Šiandien iš kadrų, eksponuojamų Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, žvelgia praėjusio amžiaus vidurio vilniečiai, ypatingi miesto fragmentai, skleidžiantys į praeitį nukeliavusių laikų aurą. Net širdį suspaudžia pagalvojus, kad visas šis lobis, susidėliojantis į autentišką miesto naratyvą, galėjo būti ir neatrastas.

Per ilgus dešimtmečius sukauptas fotografo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato A.Sutkaus archyvas tebeintriguoja neatrastais lobiais. Kas žino, į kokius albumus suguls laiko dulkių tebedengiami atspaudai ir juostos, kokias parodas jie įkvėps. Kokie praeities Vilniaus portretai – juk metras daugiausia ir fotografavo šiame mieste gyvenančius žmones – atsivers mums, šių dienų vilniečiams, ir jo meno gerbėjams visame pasaulyje.

Namas užleistas archyvui

Paslaptingoje Vilniaus gatvelėje namus susikūrę fotografas ir jo žmona Rima, grafikė, knygų dailininkė, jo nuotraukų retušuotoja, albumų apipavidalintoja, dešinioji visų leidybos, ryšių su pasauliu, galiausiai ir namų reikalų ranka, svečius paprastai pasitinka kambaryje, primenančiame bibliotekos ar muziejaus katalogų skyrių. Šiomis dienomis čia gausu gėlių puokščių – fotografijos metras birželio 27 d. atšventė 80-metį, – ir numylėtinei bulterjerų veislės Ursai leidžiama, regis, daugiau nei įprastai.

Bet labiausiai dėmesį traukia pasieniais sustatytos komodos su plačiais, giliais stalčiais. Rima atidaro vieną iš jų – aplankų aplankai, tvarkingai sudėlioti, surūšiuoti chronologiškai ir pagal temas.

"Beveik visas namas – archyvas, visas cokolinis aukštas jam atiduotas", – užbėga už akių A.Sutkus. Pastaruosius dešimtmečius jis jau nebetotografuoja, yra atsidėjęs milžiniško savo archyvo tvarkymui. Žinoma, padedant žmonai Rimai, dažnai net jai vadovaujant.

Kokia ta kelionė po archyvus? Metodiška ir kryptinga ar spontaniška, pilna netikėtumų ir atradimų? Fotografas su jam būdingu humoro prieskoniu pasakoja kadaise paklausęs vienos žavios damos, kaip ji, būdama tokia jauna, apsigynė daktarinę disertaciją. Ši atšovusi: žinai, Antanėli, negailėjau subinvalandžių.

"Sėdėti ilgai už darbo stalo, imti negatyvą po negatyvo, žiūrėti ir žiūrėti, daug valandų, ištisas dienas. Sėdime abu. Aš galiu tik pirštu durti pažiūrėjęs pro lupą, bet ir čia man pasitarti reikia. O perkilnoti, sudėlioti – tai jau Rimos darbas. Kai su vokiečių leidykla "Steidl" darėme paskutinį albumą (Antanas Sutkus. Planet Lithuania. 2018 m., – red. past.), ji turėjo perkratyti visą archyvą. Nuotraukos, žinoma, nėra sunkios, bet įsivaizduokite, kad jums 8–10 valandų kasdien reikia mankštintis. Rimai tai atsiliepė – užsidirbo nugaros raumenų uždegimą", – techninę darbo su archyvais pusę bando paaiškinti kūrėjas, šiame bare turintis dar vieną pagalbininkę – dukterį Indrę.

Sėdėti ilgai už darbo stalo, imti negatyvą po negatyvo, žiūrėti ir žiūrėti, daug valandų, ištisas dienas. Sėdime abu.

Archyvas – kaip gyvas organizmas. Nevaldomas, netvarkomas jis auga chaotiškai, išsprūsdamas iš jo šeimininko kontrolės. Panašiai buvo atsitikę su A.Sutkaus kūrybiniu įdirbiu, kol į jo namus neįžengė Thomas Schirmbockas, fotografijos kuratorius, Manheimo muziejaus ZEPHYR fotografijos namų direktorius. Jis buvo pagrindinis dirigentas retrospektyvinės A.Sutkaus parodos "Kosmos", pernai sulaukusios milžiniško susidomėjimo Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, o dabar su ne mažesniu pasisekimu keliaujančios po Europą, taip pat labai daug dirbo prie albumo "Planet Lithuania" ir kitų "Steidl" leidyklos leidžiamų knygų sudarymo.

