Ekskursija po dirbtuves

„Čia yra žiedų didintuvas, o ten – velenas metalui plokštinti, už jo – daug triukšmo keliantys poliruokliai, tolėliau – ultragarsinė vonelė nešvariems papuošalams plauti. Čia lydau metalą, jei prireikia... O štai čia, žiūrėkit, yra mano margučiai“, – juokiasi Akvilina ir baksnoja į dėžutėse gulinčius margaspalvius akmenis.

Spektrolitą parsivežė iš Suomijos. Vandenyninį jaspį gavo iš savo darbdavio, akmenų šlifuotojo Norvegijoje. O kiek dar kitų, kurių pavadinimus sunku ir atsiminti...

Pagal ką žmonėms juos parenka? „Koks akmuo kokį žmogų traukia – toks ir tinka“, – aiškina menininkė ir vedasi prie paties įdomiausio iš visų studijoje esančių aparatų. Jame, sako, papuošalus daro elektrolizės būdu. Metodas patrauklus tuo, kad, jį pasitelkus, galima sukurti papuošalą iš ko tik nori – aguonos burbuolės, ąžuolo gilės ar klevo sėklos, kavos pupelės; taip pat – boružėlės, laumžirgio ar net šikšnosparnio. Visi organiški objektai lieka viduje, o iš išorės padengiami variu, mat ši medžiaga yra pati draugiškiausia elektrolizei.

Sužavėjo sagė iš tikro augalo

Nors pats elektrolizės metodas juvelyrikoje naudojamas daugiau nei 20 metų, Akvilina jį atrado neseniai ir netikėtai. Antrame studijų kurse pas draugę pamatė lapo formos sagę, pirktą sendaikčių parduotuvėje, kuri buvo pagaminta iš tikro augalo, naudojant elektrolizės technologiją. Apie ją sužinojo iš draugo fiziko.

„Iš tiesų aš studijuoju tapybą, o ne juvelyriką. Šiuo metu rašau baigiamąjį magistro darbą. Iki tos sagės juvelyriniai dirbiniai manęs nė kiek nedomino“, – atvirauja menininkė.

Draugės vintažinė sagė Akvilinai pasufleravo kitokią juvelyrikos kryptį – įkvėptą gamtos. Ji buvo tarsi užburta šio atradimo – panoro tokį papuošalą sukurti ir pati. Deja, kaip tai daryti, o svarbiausia – kaip įminti elektrolizės paslaptis, nenutuokė. Ėmė ieškoti informacijos internete, socialiniuose tinkluose. Susipažinusi su vienu chemiku gavo informacijos, kur ir ką turėtų nusipirkti, kad galėtų pradėti  elektrolizės eksperimentus.

„Daug naudos davė viena nišinė feisbuko grupė, kur žmonės noriai dalijosi savo patirtimi ir kalbėjo apie šio metodo pritaikomumą juvelyrikoje“, – aiškina Akvilina.

Kai su studentų mainų programa metams išvyko į Kroatiją, negalėjo ramiai atsidėti tapybai – ėmė eksperimentuoti tiesiog namuose. Deja, dėl tam tikrų šalyje galiojančių aplinkosaugos įstatymų niekaip negalėjo įsigyti reikalingų medžiagų – vario sulfato ar sieros rūgšties, kurie buvo reikalingi elektrolizės procesui.

„Tai buvo pusmetis, skirtas kasdieniams eksperimentams, – pasakoja Akvilina. – Užtat, kai grįžau į Lietuvą, galėjau rimtai imtis išskirtinių papuošalų gamybos. Net sumaniau jais prekiauti vienoje vintažo mugėje, kur mano darbai sulaukė didelio susidomėjimo“, – prisipažįsta ji.

Pradžia: A.Šimkevičiūtės susidomėjimas juvelyrika prasidėjo nuo vintažinės segės, elektrolizės metodu pagamintos iš tikro augalo. / Asmeninio archyvo nuotr.

Teko kurti feisbuko puslapį ir savo darbams galvoti logotipą, kuriuo ilgainiui tapo „Sacred Forest“ (liet. šventasis miškas). Anot merginos, šis pavadinimas simboliškas. Juk mūsų protėviams nuo seno miškas buvo tarsi antrieji namai, širdžiai brangi šventovė.

Tapybą paliko nuošalyje

Menininkės gimtieji namai – Klaipėdoje, bet šiuo metu ji Kaune baigia magistro studijas, kuria ir gyvena. Įstojusi į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą, sako nė akimirkos nesigailėjusi – sostinė Akvilinos netraukė.

Kodėl pasirinko tapybą, jei mama rekomendavo juvelyriką, matydama, kaip dukra mėgsta darbuotis su visokiomis smulkiomis detalėmis? Prisipažįsta, kad negalėjo savęs įsivaizduoti kuriančios klasikinius papuošalus iš tauriųjų metalų ar brangakmenių.

