„Doom“ – kraujasvydis vienoje dekoracijų aikštelėje

Valandą keturiasdešimt ginkluota komanda vaikštinėja po tą pačią dekoracijų aikštelę. Truputėlį pašaudo ir nemažai pasišneka. Tamsu kaip velnio užpakaly, nesimato nei pabaisų, nei efektų. Komandos narių vis mažėja ir mažėja, kol lieka stipriausiųjų duetas. Kiti suvalgomi, sudraskomi, paverčiami zombiais ir pabaisomis.

Štai toks tas „Doom“, režisuotas Andžėjaus Bartkoviako, – ko gero, beviltiškiausia kompiuterinio žaidimo ekranizacija (su ja konkuruotų nebent „Vieni tamsoje“ su Kristianu Sleiteriu).

Nuobodybės apraiškos pastebimos jau įvadinėje scenoje. Kosminę stotį užplūsta mutantai, signalas išsijungia. Originaliau nesugalvosi. Tuoj pat į įvykio vietą skrenda specialusis dalinys. Originaliau nebūna. Tada išties kažkas naujo švysteli. Jokių išorės vaizdų. Teleportacijos būdu grupė kariūnų iškart perkeliama į Marsą be cackų pacackų. Šast į permatomą burbulą, ir tu jau kitoje planetoje. Filmavimo atžvilgiu – iš vienos filmavimo aikštelės į kitą. Į tamsius koridorius, iš kurių niekas neturi išeiti gyvas. Kosminėje stotyje dedasi visai nekeisti „B kategorijos“ filmui dalykai. Žiūri ir stebiesi nuspėjamumu. Tiesiai iš sužeistojo pilvo išsiropš būtybė, suzombėjęs karys daužysis į stiklą, monstrai žmones žudys pasigardžiuodami po vieną. Tik nebaisūs tie gąsdinimai garsais, čiuptuvais ir nasrais. Net nespėji gerai pamatyti, kas ten iš tamsos išlindo. Šmėkšteli. Suurzgia. Pašaudo. Paklykia. Ir toliau vyksta didysis pasivaikščiojimas pagal tūkstančio panašių filmų formulę. Scenarijus pretenduoja į metų kvailiausio titulą. Režisierius A.Bartkoviakas nesismulkina – standartiški planai, tradicinis montažas. Vidutiniškų kovinių filmų „Romeo turi mirti“, „Mirtinos žaizdos“ ir „Pavojingas sandėris“ autorius apsiriboja nuosekliu scenų pagal scenarijų sustatymu. Ilgai tampo gumą, versdamas aktorius ir žiūrovus braidyti po pilką kosminių vamzdžių masę. „Chebrytė“ atsipūtusi žaidžia dažasvydį, o tu apsimeti idiotu ir bandai save įtikinti, kad nežinai žaidimo taisyklių. O jos identiškos „Absoliučiam blogiui“ ir „Svetimų“ epopėjai. Tik A.Bartkoviako filmas nei iki vieno, nei iki kito „netraukia“. Nei veiksmu, nei efektais. Išsigimęs anų juostų palikuonis. Kovos epizodai tokie, tarsi „Doom“ būtų pasirodęs po kokių „Komandos“ arba „Rembo“. Seniena atsiduoda.

Be jau minėtos teleportacijos, šiek tiek dėmesio laimi Dveino „Uolos“ Džonsono ir Karlo Urbono (Eomeras iš „Žiedų valdovo“) aktorinis duetas. Vargšeliai stengiasi išsijuosę, bet filmo jau nebeišgelbėsi. Jis nugrimzdo į kino klišių pelkyną vos pradėjęs plaukti. Gaila gabių aktoriūkščių. Tiek raumenų kalnas, tiek debiutantas pagrindinio vaidmens amplua nusipelno aukštesnio lygio produkcijos. Kita vertus, jei ne rimtas Urbano ir „Uolos“ nusiteikimas, „Doom“-ą pirštais užbadytum dėl neregėto absurdiškumo.

Kitas momenčiukas, dėl kurio verta pasilikti kino salėje, – septynios minutės šaudymo ir dorojimo pirmuoju asmeniu, t. y. paties žaidimo stiliumi. Gerai tą mėsmalę akys „suvirškina“. Ypač jei nors kartą „Doom“ esi žaidęs. Ir kine nieko panašaus neteko matyti.

Štai tiek apie potencialų „hitą“. Stebuklo neįvyko. Videožaidimas į ekraną neperlipo.

Lauksime ko nors padoresnio, nors kinas ne dienomis, o valandomis prastėja. Net prie „popkornų“ nebetinka.