– Esate lituanistė, rašote kultūros leidiniams, tačiau dirbate radijo stotyje. Kaip susiklostė tokia karjera?

– Išties, esu „M-Plius“ programų direktorė, dirbu „M-1“ radijo stočių grupės rinkodaroje. Didelė mano darbo dalis susijusi su rašymu. Nuo tada, kai baigiau lietuvių literatūros studijas, visą laiką rašiau – straipsnius, nedidelius grožinius kūrinius, turiu daugybę pradėtų ir nebaigtų rankraščių. Atradau juos pas mamą, savo vaikystės spintoje, tad tikrai rašiau nuo mažumės ir visą laiką manifestavau Visatai, kad pinigus uždirbsiu iš rašymo. Noriu pasakyti, kad svarbu tiksliai formuluoti svajones, taip, mano svajonė išsipildė, – tenka daug rašyti ir dirbti su tekstais, bet anuomet, kai galvojau apie rašymą, paslapčia svajojau ne apie straipsnius ar radijo tekstus, bet apie knygas (šypsosi).

Didžiausias lūžis kūryboje, drąsoje kurti ir daryti tai, ką noriu, kas patinka, įvyko, kai gimė mano dukra. Stebuklingai buvo perdėlioti prioritetai, atsirado laiko kūrybiniam rašymui. Aiškiai pajutau, kad mokyti ją siekti savo svajonių galiu tik pati taip elgdamasi. Abi mano knygos buvo galutinai parašytos ir išleistos būtent po to, kai gimė ji.

– Jūsų knygos veiksmas vyksta Lietavijoje. Kokia tai šalis? Ar tai sudurtinis dviejų artimų šalių pavadinimas?

– Lietavija yra mano įsivaizduojama stebuklinga senovės Lietuva. „Ten, kur gyvena slibinai“ man suteikė laisvės ir galimybių fantazuoti, kurti, neriboti savęs. Iš vienos pusės, tai buvo išlaisvinantis ir įdomus procesas, iš kitos – sudėtingas reikalas, nes sugalvoti reikėjo viską: kokiais burtažodžiais Lietavijoje buria burtininkai, kodėl egzistuoja užkalbėtojos, kodėl jos saugo slibinus, kodėl šeškas kalba ir panašiai. Tad būdavo momentų, kai maniau, kad nesugebėsiu, kad nelogiška ir kažkaip viskas ne taip, bet nuolatinis darbas leidžia atrasti atsakymus į klausimus.

Leidyklos nuotr.

– Iš kur į knygą atkeliavo Miško motės, žaltvykslių, laumių įvaizdžiai? Ar sekate pastaruoju metu madinga tema?

– Universitete dvi mėgstamiausios paskaitos buvo vaikų literatūra ir lietuvių mitologija, taigi, kai prieš šešerius metus pradėjau galvoti, kuo galėtų virsti mano knyga, natūraliai atsigręžiau į lietuvių mitologiją. Labiau rėmiausi motyvais, mėginau juos apgyvendinti pasaulyje, kurį kūriau. Esu patenkinta, gimė artimas, magiškas ir įtraukiantis pasaulis.

Tais skirtingais pasauliais norėjau parodyti, kad kartais atstumiame žmones manydami, jog jie mūsų nesupras, kai iš tiesų jie labai į mus panašūs.

– Kodėl nusprendėte priartinti veiksmą prie dabarties? Manote, kad vaikai taip geriau supras knygą?

– Bitė gyvena praeityje, Dovas – dabartyje. Bitė yra karalaitė ir moka burti, Dovas gyvena vaikų namuose ir apie burtus skaitė tik knygose. Vis dėlto, net ir gyvendami tokiuose skirtinguose pasauliuose, jie yra panašūs. Abu jaučiasi vieniši, abu neturi draugų, abu svajoja apie kažką daugiau, o kas tas daugiau – nelabai žino. Tais skirtingais pasauliais norėjau parodyti, kad kartais atstumiame žmones manydami, jog jie mūsų nesupras, kai iš tiesų jie labai į mus panašūs ir galbūt yra vieninteliai, galintys mus suprasti.

– Iš kur atėjusios jūsų patirtys apie vaikų namus? Kodėl knygos veiksmą perkėlėte čia?

