – pasakoja režisierė. Pagrindinius vaidmenis operoje atliks Edgaras Montvidas, Liora Grodnikaitė, Laimonas Pautienius ir kt.

Gegužę „bohemiečiai“ kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru surengs netradicinį sezono uždarymą. Jo metu įvyks čekų kompozitoriaus Leošo Janačeko operos „Katia Kabanova“ premjera. „Su maestro Gintaru Rinkevičiumi norime sukurti tai, ką su humoru vadinu „opera gurmanams“, – dėsto D. Ibelhauptaitė. – Yra nuostabių operinių kūrinių, mažai žinomų plačiajai publikai. Dėl savo specifikos jie retai statomi. Norėtume per metus leisti sau pastatyti po vieną minimalistinį tokios operos pastatymą. Manau, Lietuvos žiūrovui labai svarbu plėsti akiratį ir pačiam rinktis, kas jam patinka, o ne tai, ką jam šeštadienio vakarą parodo televizija.“

Trečioji premjera – tai atsinaujinusi opera „Užburtoji fleita“. Joje naujais vaidmenimis sužibės solistės Lauryna Bendžiūnaitė, Joana Gedmintaitė ir kt. „Žmonės įgyja profesionalumo, gali atlikti daug didesnius, įdomesnius vaidmenis. Dėl to ir grąžinsime šį spektaklį, – pasakoja režisierė. – Be to, žadame tęsti bendradarbiavimą su elektroninės muzikos kūrėjais ir projektą „XYZ“. Jau kuriame devynias naujas dainas. Taip, gyvenimas juda į priekį.“