"Kai pradėjome su Thomu šnekėti apie Antano archyvą, jis pasakė paprastą dalyką: norint archyvą valdyti, turi būti sistema. Tačiau kaip tą padaryti, kai jis saugomas tiesiog privačiame name, be specialios įrangos, be laikymui tinkamų sąlygų? Jis pasiūlė iš visur, kur tik yra nuotraukos, surinkti visas vieno paveikslo kopijas ir laikyti kartu. Iškart nusprendžiau, kad tai neįmanoma, bet Thomas sako: įmanoma ar ne – viskas priklauso nuo to, kiek tu įdėsi darbo", – pasakoja Rima.

Šis darbas dabar ir vyksta. Daug temų jau sugulė į stalčius sistemiškai ir tvarkingai. Tarkim, segtuvas "Kaimo gatvė" – jame vokai, kurių kiekviename sudėti visi vienos nuotraukos atspaudai.

Rimos vizija – sužymėti jas brūkšniniais kodais ir suvesti į vieną sistemą.

"Kai Thomas lankėsi pas mus pastarąjį kartą – rinkome "Vaikystės" ciklą, – mačiau jo nuostabą. Gintaras Česonis, Fotomenininkų sąjungos pirmininkas, vėliau persakė jo žodžius: stebuklas, pas Sutkų per 10 minučių galima surasti reikiamą nuotrauką!" – juokiasi R.Sutkienė.

"Atvežt ar išmest?"

Tačiau "Vilniaus (re)kolekcijos" išniro ne iš šių klodų. Didžiąją dalį šios parodos nuotraukų atsiradimo istorija turi savo intrigą.

"Parodos postūmis buvo prieš porą metų mano dukters Giedrės giminės Salako namelyje surastas lagaminėlis su nuotraukomis ir negatyvais. Skambina ir klausia: atvežt ar išmest? Atvežė, ir kai pradėjom žiūrėti su Rima, nustebom – daugybė nematytų, mano užmirštų nuotraukų. Ir net mano paties spausdintų", – pasakoja menininkas. Rima priduria, kad jau keliasdešimt metų jis pats to nedaro dėl alergijos.

Radinys gavo Salako kolekcijos pavadinimą. Tai praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio Vilniaus kasdienybę atspindinčios nuotraukos, negatyvai ir atspaudai. Tuo metu A.Sutkus glaudėsi tai studentų bendrabučiuose, tai nuomojamuose būstuose. Nuolat kraustytis iš vietos į vietą kartu su visu archyvu atrodė nesaugu. Juolab kad dalis jau buvo prarasta – gimtajame Ežerėlyje paliktus negatyvus pusbrolis ėmė ir sudegino... Salakas, kur A.Sutkaus šeima leisdavo vasaras, atrodė saugiausia vieta.

"Palikau ir pamiršau. Neatsakingas arba kaip tik labai atsakingas jaunystės požiūris. Nors pamirštas, archyvas liko išsaugotas ir išlindo pačiu laiku. Atidariau lagaminėlį ir pagalvojau: bravo, Giedre! Buvo keista matyti, teko tuos darbus pripažinti savais. Juokaudamas galiu pasakyti, kad laikiau kai kuriuos rankose ir galvojau: visai neblogai škietas fotografavo", – prisipažįsta A.Sutkus.

Lagamine buvo ir keletas kartu su Romualdu Rakausku 1965 m. išleisto albumo "Vilniaus šiokiadieniai" nuotraukų originalų (vintage prints), nemažai ir tų, kurias A.Sutkus sukūrė dirbdamas "Literatūroje ir mene", "Tarybinėje moteryje", kituose periodiniuose leidiniuose.

"Kai kurios jų tiesiog nepakartojamos. Kas tik iš užsienio kuratorių pamatė "Vilniaus šiokiadienius", visi klausinėja, kur gauti tą knygą. Išgraibėme per visus antikvariatus, nebeturime net sau. Tarp radinių buvo ir tokių, kur yra tik vienas atspaudas, bet nėra negatyvo, ir visai neaišku, kur jis gali būti", – priduria R.Sutkienė.

Daugiau nei pusės amžiaus sidabro bromido atspaudai pateikė ir techninių staigmenų. Kai kurios nuotraukos ilgus metus gulėjo perlenktos. Bandai ištiesti – perdžiūvusi emulsija lūžta. Vienoje laboratorijoje Rimai patarė palikti atspaudus kur drėgniau, kad bent kiek atsileistų. Ji išdėliojo juos garaže, kiek suminkštėjusius suslėgė. Tik tada nuotraukas šiaip ne taip pavyko sudėti į vokus ir segtuvus.