„Vaikystėje tėvai matė, kad gražiai piešiu, tai iš pradžių nuvedė į dailės būrelį. Paskui baigiau Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją“, – pasakoja Akvilina ir juokiasi, kad jų šeimoje ir giminėje daugiau menininkų nėra, tad tai, ką daro ji, ne visiems suprantama. Tėvai įsivaizdavo, kad baigusi tapybą jų dukra tapys gražius paveikslus, juos brangiai parduos ir gyvens kaip inkstas taukuose.

Paklausta, ar taip ir yra, menininkė prapliumpa kvatotis. „Bet paveikslų  tikrai buvo. Keli kabo pas mane namuose, daug jų pas tėvus. Tik ką dabar daryti, jei nuo tos lemtingos sagės juvelyrika mane tarsi užbūrė, o tapyba liko nuošalyje?“ – retoriškai klausia mergina ir prisipažįsta nebematanti savęs kaip tapytojos.

Kai antrame magistro studijų kurse Akvilina išvyko mokytis į Turkiją,  juvelyrika tapo dar artimesnė. Draugas jai parodė dirbtuves Stambule, kuriose dirbo pusamžiai turkų ir armėnų kilmės juvelyrai, be galo draugiški žmonės.

„Jie man leido naudotis įrankiais, padėdavo, kai nemokėdavau kokio akmens įstatyti ar pan. Ten galėjau tobulėti ir daryti savo darbus, kuriuos siųsdavau į Lietuvą. Juokingiausia mums bendraujant buvo faktas, kad jie nekalbėjo angliškai, o aš – turkiškai. Tai dažnai susirodydavome gestais ir pan. Jie priėmė mane į savo dirbtuves nemokamai, vaišindavo arbata, užkandžiais, o aš juos – saldumynais. Lietuvoje dar neteko susidurti su tokiu geranoriškumu“, – iki šiol žavisi mergina.

Šaldiklyje – daug žaliavos

Jei netyčia pažvelgtume į Akvilinos šaldiklį – liktume gerokai nustebinti jo turinio. Ten daugybė įvairių sušaldytų vabzdžių – bičių, drugių sparnelių, laumžirgių, keletas skorpionų, šikšnosparnių. Yra net didžiulis gyvatės stuburas, gerų draugų padovanotas per gimtadienį.

„Formų ir spalvų įvairovė – begalinė, o šaldiklyje juos laikau dėl to, kad nepradėtų dūlėti arba kad jų nesunaikintų kiti kenkėjai“, – aiškina kūrėja ir tuoj pat priduria, kad visus šiuos mielus gamtos sutvėrimus gauna etiniais būdais, o populiariausi jų – laumžirgiai.

Sužinojusi apie Lietuvos entomologų draugiją (entomologija – zoologijos mokslo sritis, nagrinėjanti vabzdžius, – aut. past.), Akvilina parašė vienam jos nariui elektroninį laišką, prašydama duoti jai nebereikalingų vabzdžių meniniam projektui.

„Taip gavau senų vabzdžių, jau nebetinkamų eksponuoti, o aš tam universiteto dėstytojui atsidėkojau papuošalais“, – pasakoja kūrėja, po sėkmingos pradžios toliau tęsusi vabzdžių paieškas. Taip atradusi Vilniuje esančius „Drugelių namus“, iš kurių taip pat įsigijo nemažai kritusių sparnuočių savo darbams.

Darbas su natūraliais gamtos kūriniais man turi ir tam tikrą filosofinę prasmę – primena gyvenimo trapumą, nuolatinį visa ko judėjimą.

„Ypač gražiai atrodo auskarai iš paauksuotų ir įlaminuotų drugių sparnelių, – džiaugiasi ji ir rodo, kokie jie lengvučiai, kaip žaismingai plazdena vėjyje. – Tačiau jie labai atsparūs – gali atlaikyti ir maudynes duše. Dar turiu dosnią klientę, kuri parūpina šikšnosparnių, nes savo sodyboje pavasarį randa negyvų jų jauniklių.“

Akvilina negali pasakyti, kiek tų išblukusių, pasenusių ir nebetinkamų eksponuoti drugių, laumžirgių ir kitų vabzdžių per penkerius kūrybos metus tapo vienetiniais papuošalais. „Nemėgstu statistikos. Tik pavarčiusi nuotraukų galeriją matau, kad iš tiesų jų yra nemažai…“ – svarsto pašnekovė.

Paklausta, ar mėgsta gaminti papuošalus pagal užsakymus, Akvilina sako, kad jau išmoko atsirinkti žmones. Jei jaučia, kad kažkam darbo daryti nereikėtų, klauso savo širdies balso.

„Anksčiau, būdavo, atlieku užsakymą, o klientas sako: žinote, ne taip jį įsivaizdavau... Tenka jį parduoti elektroninėje parduotuvėje“, – pasakoja menininkė, su kiekvienu žmogumi iš pradžių bandanti pajusti ryšį, išsiaiškinti jo norus.

Gamtą myli nuo vaikystės

Kai nelaksto po Kauną su elektriniu paspirtuku ar rožiniu, pačios perdažytu dviračiu, kai nekuria užsidariusi dirbtuvėse, Akvilina stengiasi stebėti pasaulį, žmones, gamtą.

