Sezono, pavadinto „Kitas tas pats“ (pranc. „Se voir en l’autre“), metu Prancūzijoje įvyks daugiau nei 200 renginių, juose dalyvaus per 500 menininkų, atlikėjų, kitų kultūros sričių atstovų, bus įgyvendinta virš 120 dvišalių kultūros partnerysčių.

Renginiuose laukiama daugiau kaip pusės milijono žiūrovų ir lankytojų.

Atidarymo renginyje Pompidou centre penktadienį dalyvaus jo prezidentas Laurentas Le Bonas (Lorenas Le Bonas), MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė, Pompidou centro direktorius Xavieras Rey (Ksavjeras Rė), Lietuvos sezono Prancūzijoje komisarė Virginija Vitkienė, Prancūzijos kultūros ministrė Rachida Dati (Rašida Dati), premjerė Ingrida Šimonytė, kultūros ministras Simonas Kairys.

Prieš atidarymą numatytas bendradarbiavimo sutarties tarp MO muziejaus ir Pompidou centro pasirašymas.

Per atidarymo renginį Prancūzijos publikai bus pristatyta su Lietuvos nacionaliniu muziejumi kuruojama išeivijos menininko, optinio meno atstovo Kazio Varnelio paroda ir MO muziejaus Pompidou dovanoti sovietmečio lietuvių kūriniai.

Tai – pirma tokio tipo donacija Pompidou centrui.

Kaip BNS sakė MO muziejaus vadovė M. Ivanauskienė, sulig šiuo lietuvių kūrinių įtraukimu į centro kolekciją sugriaunama geležinė uždanga, pripažinimo ir galimybių eksponuotis sovietų okupacijos metu neturėję autoriai pristatomi Vakarams, tikintis tarptautinės jų kūrybos cirkuliacijos, platesnio žinomumo.

– Kokio dydžio yra ši donacija Pompidou muziejui, kiek ir kokių autorių kūrinių dovanojama?

– Donaciją sudaro 11 autorių. Penkių autorių kūrinius dovanoja MO muziejaus steigėjai Danguolė ir Viktoras Butkai.

Vieną autorę, Elvyrą Kairiūkštytę, dovanoja jos kūriniais besirūpinanti Regina Norvaišienė, o dar penki šiuolaikiniai kūrėjai patenka į Pompidou kolekciją dalyvaudami šiame Lietuvos sezono Prancūzijoje projekte.

– Kokios formos ir meninių krypčių darbai, sudarantys donaciją? Kurie iš autorių – patys ryškiausi?

– Pompidou kolekciją papildys skirtingų kartų menininkų skirtingų formų kūriniai – tapyba, piešiniai, instaliacija, video ir tekstilės meno kūriniai. Tai yra reikšmingas momentas, kad vienu metu tiek daug autorių atsiduria vienoje svarbiausių pasaulyje kolekcijų.

Sovietmečiu buvo labai aiškiai suformuluota doktrina, kas leidžiama ir kas priimtina.

Pompidou kolekcija greta MoMA (Modernaus meno muziejaus Niujorke – BNS) ir Tate'o (galerijos Londone – BNS) yra laikoma viena ryškiausių pasaulyje modernaus ir šiuolaikinio meno kolekcijų.

Svarbu suprasti, kad yra nemažai norinčiųjų patekti į tokių prestižinių muziejų kolekcijas, tad skrupulingai atsirenkami tik patys vertingiausi kūriniai, kurie kuria vertę kolekcijai. Tam, kad padovanotum kūrinį, yra labai daug barjerų. Darbai praėjo bent tris skirtingus Pompidou atrankos etapus.

Didelis laimėjimas yra ir tai, kad šiuo atveju kūriniai ne tik patenka į kolekciją, bet prieš tai bus eksponuojami parodoje. Šis projektas neabejotinai sukurs matomumą ir ilgalaikę vertę Lietuvos vizualiojo meno laukui.

