– Kaip susidomėjai šriftais?

– Amsterdame, Gerrito Rietveldo akademijoje, studijavau grafinį dizainą ir, tiesą pasakius, visiškai nesidomėjau šriftais – tipografija buvo pati nemėgstamiausia mano paskaita. Joje būdavo sunku, nes mūsų dėstytojas iš Čekijos labai kruopščiai į viską žiūrėjo, o aš norėjau turėti daugiau kūrybinės laisvės (šypsosi). Tačiau 2013 m. baigusi studijas aš pradėjau galvoti, kokį noriu kurti dizainą, kaip formuoti savo asmeninį braižą ir nejučia atsidūriau prie šriftų. Man atrodo, kad iš tikrųjų tipografija yra bazinis viso grafinio dizaino sluoksnis, todėl eksperimentuodamas su šriftais gali pasiekti didžiausią efektą. Taip pradėjau galvoti, kokius šriftus ir kaip galėčiau kurti. Kurdama juos niekada nesiekiu didelio tobulumo, man kaip tik įdomiau, kai šriftas yra netobulas, o jame juntama žmogaus ranka.

Man įdomi žmonių reakcija, kai jiems pasiūlai ką nors labai daugiasluoksniško. Tiesą sakant, būna labai įvairiai, ir kartais žmonėms skaitomumas tampa nesvarbus. Taigi vienas aspektų yra nuobodulys.

Pirmąjį savo šriftą panaudojau 2016-aisiais: „Rupert“ rezidencijų centras organizavo tarptautines parodas, o tuo metu ten dirbusi kuratorė Maya Tounta nusprendė, kad vienas iš projekto galutinių išraiškos formų bus esė rinkinys „A Solid Injury to the Knees“ (liet. „Rimta žala keliams”). Gavusi užduotį ilgai diskutavau su kuratore, kaip knyga turi atrodyti. Galiausiai nusprendėme daryti pigaus romano (angl. „paperback“) formatą. Kadangi pasirinktas popierius buvo labai pigus, reikėjo kažką daryti su tipografija, kad ta knyga būtų įdomesnė. Taigi aš tiesiog pasiėmiau „Times“, kuris yra labai senas, šriftą ir visas jo raides šiek tiek pakeičiau – ant kai kurių raidžių kraštinių pridėjau nedidelius brūkšnelius, kad būtų sukurtas įspūdis, jog kažkas negerai su spauda. Norėjau, kad iš toli atrodytų, jog spauda netobula, bet iš arčiau pažiūrėjus matytųsi, kad iš tikrųjų kiekviena raidė turi tokį brūkšniuką ir efektas sukurtas specialiai.

Žinoma, tuo metu daug eksperimentavome, tačiau galiausiai apsistojome ties vidutiniu variantu, kuris nėra nei per didelis, nei per mažas: kai dar galima suprasti, kad tai nėra dizaino ar spaudos klaida, o tam tikra intencija. Taigi tai buvo pirmasis didesnis mano šrifto panaudojimas, kai aš jį pakoregavau. Vėliau sekė panašus projektas su kuratoriumi, rašytoju Valentinu Klimašausku, su kuriuo 2016 m. kūrėme filmą iš judančių paveikslėlių, kuriuos atsiuntė skirtingi menininkai. Projekto metu paėmiau esamą šriftą ir pradėjau jį modifikuoti pagal traukos dėsnius. Taigi taip viskas prasidėjo. O paskui kažkaip turbūt įsidrąsinau ir pradėjau piešti savo raides. Pastaraisiais metais dirbdama prie didesnio projekto visada stengiuosi jam sukurti unikalų šriftą.

– Lietuvoje šriftų kūrimas nedažnas. Kaip manai, kodėl?

– Turbūt tai yra susiję su Vilniaus dailės akademija. Pastebėjau, kad dažnai Lietuvoje dizaineriai, eksperimentuojantys su šriftais, labiau linksta į kaligrafiją, pavyzdžiui Pijus Burakas arba Linas Spurga. Mano studijos gal nebuvo labai sukoncentruotos į tipografiją, bet jų metu supratau, koks svarbus yra šriftas, jos man suteikė drąsos, kad neturi sukurti tobulo šrifto, bet ieškodamas savo asmeninio santykio su dizainu gali prie jo priartėti per šriftus. Anksčiau šiek tiek domėjausi, bet nelabai radau šriftų kūrėjų, kūrusių sovietmečiu ir dabar. Žinoma, anksčiau technologijos irgi buvo kitokios, turbūt todėl tų kūrėjų ir nebuvo bei nesusiformavo šriftų kūrimo tradicijos.

