Nuo naujojo sezono patriotinių ir labdaros idėjų puoselėtoja, šalies bėdžių viltis Edita Mildažytė užsiims kultūrinių diskusijų provokacijomis ir su laidos „Europos vidury“ kūrėjais kvies lietuvius į save pažvelgti kitatataučių akimis.

E.Mildažytės akiratyje – diskusijos, kodėl lietuviai ieško žalesnės žolės svetur, kai neretai užsieniečiams mūsų šalis atrodo tobulas aukso viduriukas, kokie lietuvių bei kitų kultūrų atstovų skirtumai ir panašumai, pamąstymai apie šeimos sampratą, religinius skirtumus, visuomenines aktualijas, švietimo reikalus, tradicijas ir kultūrą.

„Šį projektą verta žiūrėti, visų pirma, todėl, kad jis – negrūznas, visų antra, tai – galimybė pamatyti save kitų kraštų kontekste. Kai mūsiškiai kaip kokie migruojantys paukščiai lekia į užsienį, užsieniečiai mato labai gerų dalykų čia, Lietuvoje“, – „TV dienai“ sakė E.Mildažytė.

– Kodėl tapote naujo pokalbių šou vedėja?
– Priežastis paprasta – man jis pasirodė įdomus. Kuo? Tai – kitoks projektas, kitokie žmonės nei visuose šou kalbinti ir nukalbinti pašnekovai. O ir pati idėja kitokia – pamatyti save iš šalies, plačiau.

– Ar bandysite įrodyti, kad Lietuvoje gyventi ne tik neblogai, bet net ir labai gerai?
– Nebandysiu nieko įrodinėti. Manau, kad apskritai daug įrodinėjame ir mažai darome. Tiesiog leisiu kalbėti žmonėms ir išklausysiu juos.

– Aišku, kai lyginame lietuvių gyvenimą su afrikiečių ar tų pačių gruzinų, skųstis būti nuodėminga, bet ar blogai žiūrėti į kitas šalis, kurios žmonėms suteikia saugumo jausmą, bandyti lygiuotis ir norėti gyventi ne prasčiau?
– Manau, kad mes tiesiog turime per mažai idėjų ir per mažai idealizmo. Tas pats žurnalistas Andrius Užkalnis, kuris 17 metų pragyveno Anglijoje ir pagaliau grįžo į Lietuvą, laidoje sakė, kad dėl savo konservatyvumo lietuviai per krizę labai gerai išsisuko, o štai anglai prarado viską, nes viską buvo investavę į kokius nors pensijų fondus. Su krize visuomenė nesibaigia. Ir šildymo sezonas nereiškia gyvenimo pabaigos.

– Ar idealizmo pasisemsime iš užsieniečių?
– Gal pasisemsime. Štai tokia situacija: kai pasakojame, kaip sunkiai mūsų pensininkai gyvena, tie patys pensininkai iš Australijos sako: taip, bet nesame girdėję, kad jie nors vienai dienai eitų dirbti labdarai, o mes tą darome po dvi dienas per savaitę: einame į ligonines, senelių namus talkinti jiems, šnekinti jų, kitaip padėti. Tai – irgi teisybė.

– Kokios jūsų pirmųjų laidų temos?
– Pinigai, vyrų ir moterų santykiai, maistas.

– Kas, Jūsų manymu, lietuviams labiausiai trukdo tapti laimingiems?
– Vidinė nuostata.

– Ar įmanoma ją pakeisti?
– Pasakysiu pavyzdį: man didelį įspūdį padarė pirmoji LRT diktorė Gražina Bigelytė, kuri, atidirbusi pamainą televizijoje, išsikvietė taksi ir važiavo į Valakampių paplūdimį. Paklausiau, kodėl ji ten važiuoja taksi – juk tai brangu. O ji atsakė: palauk – kiek trunka vasara Lietuvoje? Tris mėnesius. Kiek per tuos tris mėnesius būna tikrai saulėtų dienų, kuriomis aš būnu Vilniuje? Tarkime, 30. Tai ką, aš per metus negaliu sau leisti 30 dienų nuvažiuoti taksi?

Taigi jei mes pradėtume taip žiūrėti į gyvenimą, naudotis juo, nustoti bijoti tos juodos dienos, viskas pagerėtų. Pavyzdžiui, pirmoje laidoje kalbėjome apie pinigus, ir jos viešnia lenkaitė sakė, kad lenkai taip pat taupo, bet taupo pozityviam tikslui: geroms atostogoms, investicijai į verslą ir pan., o lietuviai taupo juodai dienai.

– Ir, žinoma, ta juoda diena ateina...
– Jei programuoji, kad ji ateis, tai ji būtinai turi kada nors ateiti. Kita vertus, juoda diena ateina visiems, bet ji ir praeina. O mes, atrodo, taip ir sėdime toje juodoje dienoje, negyvename dėl tos baimės, laukiame, kad kas nors ateis ir patrauks ją nuo mūsų.

– Bet ar niūrumas, bambėjimas – išskirtinai lietuvių bruožas?
– Manau, kad bambėjimas ir jokios kitos išraiškos formos. Lietuviai visada bamba – ant blogos valdžios, nors patys į ją neina, nesiburia ir nebando nieko pakeisti. Arba jeigu bando, tai kokiomis nors drastiškomis priemonėmis – kiaušiniais ar akmenimis daužo langus, užuot gynę savo interesus ir realiai siekę pokyčių. Kodėl neįmanoma kartu siekti pokyčių? Juk jei lietuvių daugiau nei penkiolika, jie tarpusavyje susipjauna.   

– O kokios yra lietuvių gerosios savybės, kurių jie patys nemato ir kurias aukština užsieniečiai?
– Lietuviai – protingi žmonės, geri, širdingi, dėl didelių miestų nepraradę santykių vieni su kitais, sąžiningi. Visa skalė europietiškų vertybių. Nematau, kuo lietuviai yra blogi. Blogi jie yra tik patys sau – visiems kitiems jie geri.

– Kai tapome ES dalimi, europietiškos vertybės labai akcentuojamos. Ar išties egzistuoja toks bendras vertybių kodas?
– Taip. Tai – krikščioniškos vertybės, Dešimt Dievo įsakymų.

– Gal lietuvių bambėjimas, atšiaurumas, netolerancija – kaip nesąmoningas savisaugos instinktas? Tikrai ne vienas pamąsto, kad privažiuos tų kitataučių, tai ir tiems likusiems 3 mln. vietos neliks.
– Taip taip, tai – psichologinės bėdos.

– Ar Lietuvą galima pristatyti kaip patrauklią gyventi?
– Man atrodo, kad Lietuva – labai patraukli gyventi, išskyrus tai, kad čia yra nesureguliuotos paslaugų, prekių kainos ir atlyginimai. Tai – vienintelė problema.

– O kodėl jums pačiai patinka gyventi čia, Europos vidury?
– Todėl, kad nežinau geresnės vietos gyventi. Tai pirmiausia yra kraštas, kuriame aš gimiau, kurio žmones ir kultūrą pažįstu taip gerai, kaip niekur kitur, aš niekur kitur nebūsiu reikalinga tokia, kokia esu čia, ir niekada niekur nesijausiu taip gerai, kaip čia. Jei kalbėtume apie galimybes save realizuoti, esu šventai įsitikinusi, kad žmonės pasiekia bet kuriame krašte lygiai tiek, kiek gali pasiekti savo Tėvynėje. Tik savo Tėvynėje tai pasiektų lengviau ir išeitų geresnis rezultatas.

„Europos vidury“ – trečiadienį 18.45 val. per LTV.