Smalsumas ir noras prisiminti gimtojo miesto praeitį kyla vos pravėrus prieš trejus metus atkurto Kauno miesto muziejaus duris. Ekskursija po istorijos užkulisius prasideda nuo pirmųjų žingsnių. Prieš akis atsiveriantis šviesus muziejaus koridorius tampa prisiminimų gatve – tokį įspūdį sukuria istorinės nuotraukos, kuriose – Kauno gatvėmis riedančios konkės (arklių traukiami tramvajai – aut. past.), senosios kavinės, miesto potvyniai, o šalia – spalvingi vaikų sukurti eksponatai. "Stengiamės, kad žmonės savyje atrastų Kauną, o Kauno mieste – save", – šiltai pasitinka muziejaus direktorė Irena Petraitienė.

Prisėskite ant kardinolo lovos

Muziejus tarsi dalijamas į dvi dalis: pirmojo aukšto ekspozicijose – Kauno miesto istorija, nusipelnę kauniečiai, antrajame aukšte – kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinis butas-muziejus. "Prisėskime prie rašomojo stalo", – ragina direktorė ir uždega žvakę ant senovinės spintelės. Nedidelis kardinolo miegamasis buvo kuklus: prie sienos – lova, klauptas, nedidelė spintelė, prie lango – rašomasis stalas, pora kėdžių.

"Eksponatų neliesti", "Draudžiama", – tokių dažname muziejuje sutinkamų užrašų čia neišvysi, o prisėsti ant kardinolo lovos gali kiekvienas lankytojas. "Siekiame gyvo santykio ir bendrystės visose muziejaus ekspozicijose. Ne eksponatas ar daiktas čia svarbiausia, o gyvas ryšys su istorija ir savo šaknų pažinimas", – valdiško ir formalaus bendravimo tarp lankytojų ir muziejaus darbuotojų kratosi direktorė.

Per akademinius susitikimus muziejuje skaitomos paskaitos iš Kauno istorijos, bendruomenės susitikimuose patys miestiečiai dalijasi prisiminimais, pasakoja garsių kauniečių istorijas. "Yra daug šviesuolių, pamenančių įdomias praeities įvykių smulkmenas ar bendravusių su nusipelniusiais Kaunui žmonėmis", – sakė I.Petraitienė, į susitikimus kviečianti įvairių kartų atstovus.

Vertingiausi – istoriniai kadrai

Muziejuje – apie 20 tūkst. eksponatų. Dar keli šimtai – skolinti šiuo metu čia veikiančiai ekspozicijai "Kauno savivaldai – 600 metų". I.Petraitienė puikiai mena tuos laikus, kai patalpos buvo tuščios. Tada pirmiesiems eksponatams muziejuje padėjo atsirasti ne tik atsikūrusio muziejaus darbuotojų pažintys – ir kitų muziejų darbuotojai, miesto įmonės ir patys miestiečiai.

"Prisimenu, kai atėjo pirmosios moterys. Atnešė senovinių nuotraukų ir savo kolekcijas. Vida Kuzmaitė-Kivilšienė atnešė 1937 m. Kaune pagamintos kavos ir degtukų, šaukštus, kuriuos naudojo jos tėvas, garsus chirurgas profesorius Vladas Kuzma, tarpukariu pelnęs populiariausio Lietuvos gydytojo vardą. Tokiu būdu atsirado ir Maironio, Vaižganto knygos su autorių autografais, dovanotos V.Kuzmai. Iš džiaugsmo puoliau poniai Vidai ant kaklo", – juokiasi direktorė.

Paprašyta įvardyti vertingiausią muziejaus eksponatą, I.Petraitienė kiek sutrinka: "Viena vertingiausių – fotografo Stasio Lukošiaus 15 tūkst. nuotraukų ir negatyvų kolekcija. Kadruose – tarpukaris ir pokaris, unikalūs Kauno istorijos kadrai. Šią kolekciją muziejui padovanojo įmonė "Kausta". Labai vertingi ir profesoriaus hidrologo Stepono Kolupailos kadrai – karo metais sugriauti miesto tiltai, kiti istorijos dalimi tapę įvykiai."

Muziejus ieško eksponatų

Muziejaus darbuotojai, norėdami ir ateityje stebinti naujomis ekspozicijomis, prašo kauniečių dovanoti muziejui naujų eksponatų.

"Kauniečiai labai sąmoningi, dar nepasitaikė tokių atvejų, kad atneštų nevertingą eksponatą. Visi pataiko į dešimtuką: neneša savo asmeninių indų, pirktų prekybos centruose, o dovanoja žymių žmonių naudotus daiktus, istorinius įvykius ar lemtingas miesto istorijos permainas fiksuojančius kadrus. Mums nereikia šiaip auksinių šaukštų, neaišku, kieno naudotų ir nežinia iš kur atsiradusių. Tegul tai būna metaliniai šaukštai, bet jei jie pagaminti Kauno įmonėje, – mums jau vertingi", – šypsosi direktorė. Muziejaus darbuotojos sako: vertinga tai, kas sena. Tačiau yra ir išimčių: formuojant šiuolaikiniam Kaunui nusipelniusio asmens fondą, jame gali būti ne tik senų, bet ir neseniai jo įsigytų daiktų.

Daikto išliekamoji vertė čia matuojama pagal tai, kiek jis susijęs su Kauno istorija. "Žiūri į nuotraukas ir lygini Kauno praeitį su dabartimi. Savo akimis matai, kaip vystėsi vienas ar kitas miesto rajonas", – prisipažįsta vyriausioji fondų saugotoja Rita Garbaravičienė.
Muziejaus darbuotojai aprūpinti darbu ilgam: vien turimoms kolekcijoms sutvarkyti prireiks trejų metų.

Dovanojant daiktą muziejui, svarbu:

Daikto išliekamoji vertė vertybiniu požiūriu (priklausė žinomam ar nusipelniusiam žmogui).

Daikto istorinė-memorialinė vertė (žymių žmonių memuarai, užfiksuoti svarbūs ar neįprasti įvykiai: karai, suirutės, istorinės permainos, potvyniai ir pan.).

Daikto gamybos vieta (pagaminta miesto įmonėse).

Daiktas vertingas, jei jį ženklina žymių žmonių autografai.

Vertingi visi daiktai, liudijantys ar įpareigojantys išsaugoti praeitį.