Tačiau manau, kad tai keičiasi: dizaino įgyvendinimo technologijos paprastėja – juk dabar daug lengviau išleisti knygą negu prieš 20 metų, kai ir kompiuteriai lėtesni buvo, ir skaitmenizuotų šriftų nebuvo tiek daug (per dešimtąjį dešimtmetį palaipsniui skaitmenizavo visus sisteminius šriftus, kuriuos turime worde). Taigi natūralu, kad su technologijomis ateina progresas, o žmonių kartelė dizainui irgi kinta: jie nori matyti eksperimentinį dizainą.

– Kaip atrodo šrifto kūrimo procesas?

– Tikriausiai kiekvienas dizaineris dirba skirtingai, tačiau aš paprastai sugalvoju kokią nors idėją, kuri kartais gali būti tarsi atmosferinis dalykas, kažkoks jausmas, kai aš įsivaizduoju, kad turimai temai tiktų kažkoks pojūtis. Pagal tai pradedu piešti atskiras raides ar formas, o vėliau – iš jų konstruoti abėcėlę. Abėcėlės konstravime slypi visas proceso sudėtingumas, nes tik sujungęs simbolius į logišką seką supranti, ar ji veikia, ar ne. Kartais būna, kad dirbi visą savaitę ir pamatai, kad kažkas tam tikroje vietoje yra negerai (šypsosi). Kartais būna, kad po kurio laiko grįžtu prie šrifto, kuris anksčiau neveikė, ir matau, jog kitoje situacijoje jis turi kitokį poveikį ir galima jį panaudoti.

– Esi sukūrusi klimato šriftų seriją, kurie pasauliniame kontekste yra labai įdomūs ir aktualūs. Kaip gimsta tokie šriftai? Kaip jie atspindi tavo pasaulėžiūrą į šiandienos pasaulį ir visuomenę?

– Kurdama klimato šriftus, kurių yra aštuoni, norėjau sukurti šriftų seriją, kur, modifikuojant tam tikrus įsivaizduojamus parametrus, atsirastų kintamumo metodas. Klimato kaita man labai aktuali ir svarbi tema. Suprantu, kad nesu mokslininkė ir tiesiogiai nieko negaliu pakeisti, bet laikausi požiūrio, kad kiekvienas savo darbais gali bandyti gelbėti arba jais kalbėti apie šitą katastrofiškai realią situaciją planetoje. Mano darbas yra dizainas, taigi mėginu rasti būdų į tai, ką darau, įtraukti visiems svarbius dalykus, todėl naudodama klimato parametrus sukūriau klimato šriftų seriją.

Pirmasis, bazinis, šriftas nėra nei aptirpęs, nei apšalęs. Kiti keturi šriftai turi skirtingų lygių tirpstamumą, kai raidės po truputį nulaša, deformuojasi. Galiausiai sukūriau tris ledo šriftus, kuriuos darydama įsivaizdavau, kas atsitiktų, jeigu užšaldytume raides – jos po truputį dekonstruojasi iš įvairių kampų. Paskutinis šriftas jau visiškai suledėjęs, sutrūkinėjęs, o raidės pradeda lipti viena ant kitos. Aišku, čia tokia spekuliacija ir gal net truputį naivus bandymas. Tačiau aš šiuos šriftus daliju nemokamai ir jau matau, kad žmonės juos naudoja labai įdomiose situacijose (juokiasi).

– Pavyzdžiui?