Kas ypatinga apie atrinktus autorius? Kai kurie jų Lietuvoje kūrė už uždarų durų, tam tikra jų kūrybos dalis nepateko į muziejų kolekcijas sovietmečiu, nebuvo eksponuojama parodose. Tai yra tokie autoriai kaip Marija Teresė Rožanskaitė, Kazimiera Zimblytė, Linas Leonas Katinas ir Vincas Kisarauskas. Šie autoriai yra mūsų grandai, jiems šiandien, su jų atsiradimu Pompidou kolekcijoje ir parodoje, pagaliau metaforiškai griūna geležinė uždanga.

– Kodėl sovietmečiu jie buvo nepageidaujami, režimui nepatogūs? Kokios buvo jų kūrybos temos, nepriimtinos to meto funkcionieriams?

– Sovietmečiu buvo labai aiškiai suformuluota doktrina, kas leidžiama ir kas priimtina. Tai socialistinis realizmas – fabrikai, darbininkai, šviesus komunistinis rytojus. Visa kita – ideologijai netarnaujančios temos ir siužetai, abstraktus menas buvo nepriimta.

Pavyzdžiui, K. Zimblytė kūrė abstrakciją. Tai sovietmečiu buvo absoliutus tabu. Taip pat ji buvo baigusi ne tapybą, o tekstilę – ne taip vertinamą sritį, ir buvo moteris tuo laiku, kai buvo gana ryški hierarchija lyčių pagrindu. Taip ji net trimis pagrindais atsidūrė visiškoje paraštėje ir normalios parodos nesulaukė iki 1990-ųjų.

V. Kisarauską persekiojo KGB. Jis buvo labai gyvybingas žmogus, ne tik tapytojas, bet ir grafikas, scenografas, meno kritikas, rašė tekstus. Jo kūrybai būdingos alegorijos, metaforos, klasikiniai siužetai, abstrahuotos formos, kas buvo irgi nepriimtina ir netinkama.

L. Katinas buvo vidinės laisvės šauklys, hipiško gyvenimo propaguotojas, architektas pagal išsilavinimą, piešęs ir kūręs tokius dalykus, kurie niekaip neatitiko griežtų režimo uždėtų gniaužtų.

M. T. Rožanskaitė – nuostabi inovatorė, šiuo metu atstovaujanti Lietuvai Venecijos bienalėje kartu su Pakui Hardware, šiuolaikinių kūrėjų duetu, kurie irgi patenka į kolekciją – šie menininkai bus eksponuojami parodoje greta vienas kito. M. T. Rožanskaitė nagrinėjo temas, kurios dabar aktualios ir įkvepia jaunąją kartą, kaip medicina, kūno santykis su technologijomis. Parodoje rodomas jos kūrinys siejasi su menininkės tremtinės patirtimi ir kalba apie pokario rezistencinį laikotarpį.

Tokių menininkų kūryba išlieka aktuali iki šiol, ji yra įdomi, suteikia naujų perspektyvų Europos vizualiųjų menų laukui. Su šia paroda ir donacija kalbame ne apie tai, kad Lietuva tampa pripažinta. Šie menininkai savaime yra unikalūs, vertingi, ir džiaugiamės, kad tai yra pamatoma, atrandama, Europos meno kraštovaizdis turtingėja.

Lietuvos menininkai, kūrę sovietmečiu, buvo tarsi atsidūrę aklojoje zonoje, kurioje esi per arti, kad būtum pamatomas. Džiaugiamės, kad tokios spragos pildomos, ir lietuviai atsiranda ten, kur galėjo būti labai seniai.

– Kur pateks darbai pasibaigus parodai? Ar jie Paryžiuje toliau bus prieinami visuomenei?

– Jie tampa kolekcijos dalimi ir, žinoma, bus prieinami internetinėje muziejaus duomenų bazėje parodų kuratoriams iš viso pasaulio. Pompidou periodiškai keičia savo nuolatines parodas ir labai tikimės, kad po šios parodos kūriniai neliks saugyklose, bet bus ir eksponuojami.

Žinoma, tai yra kuratorių pasirinkimai. Prognozuoti sunku, bet turime lūkesčių, kad tokiu būdu prasidės šių kūrinių matomumas, cirkuliacija parodose, kataloguose.

– Minėjote, kad daug barjerų teko įveikti iki šios parodos. Kokį bendradarbiavimo, atrankos kelią su Pompidou centru nuėjote, kiek tai užtruko?

