– Emilija, tu jau daug metų gyveni Vokietijoje. Kodėl pasirinkai būtent šią šalį?

– Labai gerai atsimenu tą apsisprendimo akimirką. Tuo metu dirbau reklamos agentūroje. Buvo gegužė. Per darbo pietų pertrauką išėjau į lauką bent kažkiek pabūti saulėje. Po 5 min. reikėjo grįžti į darbą, o aš nenorėjau. Stiprus smūgis trenkė į mano prigimtinės teisės pojūtį – aš turiu prašyti leidimo, kad galėčiau pabūti kelias valandas gryname ore? Jaunatviškas maksimalizmas padiktavo ir radikalų sprendimą (taip aš tada supratau laisvę) – viską mesti ir išvažiuoti. Kur? Bet kur. Berlyne tuo metu buvo draugų, kuriems paskambinau ir paklausiau, ar galiu mėnesiui atvažiuoti. Atsakė, kad galiu. Ir viskas. Tas vienas mėnuo Vokietijoje tęsiasi jau dvylika metų. Dėl vyro darbo specifikos po pusę metų teko gyventi įvairiuose Vokietijos miestuose. Įdomi patirtis.

– Ar gyvenimas ten ir suformavo tavo tokią įvairią, nei vienu, nei keliais sakiniais neapibrėžiamą kūrybą?

– Ačiū už tokį įvertinimą. Ne, nepasakyčiau. Pradžia vis dėlto buvo vaikystėje, mūsų bute blokiniame name Viršuliškėse. Tai didysis kambarys, kuris buvo nukabinėtas įvairių dailininkų paveikslais. Taip pat mano tėvo ir mamos (mama Nijolė Vilutienė – irgi žinoma Lietuvos grafikė – red. past.) kūryba. Ir trys knygos. Viena iliustruota Birutės Žilytės, kitos dvi – Hieronymo Boscho ir Salvadoro Dali paveikslų albumai. Paveikslai turi vieną savybę – juos kaskart patiri naujai. Labai nemėgau B.Žilytės iliustracijų, bet buvo taip smalsu atspėti jas, galvoti, kas slepiasi už tų geometrinių formų. Kūriau istorijas. Vaikiško smalsumo žaidimai vyko meniškoje aplinkoje. Tai ir suformavo kūrybinį karkasą. Ant jo jau kabinu stilių, tendencijas, ieškojimus. Tai keičiasi, bet pagrindas lieka.

– Kas tave įkvepia? Filmai, muzika, knygos, kitų dailininkų darbai, miesto gyvenimas ar kt.? Kokios temos labiausiai domina?

– Viskas, ką matau, įkvepia. Tik ne visada sąmoningai tai akcentuoju kaip medžiagą savo kūrybai. Tai darbas – analizuoti, užfiksuoti. Įkvepia kitų dailininkų kūryba, vaizdo klipai, urbanistinė estetika, reklama, dizainas. Silpnybė – vaizdo klipai, ambicingi pradedantys režisieriai su eksperimentiniais sprendimais. Urbanistinės estetikos drama savo vertikaliomis, horizontaliomis visą gamtą pjaunančiomis linijomis ir komedija, kai kraujuojančio pedantiškumo architektūriniai sprendimai būna pakoreguoti gyvenimo, gamtos, žmonių buvimo. Tokie absurdiški, genialūs, netikėti deriniai. Visa ta visuma žavi. Tema – žmogus. Nėra žmogaus, nėra temos. Abstrakčius pamąstymus apie būtį ir nebūtį vis tiek suvedu į žmogų. Darbuose stengiuosi neprimesti temos. Nors ją turiu bendrą visiems darbams – fobija, buitis kaip Sizifo mitas, troškimas. Savo darbuose noriu pasiekti Davido Lyncho efektą, kai jauti įtampą, kad kažkas vyksta, bet kas – nesupranti.

– Pamatęs tavo darbus pagalvojau tą patį – nesuprantu, apie ką jie, bet man patinka. Kokios žmonių fobijos patenka į tavo kūrybą?

– Konkrečios fobijos neišskirčiau. Domina žmogaus ribinės būsenos ir jų metu nutinkantis kūno sąstingis. Jeigu kurčiau spektaklį, juose visus draminius personažus vaidintų skulptūros.

– Gal esi mėginusi pati kurti vaizdo klipus?

– Su režisieriumi ir atlikėju Vidu Bareikiu esame apie tai kalbėję. Tai gal kada ir bus (šypsosi).

– Gali trumpai pristatyti savo kūrybinį kelią? Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip vystėsi?

Tai, kad aš esu dailininkė, man buvo savaime aišku, kaip kad mano vardas – Emilija.

– Savo kūrybos kelią skirčiau į inercinį ir sąmoningą. Inercinis periodas prasidėjo gimus. Seneliai, tėvai – dailininkai. Mokykla – M.K.Čiurlionio menų gimnazija, studijos Vilniaus dailės akademijoje. Tai, kad aš esu dailininkė, man buvo savaime aišku, kaip kad mano vardas – Emilija. Aš net nejaučiau poreikio, kad turiu kažką sukurti, dalyvauti parodose. Dirbdama reklamos dizainere vis tiek jaučiausi, kad esu dailininkė. Išvykus į Vokietiją reikėjo apsispręsti, kuria linkme pasukti savo veiklą – reklamos dizaino ar menų. Įvyko pokalbis su savimi ir pasirinkau pastaruosius. Tada prasidėjo sąmoningas kūrybinis kelias arba košmaras ir suvokimas, kad mano inercinį „aš esu dailininkė” reikės sukurti, kad nieko nėra padaryta. Studentiški darbai nebuvo tai, kaip aš save jaučiau. Reikėjo pradėti nuo nulio. Pradėjau nuo anatomijos, nes žinojau, kad noriu žmogaus savo darbuose. Ir dar daug ko norėjau. Tarsi žodžiai du mėnesius nelaisvėje laikomo herojaus iš filmo „Old Boy”: „Jeigu jie man būtų pasakę, kad tai truks penkiolika metų, ar man būtų lengviau iškęsti?” Man truko dešimt metų, kol kažkas išėjo.

– Esi patenkinta tuo, kas išėjo?

– Taip. Nebaigiu darbo tol, kol pati savo galimybių neperžengiu. Kuriančiam žmogui nustebinti save – didžiausias pasiekimas.

– Ar tavo tėtis, vienas garsiausių Lietuvos menininkų M.P.Vilutis turėjo įtakos tavo pasirinkimui? Ar tai atėjo iš kitų šaltinių?

– Konkretaus pokalbio nebuvo. Bet jei nebūčiau gimusi dailininkų šeimoje, tokia išprotėjusi mintis būti dailininke man nebūtų atėjusi (šypsosi)... Jei reikėtų atsakyti, kas yra laimė, tai aš žinau. Mano laimė – kad gimiau būtent savo tėčiui ir savo mamai. Tai tokie du skirtingi pasauliai, kurių meilės kūriniu būti yra stebuklas. Visa kita – tuščios ambicijos įprasminti savo gyvenimą.