Geriausiai „Keistuolių teatro“ gerbėjams pažįstamo aktoriaus personažas, anot režisieriaus Sauliaus Vosyliaus, nustebins žiūrovus ir labai netikėtai pakeis serialo veiksmą.

Kaip sekasi jaukintis naują vaidmenį, su kuo valgoma aktoriaus duona ir kokia šviesa spingsi švietimo sistemos tunelyje, su A. Meliešiumi kalbėjo „TV diena“.

– Juokaujama, kad „Giminės“ – lyg sekta, į kurią pašaliečiams patekti sunku. Kaip ten atsidūrėte?

– Pastaruosius sezonus vis atsiranda naujų personažų arba personažų, kurie suveda siužeto vingius: Saulius Bareikis, Gabija Jaraminaitė, iš „Keistuolių teatro“ atėjo Robertas Aleksaitis ir Darius Auželis. O mane „Giminės“ užgriuvo netikėtai – gerai, kad sėdėjau, nes paskambino prodiuseris ir pasakė, kad mane mato viename vaidmenyje. Nežinojau, ką ir atsakyti, bet režisieriaus filtrą perėjau ir štai aš – Gimbutas.

– Koks tai personažas ir kuo jis jums įdomus?

Pirmiausia noriu, kad žmonės, kurie yra šalia manęs ir kuriuos labai myliu, būtų sveiki ir laimingi. O aš irgi noriu būti laimingu žmogumi, būti savimi.

– Gimbutas – teisininkas, turintis savo konsultacinę įmonę, užsiimantis dokumentų tvarkymu, savotiškas verslininkas. Man teisės reikalai – visiškai nežinomi, bet nesikabinu į profesiją, remiuosi jo savybėmis: jis paprastas, nuoširdus, atviras žmogus, sakantis tai, ką galvoja, gal net šiek tiek saldokas – tam, kad vėliau apkarstų. Prasidės įdomūs dalykai, kuriuos pamatys žiūrovai.

– Ar menininkui nesudėtinga „persijungti“ į biurokratą?

– Tokia jau aktoriaus profesijos dalis – perprasti žmogų ir sukurti personažą, tipažą, kurį kiekvienas perteikia savaip – vienas pasitelkia fizinius bruožus, mimiką, kitas gilinasi, ką žmogus mąsto, jaučia.

– Intriguoja jūsų herojaus santykiai su tėvu, kurį vaidins Vidas Petkevičius. Kokie jie?

– Painūs. Tiesiog tas personažas pasirodo vieną dieną prie tėvo namų durų ir sako: „Štai ir aš“. Daug kas lieka tarp eilučių. Tad santykiai komplikuoti, bet kartu tai ir atsargi, pagarbi meilė.

– Užsimenama, kad Gimbuto ir G.Jaraminaitės herojės laukia ypatingas serialo vingis. Užmesta meškerė?

– Kol kas su šia heroje buvau susitikęs tik kartą ir labai trumpai, filmavomės, tiesa, prie ežero, bet meškerė dar neužmesta.

– Tai paraiška tapti ilgamečiu „giminaičiu“ pateikta?

– Nežinau serialo ateities, visi serialai su klaustuku – juk ir „Giminės“ pradėtas kurti kaip filmas, tapo serialu, buvo nutrūkęs ir vėl atgijo.

– Ar jūs pats esate giminiškas, mėgstantis bendrauti su artimaisiais?

– Kol gyvenau su tėvais, iki studijų, giminės iš abiejų pusių buvo labai svarbi gyvenimo dalis. Vasaros kaime buvo apskritai stebuklingas periodas – sakyčiau, serialas „Giminės“ buvo mano realaus gyvenimo dalis. O išvykus studijuoti ryšiai sutrūkinėjo ir, žinoma, norėtųsi, kad jie būtų stipresni.

– Žiūrėjote „Giminių“ serialą?

– Taip, tik ne visų sezonų serijas. Stebėjau ir iš aktorystės pusės, lyginau su kitais serialais. O gal buvo nuojauta...

– Susidūrėte po požiūriu, kad teatro aktoriui televizija – žemesnė kasta?

– Negaliu vienareikšmiškai atsakyti. Spektaklių, kino filmų, serialų yra labai įvairių. Vieni dalykai priklauso nuo pasiruošimo, požiūrio į darbą, kiti – nuo finansų, treti – nuo laiko. Reikia žiūrėti, koks tu esi, kur eini ir ką pats atneši. Tikiu, jog ir vienas žmogus savo santykiu gali kažką pakeisti – kad ir tokią smulkmeną – jei esi priverstas skubėti, pakeisk aplinkybes, kad padarytum tai, ką gali geriausia.

– Turite tabu, dėl ko atsisakytumėte vaidmens?

– Nesu sau nusibrėžęs ribos, bet, ačiū Dievui, nepadorių pasiūlymų nesu sulaukęs. Pasiūlymų yra tekę atsisakyti tik dėl laiko stokos – žinojau, kad būčiau bėgęs ir nebūčiau gerai pasiruošęs.