"Tokiu būdu jie tapo prieinami Thomui Schirmbockui ir atsidūrė albume "Planet Lithuania". Daugelį nuotraukų, kurios buvo perlaužtos, sugadintos, leidykla retušavo, tik vieną paliko tokią, kokia yra, su ryškiu pažeidimu, autentišką", – pasakoja Rima.

Gerhardas Steidlas, "Steidl" leidyklos įkūrėjas ir savininkas, dirbantis su didžiausiomis fotografijos pasaulio įžymybėmis, ruošdamas albumą "Planet Lithuania" kartu su Thomu peržiūrėjo gal tūkstantį nuotraukų. Ir pasakė: tiek gerų nuotraukų vienoje vietoje niekada nėra matęs. O apie dvidešimt vaizdų jis jau turėjo galvoje, bet nežinojo, kas jų autorius.

Ką tokio įžvelgė legendinis knygų leidėjas, matydamas tuos dažnai liūdnų akių sovietinių vaikų veidus, kasdienius gyvenimus neįmantriuose fonuose su anuomet tokia įprasta sovietine atributika?

"Tai, ką ir visi pamato Sutkaus darbuose. Tai absoliutus atsidavimas fotografijai, keliavimas šviesmečiais ir nedalyvavimas čia, kas vyksta dabar, ir visiškas nuoširdumas, – vardija R.Sutkienė. – Steidlas turi tokią akį, kad talentą pamatys kilometro atstumu. Jam jau po kelių nuotraukų neliko jokių abejonių."

Rima pasakoja tik per dabar Nacionalinėje bibliotekoje veikiančios parodos atidarymą sužinojusi "Planet Lithuania" leidybos peripetijas. Siekiamybė buvo "Steidl" leidykla, bet pirma užklausos nusiųstos kitoms, ne tokioms solidžioms leidykloms, paskutinė buvo "Steidl". Kitą dieną, dar negavę atsakymų iš anų leidyklų, sudarytojai sulaukė Gerhardo sutikimo, o dar kitą dieną jis pats pravėrė A.Sutkaus studijos Vilniuje duris. Kad jis atvažiuos, nežinojo nė T.Schirmbockas, vienas iš knygos sudarytojų.

Šiandien – verslo architektūra

Koks Vilnius – atrastasis Salako lagaminėlyje ir šiandieninis? Ar ko dvasia tebėra ta pati?

"Labai maloni ryto ir vakaro šviesa, labai malonus apšvietimas. Gibavičius su Rakausku laipiodavo vienais stogais, aš – kitais, – prisimindamas ankstyvąsias Vilniaus fotografijos patirtis, išgyventas kartu su kolegomis Rimtautu Gibavičiumi, pasakoja A.Sutkus. – Buvau užlipęs ir ant Arkikatedros kryžiaus. Jis didžiulis, negalėjau net jo apimti, tik atsiremti. Rūtą Staliliūnaitę buvau užsitempęs į Šv.Jonų bažnyčios bokštą. Sargas tik sakydavo: atsargiau, laiptai supuvę, sprando nenusisukit, bet raktą duodavo."

Vilnius dabar kitoks. Naujoji jo architektūra – tai biznio, o ne modernioji architektūra. A.Sutkui apmaudu, kad paisoma tik tai, kiek iš jos išspausti pinigų, padaryti kuo patogesnę biurams, kitiems verslo objektams.

Dabar vienos bažnyčios užterštos dangoraižių vaizdu, kitos niokojamos statybomis. Bet biznio architektūros atstovai yra mūsų elitas.

"Jiems Vilniaus dvasia nerūpi, kitaip jie būtų tuos savo dangoraižius pasistatę trejetą kilometrų toliau už kalnelio. Dabar vienos bažnyčios užterštos jų vaizdu, kitos, kaip Misionierių bažnyčia, niokojamos statybomis. Bet biznio architektūros atstovai yra mūsų elitas", – ironizuoja menininkas.

Ir tai galbūt dar viena priežastis, paverčianti A.Sutkaus nuotraukas nepakartojamomis. Tokio Vilniaus, koks jis mums pristatomas iš Salako lagamino, jau nebėra. Ta dvasia išskaidyta, užleidžiant vietą gaižiam pinigų kvapui.

Fotografas niekaip nesupranta ir medžių pjovimo vajaus. Jo namo kiemas bendromis su žmona pastangomis kadaise buvo apsodintas jau paaugusiais medžiais, tada kainavusiais tikrai nemažai. Išsaugota ir čia jau augusi "rankos storumo kirmėlės kreivumo" drebulė. Dabar tai didelis, išsišakojęs, išpuoselėtą kaimynės pievelę gadinantis medis. Ir niekaip neišeina nupjauti – Antanas sako, kad vaikystės vėjas nuo Nemuno kartais įsisuka į drebulės šakas ir šnekina lapus.