– Našlaičio motyvas literatūroje nėra naujas. Jis vaizduojamas ir Pelenėje, ir Haryje Poteryje, ir daugelyje kitų kūrinių. Šis motyvas yra naudingas rašytojui, nes padeda įvesti herojų į tam tikras situacijas, į kurias mylinčiuose namuose gyvenantis vaikas greičiausiai nepatektų. Kadangi veiksmas vyksta daugiau mažiau dabartyje, negalėjau Dovo vieno apgyvendinti apleistoje troboje. Taip atsirado vaikų namai, tapę priemone atskleisti Dovo vienatvę, nepritapimą, skausmą, viltį ir galiausiai triumfą prieš ištikusias negandas.

– Ar išties egzistuoja toks papuošalas – pomanderis? Kur rinkote informaciją apie senovinius daiktus?

– Pomanderis egzistuoja, šiais laikais galima jį įsigyti kaip pakabutį. Išvertus iš prancūzų kalbos šis žodis reiškia ambros kamuolį. Pradžioje tai dažniausiai būdavo maišelis su aromatinėmis žolelėmis, vėliau šis daiktas keitėsi, kol tapo aksesuaru. Jis ir puošia, ir skleidžia gerą kvapą. Keista, bet pomanderį aš pirmiausia įsivaizdavau, o tik vėliau pradėjau ieškoti realios alternatyvos, iš tikrųjų egzistavusio daikto. Perskaičiusi apie pomanderį supratau, kad jo ir ieškojau. Ir jį, ir daugelį senovės motyvų pritaikiau savo pasaulyje.

Leidyklos nuotr.

– Bitė, Gilė, Liepa, Ugnis, Aušrinė, Rūtenis – ar specialiai knygai parinkote lietuviškus vardus? Galvojote, kaip jie skambėtų, jei knygą norėtumėte išversti į kitas kalbas?

– Kadangi knyga prisotinta baltiškų, pagoniškų motyvų, sąmoningai rinkausi lietuviškus vardus. Būtų keista, jei vardai būtų lotyniški ar amerikietiški. Todėl ir burtus kūriau ne lotyniškus, ir vardus rinkausi lietuviškus. Daugelio herojų vardai yra pritaikyti pagal jų ypatybes. Bitės tėtis – Arvaldas, o tai reiškia valdyti, senelis – Karorius, o jo vardas reiškia – karo dievas ir panašiai. Apie knygos vertimą ir sunkumus verčiant vardus pagalvojau, kai knyga jau buvo parašyta. Norėčiau tikėti, kad jos vertimas būtų labiau kūrybiškumo reikalaujantis įmanomas veiksmas negu neįmanoma sunkenybė.

– Tokie įdomūs lietuviški slibinai... Iš kur jie?

– Slibinai – labai įspūdingos ir galingos mitologinės būtybės, kurios, nepaisant to, kad literatūroje ir pasakose dažnai vaizduojamos neigiamai, man atrodo, turėtų traukti žmones savo galia, nepriklausomybe ir savitu gyvenimu. Taigi, norėjosi sukurti pasaulį, kuriame žmonės galėtų bent akies krašteliu žvilgtelėti į šių mitinių būtybių gyvenimą, o jei su jais dar būtų įmanoma susidraugauti, jie tikrai atskleistų neįtikėtinų paslapčių. Slibinų pavadinimus kūriau pasitelkusi prūsų kalbos žodyną. Dergewingis reiškia laukinis, nertingis – nuožmus.

– Jūsų knygoje močiutės personažo tarsi ir nėra, bet jis vis tiek veikia. Kodėl močiutės tokios svarbios?