– Metus. Pirmiausia gavome indikacijas, kad Pompidou apskritai svarsto galimybę įsitraukti į kolekciją lietuvių menininkus, gavome kryptis, kokie menininkai juos domintų. Tada reikėjo tyrinėti, ar tokie kūrėjai yra prieinami rinkoje, kaip juos sudėlioti į vieną pasakojimą, atrinkti konkrečius kūrinius.

Buvo ilgas kuratorių darbas. Iš MO muziejaus pusės dirbo kuratorė Miglė Survilaitė, palaikiusi tiesioginį kontaktą su Pompidou kuratorėmis. Įvyko ne vienas vizitas, nuo Pompidou prezidento L. Le Bon iki skirtingų Pompidou kolekcijos skyrių kuratorių.

Buvo intensyvus darbas Lietuvoje: vykome į menininkų studijas žiūrėti kūrinių, vyko MO muziejaus kolekcijos, kaip tam tikro reprezentacinio fondo, peržiūros.

Kai sąrašas buvo susiaurintas, sutarta dėl konkrečių vardų ir kūrinių, prasidėjo darbas Pompidou pusėje, perėjimas įvairių komisijų, svarstymų. Tai sudėtingas procesas ir yra daug slenksčių, kuriuos reikia įveikti.

– Kokią šis procesas, suartinęs jus su Pompidou centru, brėžia bendardarbiavimo perspektyvą?

– Kadangi viso projekto suvaldymas buvo didžiulis iššūkis ir jį sklandžiai įveikėme, turime puikų rezultatą, Pompidou tai labai vertina ir turime tikslą pasirašyti bendradarbiavimo sutartį dėl ateities parodos MO muziejuje.

Joje susitiktų Pompidou ir MO muziejaus kolekcijos, norėtume pristatyti įdomius, žymius autorius iš Pompidou kolekcijos kartu su mūsų menininkų darbais didžiojoje parodoje.

Numatytas oficialus bendradarbiavimo sutarties pasirašymas prieš sezono atidarymo spaudos konferenciją rugsėjo 13-ąją.

– Ačiū už pokalbį.

Pompidu – dvi lietuviškos parodos

MO muziejaus Paryžiuje pristatoma paroda pavadinta „Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Istorinė donacija“.

Tuo pačiu pirmą kartą pristatysimoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „Kazys Varnelis. Optinis klasicistas iš Lietuvos“ bus eksponuojama 16 K. Varnelio tapybos ir skulptūros darbų, sukurtų 1956–1996 metais, daugiausia dėmesio skiriant svarbiausiam jo kūrybos etapui – XX amžiaus septintajam ir aštuntajam dešimtmečiams.

Abi parodos Pompidou centre veiks iki 2025 metų sausio šešios dienos.

Jų atidarymo vakarą taip pat bus parodyta ištrauka iš choreografo Dovydo Strimaičio šiuolaikinio šokio performanso „Hairy.2“, elektroninės muzikos programą atliks „Radio Vilnius“ didžėjai Manfredas ir Eglė Trimalovaitė.

Paryžiaus viešosiose erdvėse penktadienį ir šeštadienį koncertuos 140 choristų iš Lietuvos, sekmadienį Pompidou centre bus minima Poezijos diena, kurioje skambės Jono Meko eilės, bus pristatyti nauji jo poezijos vertimai į prancūzų kalbą.

Į naktinę programą „Gaite Lyrique“ kultūros centre penktadienį kvies „Radio Vilnius“ su lietuvių elektronikos atlikėjų programa.

Mokslinė konferencija Sorbonos universitete

Visą penktadienį taip pat vyks sezono inauguracinė konferencija „Lietuva ir Prancūzija: tolima kaimynystė, bendra patirtis“. Jos metu trijose akademinėse diskusijose Vilniaus ir Sorbonos universitetų mokslininkai gilinsis į bendrą abiejų šalių patirtį, idėjų mainus.

Konferencijos temos apims Lietuvai ir Prancūzijai, kaip europinių vertybių kūrėjoms, svarbius demokratinės politinės kultūros ir laisvės siekimo aspektus.