– Aktoriaus darbas nėra itin pastovus. Tenka patirti pauzių be darbo?

– Ruošiamas „Keistuolių teatrui“ mūsų aktorių kursas buvo mokomas pasirūpinti savimi, susikurti spektaklius, planuoti savo veiklas ir padėti vieni kitiems. Žinau, kad vienos durys užsidaro, kitos atsiveria. Kaip tik neseniai trumpa pauzė neseniai buvo, ir tuomet sulaukiau LMTA studento Martyno Valinio skambučio su prašymu suvaidinti jo filme „Lobis“. Sutikau padėti, o tada darbo pasiūlymai pradėjo eiti kaip iš gausybės rago.

– Esate ne tik aktorius, bet ir pedagogas. Iš kur šis pašaukimas?

– Nežinau, ar tai pašaukimas, gal tiesiog šlykštus charakteris kažką vis mokyti. Pirma, esu gavęs per nagus – dar praeitame šimtmetyje neįstojau į anglų pedagogiką. Baigiau mokyklą virsmo metais – 1989-aisiais, mokiausi anglų kalbos sustiprintai ir ji tiesiog atrodė išskirtinė. Neįstojau, bet po to vis kažkas grąžindavo prie pedagogikos. Ne tiek traukdavo, kiek sulaukdavau pasiūlymų, paskatinimo, kad galėčiau ir turėčiau mokyti, dėstyti.

Tikiu, kad egzistuoja reikšmingos smulkmenos, ir kai jos susikaupia, nueini reikiama kryptimi.  Neatsispyriau pagundai dirbti su vaikais, jaunimu, trejus metus vienoje mokykloje vedžiau teatro ir muzikavimo programą 5–7 metų vaikams. Kartu pastebėjau, kad negali to daryti visavertiškai be reikalingų žinių.

Žvelgiant giliau, mano mama buvo mokytoja, sesuo baigė LEU anglų kalbos pedagogiką. Aš pats nebuvau apsisprendęs, kuo noriu būti. Ir į aktorystę buvau įstojęs, mečiau, po poros metų sugrįžau. Magistrantūra irgi buvo vėlesniame gyvenimo etape. Man visad labai svarbus buvo Mokytojas – iš didžiosios raidės. Keletą iš mokyklos laikų pamenu kaip pavyzdį žmogaus, kokiu aš norėčiau būti. Studijų laikais irgi pasisekė: dėstė Nijolė Gelžinytė, Olegas Ditkovskis, Andrius Žebrauskas, Vesta Grabštaitė – žmonės, kuriems esu labai dėkingas. Iki O. Ditkovskio paskaitų nelabai suvokiau save kaip aktorių, o jis ne tik įdavė raktą, bet ir parodė duris, pro kurias galėčiau eiti aktorystės link. Todėl ir norėjosi ieškoti ne būtent pedagogikos, o mokytojo autoriteto ir savikūros. Žmogus gali ir turi užsiimti savikūra.

– Kokiu mokytoju matote ar norėtumėte matyti save?

Bendra būtina mokytojo savybe laikau sąžiningumą, o mano mokytojo vaizdinys – labai šviesus žmogus. Tai – mano siekiamybė.

– Suprantu tiek, kad negaliu savęs apibrėžti vienaip ar kitaip. Juk jei įvardini, kad jau atradai septynis pasaulio stebuklus, prasidės sąstingis. Noriu būti atviras ir pasirengęs virsmui, pokyčiams. Be to, net ir LEU baigęs teatro pedagogikos magistrantūros studijas dar neatsakiau sau į klausimą, kiek  teatras gali būti ugdymo priemonė, kiek juo galima pasiekti užsibrėžtų tikslų ir kiek teatras turėtų pats būti tikslas. Šiuo metu Socialinių mokslų kolegijoje dėstau teatro režisūrą, bet ne aktoriams, o kūrybinių industrijų ir audiovizualinės kūrybos programų studentams. Ir lieka atviras klausimas, ar turi iš jų reikalauti vaidybos, režisūros ar teatrą pasitelkti pedagoginiams tikslams pasiekti. Be to, yra intravertų žmonių, kurie ne tik vaidinti, bet ir kalbėti viešai bijo, tad elgtis reikia labai jautriai. Mano, kaip mokytojo, pozicija, šokinėjanti – nuo mažų vaikų iki suaugusių žmonių. Bendra būtina mokytojo savybe laikau sąžiningumą, o mano mokytojo vaizdinys – labai šviesus žmogus. Tai – mano siekiamybė.

– Švietimas – bene jautriausia tema pastaruoju metu, tik ir girdėti aplink, kad jis – giliai dugne ir kad reikia kažką daryti. O jūs matote ten šviesą?

