Sparnuotąja fraze pasaulyje tapęs Frederico Beigbederio romano „Meilė trunka trejus metus“ pavadinimas netrukus nutūps ir kino teatrų ekranuose. Lietuvos žiūrovai nuo kovo 30-osios galės išvysti talentingo prancūzų rašytojo režisūrinį debiutą. Humoro, meilės saldumo, kankinančių jausmų ir nepakeliamų išsiskyrimų scenos dar sykį užves diskusiją – kokia ji, ta meilė?

Interviu apie savo filmą F.Beigbederis aiškino, kad kuriant pirmąjį filmą svarbiausia nugalėti savo baimę apsijuokti. „Pamaniau, kad jei ekranizuosiu asmenišką istoriją, autobiografinį romaną, galėsiu atskleisti jį kaip panorėjęs ir tai padės išmesti inkarą romantinių komedijų srityje“, – sakė jis.

Pasak 46-erių rašytojo, visos jam patinkančios komedijos prasideda nuo sunkių išgyvenimų turinčio herojaus. „Kai jis praranda tikėjimą meilę, jis sutinka moterį, kuri grąžina jo gyvenimui skonį. Po jų susitikimo, schema visada ta pati – ginčas, išsiskyrimas ir santykių atnaujinimas. Turint tokius rėmus lieka daug laisvės“, – aiškino F.Beigbederis.

Autoriaus teigimu, knyga „Meilė trunka trejus metus“ buvo pasirinkta ekranizacijai todėl, kad norėta parodyti jo, kaip kūrėjo, ramesnius, intymesnius ir nuoširdesnius išgyvenimus. Po Jano Kouneno romano „99 francs“ (liet. „14.99 eurų“) ekranizacijos, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko „Artisto“ žvaigždė Jeanas Dujardinas, anot rašytojo, F.Beigbederis pasauliui atrodė kaip niekam tikęs cinikas.

Filmui prireikė penkerių metų

Pasak F.Beigbederio, idėja romaną perkelti į kino ekraną kilo ne jam – prieš penkerius metus to ėmėsi vienas prodiuseris. Buvo nusamdytas scenaristas, tačiau vėliau darbą pradėjęs žmogus pasitraukė, o filmo teises išsipirko prodiuseriai Michaelas Gentile‘as ir Alainas Krugeris. „Jie man pasakė, kad turėsiu ne tik pats parašyti scenarijų, bet ir režisuoti filmą. Vieną dieną jie į mano namus atvežė režisieriaus kėdę su mano vardu. Atsisakiau, pasakiau, kad per daug myliu filmus, kad pats juos kurčiau ir nesu tam kompetentingas“, – pasakojo F.Beigbederis.

Tačiau, kaip dabar pripažįsta, nuo tos dienos idėja apie savo paties kino juostą tarsi kirminas graužė jį iš vidaus. „Ta mintis nusigavo iki mano didybės manija persisunkusių smegenų. Prireikė penkerių metų, kad ją įgyvendintume. Prie knygos istorijos pridėjau papildomą, maniau, kad smagu, jei įdėsiu liniją apie rašytoją ir jo profesiją. Tai man leido nupiešti literatūros kritikų portretus, parodyti „Prix de Flore“ (paties F.Beigbederio 1994-aisiais įsteigtas literatūros apdovanojimas jauniems rašytojams) – visus tuos dalykus, kurių, savo nuostabai, nesu aptaręs knygose”, – pasakojo kūrėjas.

Pasak F.Beigbederio, kadangi autoriui retai kada pavyksta pačiam adaptuoti savo romaną, jis pasinaudojo proga jį po 15 metų nuo išleidimo modernizuoti. „Išplėčiau savo romaną. Ar pats per tą laiką pasikeičiau? Ne, man niekuomet nesisekė išvengti lemtingosios trejų metų ribos. Daugiau ar mažiau. Tai – prakeiksmas. Net jei mano didžiausias tikslas būtų įrodyti, kad pavadinimas „Meilė trunka trejus metus“ yra klaidingas, kol kas galiu tik pripažinti, jog iki šiol jis visada pasiteisino. Filmas leis žmonėms vėl apie tai pasiginčyti“, – kalbėjo audringą publikos reakciją mėgstantis prancūzas.

F.Beigbederio „Meilė trunka trejus metus“ yra šiųmetinio, 17-ojo Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ uždarymo ceremonijos filmas, šalies kino teatruose jis bus rodomas nuo kovo 30 dienos.