Gimtinė – Kauno rajone

"Mūsų kraštui garbė, kad turime tokio ryškumo asmenybę kaip A. Sutkus. Jis – ne tik pasaulyje pripažintas fotomenininkas, bet ir labai savitas, įdomus žmogus. Esu jam dėkingas už rodomą pagarbą gimtinei: Kauno rajonui padovanotą fotografijų kolekciją, už albumus, surinktas knygas bibliotekoms, už nuotraukas, kurias išvydus nugara perbėga šiurpuliukai", – pastebėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas Raudondvario menų inkubatoriuje įvykusiame A.Sutkaus 80-mečiui skirtos parodos atidaryme.

Pagerbti iš Kluoniškių kaimo kilusio Lietuvos fotografijos patriarcho atvyko jo kolegos, bičiuliai, artimieji.

A.Sutkus prieš keletą metų yra padovanojęs Kauno rajonui 50-ties savo fotografijų kolekciją, kurią galima apžiūrėti Raudondvario menų inkubatoriuje.

Rodydama pagarbą iškiliam kraštiečiui, Kauno rajono savivaldybė išleido fotografijomis iliustruotą knygą "Antanas Sutkus. Tarp Ežerėlio miškų ir Zapyškio saulėtekių", kurią parašė buvusi "Kauno dienos" vyr. redaktorė, žurnalistė Jūratė Kuzmickaitė.

"Nemuno klonių vaikas, linksmas, pašėlęs, bėgęs šlaitu žemyn, kad galėtų įšokti į garlaivio, atplaukusio iš Kauno, sušiauštą upę. Liesas, maištingo būdo, bet kūrybiškas ir romantiškas paauglys, jau rodantis būsimojo lyderio bruožus. Silpnos sveikatos, tačiau stipraus charakterio jaunuolis, prisiskaitęs knygų apie didelius herojus ir pilnas idealizmo padaryti pasaulį gražesnį ir teisingesnį, nors kol kas pasaulis ne visada jam atsuka šviesiąją savo gyvenimo pusę. Tokį A.Sutkų prisimena Zapyškio ir Ežerėlio apylinkių pievos, miškai, žvyrkeliai, mokyklos koridoriai, kuriais skriejo jo dienos, pakeliui į suaugusiojo gyvenimą", – pasakojama knygoje.

A.Sutkaus prisiminimai apie pokarį, vaikystę ir mokyklos metus – nesaldūs. Jie mena niūrų Ežerėlio barako kambarį, kuriame gyveno keturios šeimos: alkoholis, barniai, muštynės čia buvo įprasti reiškiniai. Vis dėlto vaikas nežmoniškomis sąlygomis mėgino rasti grožio ir gėrio krislų, kurie ir atvedė jį į fotografijos pasaulį.

"A.Sutkus – tai pirmiausia gilaus žmogiškumo mokykla. Pažiūrėkite, su kokia meile ir pagarba jis kalba apie savo fotografuojamus personažus. Lygiai taip pat galime pasakyti ir apie kitus vyresnės kartos Lietuvos fotografijos meistrus: Aleksandrą Macijauską, Romualdą Požerskį, Romualdą Rakauską. Galima tvirtinti, kad tai yra išskirtinis Lietuvos fotografijos mokyklos braižas", – pastebėjo fotografas Artūras Morozovas.

A.Sutkus ne tik priiminėjo sveikinimus, bet ir pats dovanojo dovanas. Savo kraštiečiui V.Makūnui – nuotrauką "Pirmieji baikeriai", aktorei Virginijai Kochanskytei – jos portretą, A.Morozovui – "Aklą pionierių". Po to jubiliato laukė dar viena Kauno rajono mero dovana – kelionė laivu iš Kauno į Zapyškį.

Laive vėl liejosi prisiminimai, ant albumų raitomi autografai. Šventės dalyviai pasipuošė dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus specialiai A.Sutkaus jubiliejui pagamintais marškinėliais. Zapyškio šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje A.Sutkus buvo vainikuotas ąžuolo lapų vainiku. Vėl išsirikiavo eilė prie autografų. Šį kartą fotografijų albumus prie krūtinės spaudė vietos žmonės, fotomenininko kraštiečiai. Prieš kelis dešimtmečius darytose fotografijose ne vienas jų aptiko save.