– Dabar šiek tiek dirbu su menininkais iš Amerikos – Adamu Khalilu and Zacku Khalilu, kurie yra iš genties Mičigane, vietiniai amerikiečiai, daug kuriantys apie savo poziciją Amerikoje. Jie filmuoja vaizdo įrašus, kuriuose kalba apie dekolonizacijos procesą, kur baltaodis aktorius pasakoja, kaip reikia pakeisti požiūrį į vietinius amerikiečius ir jų situaciją. Kartais mes dirbame kartu, aš sukuriu jiems dizainą, tačiau jie ir patys yra labai vizualios asmenybės. Visai neseniai Detroite, Mičigane, vyko jų paroda. Viename savo filme jie panaudojo vieną iš mano tirpstančių šriftų užrašui „Never settle“, kuris pažodžiui reiškia „Niekada neįsikurk“, bet kartu ir „Niekada nesutik su status quo“. Aš net nežinau, kodėl jie jam panaudojo mano šriftą, bet tas aptirpęs užrašas atrodo labai smagiai.

– Rašant apie klimato kaitą klimato šriftu turėtų būti gaunamas dvigubas efektas.

– Taip, bet kad kas nors rašydamas apie klimato temą panaudotų šiuos mano šriftus, dar nemačiau. (šypsosi).

– Kaip paprastai sklinda tavo šriftai? Ar jų galima kažkur įsigyti, ar jie platinami nemokamai?

– Klimato šriftus galima rasti mano puslapyje ir jie yra nemokami. Jau kuris laikas galvoju, kad reikia sukurti tokią šriftų leidyklą, kur dalį šriftų būtų galima gauti nemokamai. Šriftų pardavinėjimas manęs nedomina, nes dažniausiai aš juos kuriu atskiriems projektams, turintiems savo temas. Praėjus tam tikram laikui, jeigu matyčiau tame prasmę, atiduočiau šriftus žmonėms nemokamai. Jeigu ateityje įsteigčiau  kažkokią leidyklą, tai manau, kad jie visi būtų nemokami. Dabar juos išleidžiu pavienius, kaip klimato šriftų seriją. Naujojoje mano knygoje taip pat galima rasti tris ar keturis nemokamus šriftus, kuriuos aš sukūriau specialiems projektams, bet jie nebebus naudojami ir man labai įdomu, kaip kiti žmonės juos panaudos. Elektroninė knyga jau yra viešai prieinama, o spausdinta turėtų pasirodyti lapkritį.

– Užsiminei apie knygą. Papasakok, kaip ji atsirado ir ką į ją sudėjai?

– Knyga vadinasi „Fonts“ (liet. „Šriftai“). Kalbant apie turinį, norėjau sukurti edukacinę knygą, kurioje būtų atvirai parodomos skirtingų šriftų formos ir raidės, per daug nekalbant apie ten esantį tekstą. Kadangi mane visą laiką domino riba tarp skaitomumo ir neskaitomumo, tai taip pat norėjau su tuo paeksperimentuoti ir sukurti kažką labai laisvo. Ir šiaip jaučiau, kad prikaupiau nemažai šriftų, jie visi guli kažkur mano kompiuteryje, todėl pagalvojau, kad būtų smagu tam tikrą jų kolekciją sudėti į vieną leidinį, kur žmonės galėtų pamatyti mažą jų biblioteką. Nenorėjau, kad šriftai knygoje būtų tiesiog sudėti, todėl pasinaudojau klimato kaitos problema ir iš „Reddit“ forumo, kuriame žmonės diskutuoja, kiek reikia pasodinti medžių, kad iš Žemės būtų išvalytas visas CO2, paėmiau tokių pokalbių fragmentus ir užrašiau juos skirtingais šriftais. Nemažą knygos dalį sudaro praėjusiais metais vienam projektui Roterdame sukurti šriftai.

Dizaino parodai apie „Non human knowledge“ – žinios, kurios yra nežmogiškosios – aš ir mano kolega Mislavas Žugajus sukūrėme seriją šriftų, kurie remiasi abėcėle, tačiau sukurti iš įvairių gyvūnų perspektyvų, pavyzdžiui, bakterijų ar skruzdėlių. Visas dizainas buvo paremtas tuo, kad visi tekstai galėtų būti verčiami į kitas kalbas. Tuo metu nepanaudojome visų šriftų, kuriuos sukūrėme, todėl šioje knygoje atsirado vietos formoms, gimusioms iš tų nežmoniškų raidžių. Iš viso į knygą sudėta 20 skirtingų šriftų. Iš pradžių galvojau leidinį leisti tik skaitmeniniu formatu, tačiau vėliau nusprendžiau ją atspausdinti risografu riboto leidimo tiražu. Labai dvejojau, ar dėl to verta gadinti popierių, tačiau pamačiusi rezultatą nesigailėjau – spauda jai pridėjo daugiau gyvybės. Leidinys yra juodas, su trupučiu aukso spalvos, todėl spausdintos raidės įgauna labai smagų spaudos sluoksnį, pridedantį daug netobulumo. Taigi knyga bus gyvu objektu, išleistu 100 kopijų tiražu.