„Dauguma tik skuba į darbą, iš jo ir nieko daugiau nemato. O juk tiek grožio spinduliuoja aplinkui. Ypač gamtoje, – sako Akvilina, dar tik besimokanti stebėti bundančią pavasario gamtą, sprogstančius medžių pumpurus, atgyjančius vabzdžius. – Nuostabiausia, kad gamtoje niekas nesikartoja. Kiekvienas pumpuras ar iš jo gimęs žiedas yra išskirtinis“, – aiškina menininkė, šios nuostatos bandanti laikytis ir kurdama  vienetinius papuošalus.

Iš kur pažįsta gamtą? Iš vaikystės. Jos vaikystės namai buvo už miesto. Kaimynai augino karves, kiaules ir vištas, o jos namuose nuolat gyveno ne ūkio gyvūnai, bet laboratorinės žiurkės, kurios mergaitei labai patiko.

„Turėjau jų daugybę. Dar labai mėgau egzotinius vorus. Su jais buvo susijęs ir mano pirmasis verslas – pirkdavau mažus tarantulus, juos paaugindavau ir paskui perparduodavau“, – prisimena verslauti bandžiusi nuo keturiolikos metų.

Ypatingi: auskarai iš vėjyje plazdančių drugelių sparnų yra be galo lengvi, bet patvarūs: atlaikyti gali net ir maudynes po dušu. / Asmeninio archyvo nuotr.

Gandas eina iš lūpų į lūpas

Dažniaisiai žmonės Akviliną suranda per feisbuką, instagramą ar  „Google“ paiešką. Bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai kažkas tiesiog netikėtai pabeldžia į langą ir... užsisako žiedą!

Puiki menininkės darbų reklama – žmonės, nešiojantys jos papuošalus. Savo kūrybiniams eksperimentams Akvilina naudoja varį, sidabrą, auksą ir įvairius akmenis. Sukūrusi naują papuošalo dizainą, Akvilina stengiasi išbandyti jį pati. Nešioja ir žiūri, ar patogus, ar nesikabina prie drabužių ir pan. „Štai dėl to mano visi pirštai apmaustyti žiedais“, – rodo ji žieduotus pirštus ir priduria, kad šiuo metu jos mėgstamiausias akmuo yra numitas.

Akvilina prisipažįsta, kad kol dar pati nebuvo įklimpusi į juvelyriką, niekaip nerasdavo savo skoniui artimų papuošalų, tad retai jais puošdavosi. „Kas patikdavo, būdavo kosmiškai brangu: neįpirkdavau“, – prisipažįsta ji.

Džiaugiasi įdomiu darbu

Menininkė sutinka, kad didelis menas yra ne tik sukurti unikalų papuošalą, bet ir tinkamai jį pateikti: juk žmonės paprastai įsimyli akimis. Vis dėlto pati afišuotis socialinėse erdvėse ji nemėgsta: smagiau, kai už Akviliną kalba „Sacred Forest“ papuošalai.

Paklausta, koks jos mėgstamas metų laikas, mini vasarą. Žiemų negali pakęsti. Tuomet vis nori kur nors pabėgti. Kur žada atostogauti? Į šį klausimą Akvilina labai rimtai atsako, kad kai žmonės įkuria savo verslą, nebeturi atostogų.

Neskaičiuoja: A.Šimkevičiūtė negali pasakyti, kiek tų išblukusių, pasenusių ir nebetinkamų eksponuoti drugių, laumžirgių ir kitų vabzdžių per penkerius kūrybos metus tapo vienetiniais papuošalais. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ar turi dar kitų hobių, be juvelyrikos? „Žinoma. Be galo mėgstu keliauti. Jei tik galėčiau, apkeliaučiau visą pasaulį. Per karantino pradžią, kai vyko įdomūs ekonominiai svyravimai, susiradau labai įdomų, tik visai nemenišką hobį – prekybą akcijų biržoje. Dar man patinka studijuoti. Vienu metu esu studijavusi net tris dalykus. Kaip viską spėju? Kai labai nori, o darbas įtraukia, viską galima suderinti“, – įsitikinusi ji.

Akvilina džiaugiasi, kad jos darbas – labai įdomus. Šiuo metu baigia kurti neįprastus auskarus: „Moteris pageidavo, kad jie būtų su mylimo katino, neseniai iškeliavusio į dausas, pelenais.“ (Rodo vaizdo įrašą, kaip beria į suformuotas sidabrinių lašelių ertmes po žiupsnelį katino pelenų ir uždaro juos klientės pasirinktais akmenėliais.)

Dirbtuvėse praleidžiamų valandų Akvilina neskaičiuoja. Kartais namo išvažiuoja vidurnaktį. Papuošalus kuria ne tik elekrolizės metodu, bet jis  kūrėjos – vienas mėgstamiausių.

„Darbas su natūraliais gamtos kūriniais man turi ir tam tikrą filosofinę prasmę – primena gyvenimo trapumą, nuolatinį visa ko judėjimą“, – sako A.Šimkevičiūtė ir prisipažįsta, kad nuolatinės studijos, savarankiškas domėjimasis juvelyrikos paslaptimis yra varomoji jėga, verčianti ją nuolat judėti pirmyn ir tobulėti.