– Man atrodo, kad ryšys su seneliais yra tiek pat svarbus, kiek su tėvais, tad man norėjosi sukurti Bitei stiprų ir glaudų ryšį su močiute ir norą semtis išminties iš vyresniosios kartos, kuri, sutikime, turi ką atskleisti ir papasakoti. Reikia nepamiršti, kad amžius nebūtinai susijęs su išmintimi ir žiniomis, bet aš norėjau, kad Gilė būtų išmintinga ir drąsi – sektinas pavyzdys Bitei. Kažkur skaičiau, kad Dievas, negalėdamas visur spėti, sukūrė močiutes. Ši mintis įstrigo mano galvoje dar paauglystėje ir dabar, kai pati turiu dukrą, suprantu, kad močiutės yra dovana. Aš nemoku gausybės dainų, ne visada turiu kantrybės, nesugalvoju trimetės įtraukti į cepelinų gamybos procesą, bet močiutės visą tai moka, turi, viską sugalvoja ir taip ugdo ir plečia mano mažylės akiratį. Apskritai, močiutės moko kitokių dalykų, nei moko tėvai, ir dažnai kitokio požiūrio. Jis, žvelgiant iš mano knygoje aprašomo Arvaldo perspektyvos, yra gal diskutuotinas, bet kartu tai galimybė mokytis. Mokytis, kad yra kitokių nuomonių, įvairių žmonių ir iš jų visų galima kažko išmokti. Svarbu būti atviram ir priimančiam.

– Ar pavyduoliams ir pataikūnams laikas neegzistuoja? Gerieji ir blogieji veikia visais amžiais – praeityje ir dabartyje?

– Girdime istorijas, kaip talentingus ir gerus vaikus gerose mokyklose puola peštukai. Žinome, kad patyčios veši ir geruose, ir prastuose rajonuose, tad man atrodo visiškai nesvarbu, kokiam mieste tu gyveni, kokią mokyklą lankai, vis tiek rizikuoji susidurti su peštukais, pavydu, neteisybe ir skausmu. Dėl to labai svarbu turėti tave remiančius draugus, nebijoti kalbėtis su tėvais ar kitais artimaisiais ir nepasiduoti. Šioje knygoje, manau, būta visko – ir pasidavimo, ir kovos, bet svarbiausia, kad ir Bitė, ir Dovas rado vidinės stiprybės patikėti savimi, o ne aplinkiniais.

Leidyklos nuotr.

– „Bitė stebėjosi, koks vis dėlto keistas yra žmogus. Juk tiek kartų svajojo apie pabėgimą, nuotykius ir gyvenimą be taisyklių, bet kai tai išsipildė, tenorėjo grįžti namo“, – ar esate pati patyrusi tokį jausmą?

– Man pasisekė, pabėgti iš namų niekada nenorėjau. Žinoma, po kokio nors kivirčo su tėvais dėl nesutvarkytos spintos ar uždrausto vakarėlio yra šmėstelėjusi mintis: „Oi, pabėgčiau, tai žinotų“. Bet aš augau palaikančioje, atviroje aplinkoje, tad realiai šito jausmo nesu patyrusi. Man atrodo, čia ir yra rašytojo darbo žavesys, kad jam nebūtina gyvenime patirti visko, kad galėtų tai aprašyti. Kartais pakanka pasikalbėti su kitais žmonėmis, klausytis ir įsivaizduoti.

– Ką jums pačiai reiškia namų jausmas? Argi ne tokia svarbiausia knygos mintis – rasti namus, kad ir kur jie būtų.

– Man namai yra žmonės. Tie žmonės, šalia kurių galiu būti savimi, su kuriais galiu ir ginčytis, ir nesutarti. Tad man atrodė labai svarbu knygoje parodyti, kad net jei pyksti ir nesutari, verta bandyti kalbėtis, o ne bėgti. Tiesa, svarbu suprasti, kad namų jausmą gali suteikti ne tik šeimos nariai, bet ir draugai, mokytojai, būrelių vadovai ir kiti iš pirmo žvilgsnio ne tokie artimi žmonės. Svarbiausia, kad šalia jų galėtum jaustis savimi, jiems atsiverti ir nebijotum.

Įtraukiantis pasaulis

Nuotykių, netikėtumų ir magijos kupiną menininkės Austėjos Masevičiūtės iliustruotą V. Girčiuvienės pasakojimą 8–12 metų vaikams „Ten, kur gyvena slibinai“ išleido leidykla „Alma littera“. Į nepaprastus nuotykius čia leidžiasi kalbantį šešką auginanti Lietavijos karalaitė Bitė. Stebuklingoje Lietavijoje viskas įmanoma, čia netrūksta burtų ir slibinų. Antrasis knygos herojus – vaikų namuose gyvenantis Dovas. Jo pasaulyje nėra magijos, jis neturi artimųjų. Tačiau vieną dieną iš po lovos išdygsta karalaitė Bitė. Ir tada viskas pasikeičia.