– Šriftai nuguls į popierių ir knygą, kur, dažno manymu, jų ir vieta.

– Taip, gal visai ir logiška (šypsosi).

– Dažnai kalbėdami apie šriftus įsivaizduojame, kad juos sudaro tam tikros perskaitomos raidės. Pasakodama apie „Non human knowledge“ parodai kurtą šriftą sakei, kad jis remiasi abėcėle, sukurta iš gyvūnų perspektyvos. Kas tau yra šriftas?

– Man atrodo, kad tai tiesiog sistema ar tam tikrų elementų kolekcija. Mes, pavyzdžiui, naudojame lotynų abėcėlę ir skyrybos sistemą bei esame pripratę matyti tokią abėcėlę, kuri yra tam tikra elementų organizacija. Tačiau pakeitęs raides į kokias nors kitokias formas, gauni visiškai kitą sistemą. Aš suprantu, kad gal kažkam gali pasirodyti, kad tokiu atveju ženklai tampa vaizdu ar forma, bet nebe tekstu. Kai pradėjome dirbti prie projekto Roterdame, pirmieji raidžių-ženklų eskizai labiau priminė raides, tačiau mums reikėjo nuo to nutolti, nes norėjome į jas pažvelgti iš kito intelekto perspektyvos. Suprantu, kad komunikacijos atžvilgiu žmonėms yra svarbu rasti ir kažkokius tekstus, ir raides, kurias galėtų perskaityti (juokiasi). Dažnai žmonės skundžiasi, kad plakatuose kažko neįskaito, nors kitiems tai labai patinka. Žinau tą problemą, kad kai kuriems žmonėms, kai jie iki galo ko nors nesupranta, iškart kyla panika (juokiasi).

– Kaip tada reikia nubrėžti tą ribą, kur yra tekstas, o kur – jau iliustracija?

– Manau, kad labai įvairiai. Kartais paklausi vieno, antro, trečio žmogaus ir gali susidaryti aiškesnį vaizdą, kaip jie mato. Kai žmonės kviečia mane kurti dizaino, jau žino, ko tikėtis, ir nebūna taip, kad kažkas juos labai šokiruoja. Dėl skaitomumo norėčiau patikslinti, kad gal nereikia to vertinti kaip neįskaitomo. Manau, jog tokiais atvejais reikalingas didesnis žiūrovo įsitraukimas į vaizdą, jis turi labiau susitelkti, kad perskaitytų, ir labiau pasidomėti, kas plakate ar kažkokiame šrifte yra užšifruota. Žinau, kad dalis žmonių nenori to daryti ir piktinasi, bet man atrodo, kad yra labai smagu, kai dizainas pakviečia labiau įsižiūrėti ir pagalvoti.

–  Ar todėl tapo įdomu tyrinėti ribą tarp skaitomumo ir neskaitomumo?

– Manau, kad tai daryti man tapo įdomu iš nuobodulio, susijusio su dizainu ir jo kūrimo procesu. Kaskart, gavus naują užduotį, laukia labai panašus procesas: kurdamas plakatą ar vizualinę kampaniją kaskart dirbi su labai panašiais elementais. Aš pradedu analizuoti ir mano vizualinė išraiška tampa daugiasluoksnė, dėl to ir atsiranda tas skaitomumo / neskaitomumo klausimas. Dažnai tenka tų sluoksnių skaičių sumažinti, tačiau kartais norėčiau įdėti jų dar daugiau, maišyti skirtingus stilius, kitaip suvokti erdvę. Žinoma, mano kūryba yra 2D lygmenyje, tačiau įdomu, ar ją galima kažkaip kitaip pajausti, pamatyti kitokią perspektyvą, dydžių skirtumą.