– Taip, visko girdime, bet gal mažiau reiktų kreipti dėmesį. Ir taip, aš matau žmones, kurie neklauso pliurpalų, kad nebus, kam mokyklose mokyti, ir neša tą šviesą. Gal mažoka tokių šviesulių, bet kiekvienoje srityje yra žmonių, kurie dirba ir tik vėliau supranta, kad profesija tiesiog jiems netinka, bei pasuka kitu keliu. O dėl įvairių reformų didelės vidinės isterikos nejaučiu – jos visada vykdavo. Ir aš pats po 8-os klasės egzaminų atėjau į 10 klasę, nes taip buvo pertvarkyta. Manau, visiems reikia pasistengti, kad bet koks virsmo laikas būtų ne destrukcija, o kūryba.

– Kuriame švietimo tunelio gale ieškoti pokyčių?

– Pirmas pokyčių etapas – keisti save, antras – padėti kitiems. Mano žmona sako – jei nori kažką keisti, pradėk dirbti su vaikais. Vaikai yra ne tik mūsų ateitis, tai žmonės, kurie tikrai labai nori kažko išmokti, gėlės, kurias mums reikia laistyti. Tai ir yra prasmė, vertė, nekalbant apie apčiuopiamą atlygį.

– Kiek jums svarbus yra atlygis?

– Norėtųsi apie tai nesukti galvos. Pinigai yra galinga priemonė tikslams siekti, tik reikėtų aiškiai ribą nubrėžti tarp siekių ir troškimų. O jei priemonė tampa tikslu, tuomet viskas – ne virsmas, o pabaiga. Pas studentą ėjau filmuotis už „ačiū“, padėjau, ir tokių darbų iš idėjos yra buvę daug. Mes turime padėti vieni kitiems. Aktoriui paprastai didelis atlygis „negresia“, o būti, pvz., vadybininku, kuris gal ir gerai uždirbtų, matyt, negalėčiau – net konkurso nepereičiau. Kūrybinius darbus apskritai sunku įvertinti, o piniginis matas – sąlygiškas, sutartinis. Pinigai – įformintas žmogaus noras įvertinti kažką, dėl to ne visada pavyksta susitarti dėl jų vertės, prasmės. Į tai žiūriu atsargiai, su baime ir manau, kad yra daug svarbesnių dalykų.

– Sakėte, kad ilgą laiką nežinojote, kuo norite būti. O dabar žinote?

– Pasakysiu atvirai ir taip – pirmiausia noriu, kad žmonės, kurie yra šalia manęs ir kuriuos labai myliu, būtų sveiki ir laimingi. O aš irgi noriu būti laimingu žmogumi, būti savimi.

– Kas jus uždega, pakylėja?

– Meilė, šeima, vaikai, mylimi žmonės.

– Kokia veikla leidžia atsikvėpti, pailsėti?

– Mano dėstytojas O.Ditkovskis sakydavo: dirbam, o pailsėsim ten, aukštai. Aš taip pat manau, kad svarbu turėti mylimą darbą, kuriam gali visą save atiduoti – ir širdį, ir žinias. Žinoma, aktoriui reikia skirti, kur darbas, kur gyvenimas, kad galėtų „išlipti“ iš vaidmens. Man pačiam yra tekę susidurti, kad kartais tai užsitęsia ir keletą dienų, vienam vaidmeniui ruošdavausi savaitę – artimieji žinodavo, kad tuo metu nelabai pavyks susikalbėti.

– Koks vaidmuo tai buvo?

– Algirdo Latėno režisuoto spektaklio „Škac mirtie, visados škac...“ Andrius Šatas. Nesakau, kad vaikščiodavau kalbėdamas spektaklio tekstais, bet tai vaidmuo, kuris iš manęs atimdavo kažkokią gyvenimo dalį, dienas. Visgi ilgainiui išmoksti padaryti tai rutina.

– Menininko gyvenimo būdas suderinamas su šeimynine rutina?

– Taip. Tai priklauso nuo paties žmogaus noro, suvokimo. Su laiku išmoksti, kad aktorystė netrukdytų šeimai. Galiu tik džiaugtis savo aktorystės mokykla, kuri paruošė gyvenimui.

– Neretai išgirsi, kad Lietuva – svetingų giminių kraštas. Visgi ne mažiau tvirtai teigiama, kad lietuvis lietuviui – vilkas, trūksta empatijos. Kokia jūsų nuomonė?

– Ar tikrai nėra tos empatijos ir vieni kitiems esame vilkai? Girdžiu panašias raktines frazes, kurios, manau, yra neteisingos ir net būtinos uždrausti. Šiuos PIN kodus girdžiu taip dažnai, kad labai abejoju jais. Visur vyksta vienokie ar kitokie pokyčiai, emigracija, bet gal problema – ne jie, o kaip tai pavadinta, suteikiant neigiamą potekstę. Pasakyčiau taip – pradėkim keisti save, o tada gal ir aplinka ims keistis.

– Esate patriotas?

– Taip. Ir šiuo atveju pasakysiu nepedagogiškai – patriotizmo ugdymas turi būti privalomas. Patriotizmas turi būti perduodamas, kartu ir turi būti sudaromos sąlygos atsirasti norui jį perimti – tokia tai pedagoginė sąveika.