Paroda

Giedriaus Venckaus drožiniai šneka sava kalba

Vakar uostamiesčio tautodailės salone „Marginiai“ pristatyta pirmoji personalinė Giedriaus Venckaus medžio drožinių paroda. Kretingiškis, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Palangoje, per metus sukauptą beveik pusantro šimto medžio dirbinių ekspoziciją vadina pirmaisiais savo žingsniais medžio drožėjo kelyje.

Daugiau nei keturiolika metų medžio tvirtumą bandantis G. Venckus teigė kūrybos gyslelę paveldėjęs iš tėvo, kuris iš medžio drožti galėjo tik laisvu nuo valdiško darbo laiku. Klaipėdiečiai, apsilankę tautodailės salone, išvys medžio drožinių, savo koloritu ir autoriaus sumanymu artimų kurortinio miestelio gyvensenos būdui. Daugelyje jų ryškus ir sezoniškumo aspektas – pusamžė moteris su reklamine kortele, siūlanti būsto nuomos paslaugas, ar vienoje iš lauko kavinių šokanti įsimylėjėlių pora. Tiesa, ne visi drožiniai tokie buitiški, kasdieniški. Dalyje jų lengvai atpažįstamos lietuvių liaudies pasakų, sakmių ar net eilių siužeto linijos.

G. Venckaus medžio kompozicijos, kaip ir pats autorius, pulsuoja paprastumu. Galbūt tai ir yra vienas pagrindinių veiksnių nulemiantis jo kūrybą.

“Prie mano darbų stabtelėjęs tiek senas, tiek jaunas supras, kas pavaizduota. Mano drožiniai kalba sava kalba.“ Anot autoriaus, jo kūriniuose svarbiausia - pavaizduotų figūrų ryšys. “Jei nėra tarpusavio ryšio, o personažai apmirę, darbas nieko nesudomins, tačiau jei konfliktas ar kita gyvenimiška scena nusisekusi, ne vienas prie jos sustojęs šyptels“, - pasakojo Giedrius, kuriam drožinėjimas iš medžio vis dar daugiau aistra, laisvalaikio praleidimo forma, bet ne pragyvenimo šaltinis.

Pasakodamas apie medžio drožinių specifiką, Giedrius prasitarė dirbantis vienu metu mažiausiai su keturiomis skulptūrėlėmis. “Viena jų reikalauja grubaus apdirbimo, o kita - tik apdailinimo pieštuku, likusiai, žiūrėk, tik paskutiniuosius akcentus sudėti belikę.“ Daugelis buvusio kretingiškio darbų papuošti spalviniais deriniais. Tiesa, savo drožinius spalvomis meistras apdovanoja ne taip jau seniai – antrus metus. Tačiau spalvos ramios, žemiškos ir natūralios. Kaip sako Giedrius, akių nebadančios. Smulkūs ir savitą braižą turintys Giedriaus darbai šiam gyvenimui prikeliami iš liepos kamieno – vienos tinkamiausių žaliavų drožiniams. dauguma jo darbų įkurdinami žmonių būsto viduje – prie židinio, ant stalo ar komodos, liepa tam puikiausiai tinka. Tiems drožiniams, kurie statomi pastatų išorėje, kuriems reikalinga tvirtesnė faktūra, pasirenkamas ąžuolas.

Mėgsta Giedrius įprastą siužetą netradiciniu kampu į žiūrovą atgręžti. Besišnekučiuojant jam gimsta originali mintis – pavaizduoti Raudonkepuraitę ne su raudona, o su rožine kepure ir dar už vilką didesnę. Ir intriga, ir potekstė, ir mada – štai tau ir trys viename. Kūrybinės mintys ir įkvėpimas medžio drožėją aplanko pačiu netikėčiausiu metu, bet jokių kūrybinių krizių ar alinančių kančių Giedrius sakė neišgyvenantis. “Žingsnį žengei ir mintį naujam darbui radai”, - kaip gyvenimo moto pašnekesio pabaigoje nuskamba jo žodžiai.