Visa tai daro įtaką skaitomumui. Todėl visas mano tyrinėjimas atsiranda iš praktikos, kai man tam tikri dalykai atrodo labai aiškūs ir skaitomi, o aplinkiniams – ne. Tada stengiuosi suprasti, kur yra ta riba, kokia informacija turi būti skaitoma. Man įdomi žmonių reakcija, kai jiems pasiūlai ką nors labai daugiasluoksniško. Tiesą sakant, būna labai įvairiai, ir kartais žmonėms skaitomumas tampa nesvarbus. Taigi vienas aspektų yra nuobodulys. Dažnai sakoma, kad visas modernistinis dizainas jau yra labai daug kartų pacituotas, jo yra labai daug ir tokį dizainą kurti man visiškai neįdomu. Todėl aš remiuosi faktu, kad reikia kurti naudojant tas pačias raides ir stumti skaitomumo klausimą iki tokios ribos, kur dar būtų įskaitoma, bet vis tiek išliktų kažkoks daugiasluoksniškumas ar tipografijos netobulumas.

– Netobulumas kartais slepia ne tiek ir mažai.

– Taip, dėl to jis man taip ir patinka. Viena mano bendramokslė iš Vokietijos, besimokiusi pagal mainų programą, sakė, kad tipografija turi būti netobula. Man taip patiko šis jos pasakymas, kad nuo tada galvoju lygiai taip pat: leidinyje, plakate ar kitame dizaino kūrinyje turi būti kažkas netobulo, kad tarp vaizdo ir žmogaus akių įvyktų sintezė.

– Ypač kai žmogaus regėjimas irgi netobulas.

– Taip, būtent. Manau, kad labai priklauso nuo situacijos – aš įsivaizduoju, kad valstybinėms įstaigoms toks šrifto netobulumas nepriimtinas: tai yra institucija ir vaizdas turi būti labai nežmogiškas. Juk jei žmogus gaus kvietimą į teismą, užrašytą labai netobulu šriftu, dokumentas žmogui sukels visai ne tokį jausmą, kokio reikia.

– Į ką paprastai atkreipi dėmesį kitų darbuose? Kokie kūrėjai tave įkvepia ir iš kurių mokaisi?

– Yra dvi studijos, abi labai skirtingos, bet vienodai labai mano mėgstamos. Viena jų yra „Vier5“, pusiau vokiečiai, pusiau prancūzai, kurių kūryboje yra labai daug ranka rašytų šriftų, dominuoja labai ryškios spalvos. Man labai patinka, kad  jie savo dizainą apibūdina kaip klasikinį, bet su šiuolaikine tipografija. Jų kurti ranka rašyti šriftai ne visada būna lengvai skaitomi, juos sudaro įvairių formų raidės, tačiau tekstai išdėlioti labai paprastai: jie eksperimentuoja su raidėmis, tačiau tekstų išdėstymas (layout) išlieka labai paprastas. Kita man labai patinkanti studija yra jau kelis dešimtmečius veikianti prancūzų  „M/M (Paris)“, nuo 1992 m. daug dirbanti su mada ir garsiais mados namais. Vienas iš kūrėjų yra labai geras iliustratorius, todėl jų darbuose gausu piešinių. Visai neseniai jie atidarė retrospektyvinę savo parodą Šanchajuje, kur vyrauja daug spalvų, įvairių skirtingų formų, labai daug elegancijos ir lašelis netobulumo.

– Grįžkime prie knygos. Ką kiekvienas skaitytojas, net ir nesusijęs su dizainu, gali joje rasti?

– Knygoje nėra išsamių paaiškinimų, kas ten yra. Ji labai estetiška, todėl manau, kad žmonėms, besidomintiems tipografija, ji bus įdomi iš pirmo žvilgsnio. Tiems, kurie nesusiję su dizainu ar šriftais, knyga bus įdomi iš estetinės pusės: pati spauda suteikia daug žavesio. Tekstine prasme leidinys nėra kažkoks ypač informatyvus – jį nugali estetinė išraiška. Manau, kad knyga gali būti įdomi daugeliui, kur kiekvienas gali rasti kažkokių sau įdomių formų ar idėjų, net ir nedirbdamas su dizainu. Man labai patinka leidiniai, kurių funkcija nėra visiškai apibrėžta. Tikiuosi, kad ir kitiems taip pasirodys.