Renginyje dalyvaus parodos autorius R. Požerskis ir knygos sudarytojas Tomas Pabedinskas. Betarpišką santykį su fotografijose įamžintu laikotarpiu padės atrasti kartu su fotografijomis eksponuojamas R. Požerskio jaunystės dienoraštis, mėgėjiški filmai ir fotografo bendražygių asmeniniai nuotraukų albumai.

XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje R. Požerskis, po kelerių metų įsiliejęs į žymiausių Lietuvos fotografų gretas, dar buvo Kauno politechnikos instituto studentas ir savo jaunystės dienas leido su grupele bendraminčių, vienijami aistros motociklams, kelionėms ir laisvės idėjoms, rašoma organizatorių pranešime. 1971–1975 m. R. Požerskis keliavo po Lietuvą, kartais išsirengdavo ir į tolimesnes keliones, pavyzdžiui, Taliną. Jaunieji motociklininkai tuomet savęs nesiejo nei su baikerių judėjimu, nei su Kaune gyvavusia hipių bendruomene. Tačiau kelionės, laisvė, kartais romantiška, o kartais dramatiška patirtis kelyje buvo neišvengiamai susiję su tuomete alternatyvia Vakarų kultūra ir jos maištinga dvasia. Romualdas su bičiuliais klausėsi „The Doors“, „Led Zeppelin“ ar „Black Sabbath“, skaitė Jacką Kerouacą, patys siuvosi motociklininkų striukes su „kutosais“, plačius džinsus ir… svajojo apie laisvą Lietuvą, be politinių, ideologinių suvaržymų, be asmens laisvės apribojimų. Parodoje ir naujojoje knygoje pristatomos fotografijos šiandien atrodo kaip ano meto jaunosios kartos gyvenimo, idealų ir bendros politinės situacijos metafora.

Parodoje ir naujojoje knygoje pristatomos fotografijos šiandien atrodo kaip ano meto jaunosios kartos gyvenimo, idealų ir bendros politinės situacijos metafora.

R. Požerskio dienoraštis:  „Kūčių naktis. Nuostabi, dieviška, šventa, pilna jaudinančio kilnumo. Žmogus – likimo blaškomas pūkelis, o laikas – ugnis. Blykst, ir jo nebėra, kaip spinduliukas vandens paviršiuje. Dirbu, mąstau ir dirbu, kuriu sau paminklą nemirtingą. Padariau labai daug, net pats to negaliu galutinai suvokti. Treji metai darbo, o aš jau įeinu į geriausių Lietuvos fotografų dešimtuką. O apie save tik tiek galiu pasakyti – dirbu. Buvo nuostabi vasara, Klaipėda, bemiegės naktys, aistros. Atlaidų stebuklingi miražai. Virgos motiniškas šauksmas, sukėlęs daugiau skausmo, negu džiaugsmo. O fotografija man atskleidė savo magišką gyvybę, aš jos valdžioje. Ji mano mirtis, mano išgelbėtoja. Aš nužudau save Menui. Atlaidų ciklas – mano galingiausias darbas. Tai mano atradimas. Jis mane išgelbės nuo užmiršties. Žmonės po daugelio metų žiūrės į kaimiečius, kuriais aš džiaugiaus, mylėjau, į kuriuos aš perkėliau dalį savęs. Taip aš sujungiau savo sielą su žmonėmis, su duona, su dievu ir žeme kvepiančiais žemaičiais. Dievu, t. y. sielos kilnumu, žmogiškumu, meile, noru gimdyti ir auklėti vaikus. Jūs pažiūrėkite į vaikų, tėvų, senelių ir arklių akis. Įsižiūrėkite į kaimiečių rankas, į šviesą, žaidžiančią lapuose ir mergaičių garbanose. Kai išgirstu lietuvišką dainą, norisi verkti, skausmo ir liūdesio okeanai užlieja mane, sujaukia, nukelia į nulinę erdvę. Meilė priduoda menininkui karščio. Aš noriu, kad mano fotografijose kraujas virtų, kunkuliuotų. Žiūrovus sukaustytų žmogiškos aistros, besiveržiančios iš fotografijų.“ (1976 12 24)

Parodą galima aplankyti nuo spalio 30 d. iki lapkričio 21 d.

VDU Menų galerijos 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) darbo laikas: I-V 11:00-17:00.