Sveikindama konferencijos dalyvius, V. Vitkienė teigė, kad su Lietuvos sezono Prancūzijoje atidarymu prasiveria durys šiuolaikinėms partnerystėms ir bendradarbiavimui.

„Atėjo laikas panaikinti nenatūraliai sukurtą atstumą, meno projektais ir debatų programomis papasakoti istoriją ir asmenines istorijas, kartu analizuoti dabartines aktualijas ir kartu projektuoti mūsų ateitį, empatiškos, vieningos, kūrybingos Europos ateitį“, – kalbėjo sezono komisarė.

„Sezonas yra ir skolos grąžinimas už geležinės uždangos kūrusiems menininkams bei advokatavimas mums artimo likimo Ukrainos kūrėjams, kurie užuot kūrę savo visuomenę, turi ginklu ginti savo tautiečių teisę gyventi po laisvu suverenios šalies dangumi“, – pažymėjo ji.

Prieš atidarant konferenciją, ketvirtadienį Vilniaus universitetas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Paryžiaus Sorbonos universitetu.

Pagal ją numatomi dėstytojų, darbuotojų ir studentų mainai, planuojama rengti jungtines programas, organizuoti vasaros mokyklas, numatomi bendro renginiai, mokslinių tyrimų veikla, publikacijų ruošimas.

Spektakliai, vaizdo instaliacijos, muzikiniai pasirodymai visoje Prancūzijoje

Kaip skelbia Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos programa viešnios teisėmis arba specialiais projektais bus pristatoma didžiuosiuose Prancūzijos rudens festivaliuose ir bienalėse: „Festival d’Automne a Paris“ (Paryžiuje), „Les Boreales“ (Kanai), „Les Rendez-vous de l’histoire“ (Blua), „Biennale d’art contemporain de Lyon“ (Lionas), „Biennale Chroniques“ (Marselis), „Paris+“ (Paryžius), „Paris Photo“ (Paryžius), „La Biennale – Festival international des arts vivants Toulouse Occitanie“ (Tulūza) ir kitur.

Tulūzoje ir Paryžiuje spalį bus pristatyta „Operomanijos“ prodiusuota Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės šiuolaikinė opera „Gero dienos!“.

Pasaulinio pripažinimo sulaukusi menininkių šiuolaikinė opera „Saulė ir Jūra“ lapkritį–sausį taps akcentu Marselio bienalėje. Lietuviškoji programa šioje bienalėje taip pat apims video ir skaitmeninio meno kūrinius.

Spalį šiuolaikinio meno institucijose „Palais de Tokyo“ ir „KADIST Paris“ bus pristatomas Neringos Bumblienės ir Emilie Villez (Emili Vilė) kuruojamas projektas „Sienos yra naktiniai gyvūnai“, kylantis iš Rusijos karo sukeltos geopolitinės suirutės.

Teatras „Theatre de la Ville“ kartu su Teatro informacijos centru, Lietuvos nacionaliniu dramos teatru parengė specialią programą, apimsiančią per 50 spektaklių ir pasirodymų, juos tris spalio savaitgalius paryžiečiams pristatys Lietuvos teatrai.

Lapkričio pabaigoje Prancūzijoje vyks muzikinis turas, sukurtas bendradarbiaujant su festivaliais ir koncertų salėmis. „Europavox“ projekto koncertuose bus pristatomi lietuvių ir prancūzų atlikėjai, kurie surengs turą Paryžiuje, Vendome ir Burge, organizuos susitikimus, diskusijas.

Nuo spalio Romenvilyje rengiama ir kolektyvinė jaunųjų Lietuvos kūrėjų paroda „Ambsadoriai“, Aleksandros Kasubos ir Marijos Olšauskaitės paroda Nime, vaikų ir paauglių literatūros populiarinimo renginiai.

Lietuvos sezoną Prancūzijoje įgyvendina Lietuvos kultūros institutas ir Prancūzų institutas Paryžiuje.

2,5 mln. eurų programai skiria Lietuvos kultūros institutas, panašia suma prisideda Prancūzų institutas, įvairios kultūros institucijos taip pat skiria dalį lėšų.