B. Giraud – garsi prancūzų rašytoja, kultūros žurnalistė, muzikinių skaitymų-performansų rengėja ir dalyvė. Ji gimė 1960 m. Alžyre, augo ir mokėsi Lione. Rašytoja išleido 14 knygų, išverstų į daugiau kaip 20 kalbų, nominuota Prancūzijos literatūros premijoms (Goncourt’ų, Femina, Medičių ir kt.), o pernai rudenį pelnė svarbiausią Prancūzijos literatūrinį apdovanojimą – Goncourt’ų premiją už romaną „Gyvenk greitai”.  

„Iš savo dramatiškos patirties rašytoja galėjo sukurti knygą apie sielvartą, bet parašė energija trykštantį, švelnumo ir nostalgijos persmelktą romaną, teigiantį gyvenimo džiaugsmą“, – rašo „Le Monde“ knygų apžvalgininkė, kultūros žurnalistė Christine Rousseau.  

Rašytoja Goncourt‘ų premijos laureate paskelbta praėjusį lapkritį Paryžiaus restorane „Drouant“, kur įprastai kasmet renkasi žiuri nariai. B. Giraud tapo 13-ąją moterimi, apdovanota šia premija, praėjus šešeriems metams po Leïlos Slimani, pelniusios ją už romaną „Lopšinė“.

Atgalinis laikmatis

Jau pavadinime „Gyvenk greitai“ B. Giraud nustato šios jaudinančios knygos muzikinį tempą ir unikalų siužetą. Kvapą gniaužiančiu ritmu knygoje pasakojama apie netikėtą Klodo mirtį sulaukus 41-erių. Tai jautrus rašytojos vyro, gitaristo ir roko kritiko, ir nerūpestingos jųdviejų poros, įsimylėjusios muziką ir literatūrą, portretas ties nauju gyvenimo etapu.

Kartais išgyveni daugiau, nei esi pajėgi suvokti, tada labai padeda rašymas.

Keturiasdešimtmečiai tėvai, auginantys aštuonerių metų berniuką Teo, kuriam ir dedikuota ši knyga, po dvidešimties bendro gyvenimo metų nusprendė įsigyti namą su sodu ant Liono kalvų. Šis namas žaliojoje zonoje turėjo tapti vieta, kur „visam gyvenimui susikraunami lagaminai“. Tačiau staiga neliko gyvenimo: 1999 m. vieną birželio popietę, važiuodamas motociklu į mokyklą, Klodas patyrė mirtiną avariją.

Praėjus dvejiems metams po tragedijos, B. Giraud parašė knygą „A présent“ („Šiuo metu“, 2001). Susitelkusi į tikrovę, kad apmalštų skausmas, knygoje ji papasakojo apie kelias dienas, praėjusias nuo pranešimo apie nelaimingą atsitikimą iki Klodo laidotuvių. Nuo tada artimo žmogaus, meilės, praradimo temos tapo pagrindinėmis rašytojos kūryboje. B. Giraud knygos išsiskiria subtiliu ir tiksliu rašymo stiliumi, jos atida šeimos temai.

„Kiekviena mano knyga – apie tai, kas man seniai trukdo gyventi, trikdo ar sukelia hiperventiliacijos pojūtį (...) Kartais išgyveni daugiau, nei esi pajėgi suvokti, tada labai padeda rašymas“, – 2007 m. literatūros mėnraščiui „Le Matricule des Anges“ sakė B. Giraud. Būtent tai tinka ir romanui „Gyvenk greitai“.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr. 

Pafragmenčiui

Prieš atiduodama namo raktus, ji apvaikšto valdą, siejusią ją su mylimu vyru, ieškodama atsakymų į neatsakytus klausimus, kaip ir privalu savininkei, atsisveikinančiai su savo būstu. Ji svarsto, kas būtų, „jeigu“: nelaimė nebūtų ištikusi, jeigu ji nebūtų užsispyrusi pirkti šį namą; jeigu brolis nebūtų palikęs motociklo jų garaže; jeigu šis motociklas Honda CBR Fireblade nebūtų draudžiamas Japonijoje, bet tebeeksportuojamas į Prancūziją; jeigu ji nebūtų nukėlusi susitikimo su leidėju Paryžiuje; jeigu būtų turėjusi mobilųjį telefoną; jeigu...

B. Giraud romane iš naujo atveria „juodąją dėžęׅ“ ir metodiškai analizuoja menkiausią faktą, gestą, sprendimą. Ar vadintume egzistencinį slenkstį atsitiktinumu, likimu ar sutapimu; įvykius ir apsisprendimus, kurie lemia mūsų pasirinkimus, kuriuos darome dėl savęs, dėl kitų, nepaisydami savęs ar veikiami šeimos ar visuomenės draudimų.

Man atrodo, kad tai, kas asmeniška, turi prasmę tik tada, kai yra susiję su kitais, kai rezonuoja su tuo, kas bendra, su visuomene, su istorija.

Kadangi rašytojai ir knygos veikėjai sunku suvokti „aš“ be „mes“, tai, kas asmeniška, be to, kas bendra, – kiekvienas „jeigu“ yra atspirties taškas vaizdui, prisiminimui apie Klodą ir jų santykius. Fragmentas po fragmento B. Giraud atkuria jųdviejų istoriją skambant „Coldplay“, „Joy Division“ ar Dominique A. – dviejų jaunuolių, gimusių Alžyre paskutinėmis karo dienomis ir užaugusių miestelyje prie Liono, istoriją. Du veržlūs ir išdidūs žmonės, kurie svajojo apie vietą, atvirą draugams, vakarėliams, muzikai, galiausiai įžadams... Tapę šeima, kai gimė Teo, jie tampa ir viduriniosios klasės atstovais, patekusiais į savo epochos – dešimtojo dešimtmečio – lengvų pinigų ir tobulos laimės iliuzijos verpetus.

„Man atrodo, kad tai, kas asmeniška, turi prasmę tik tada, kai yra susiję su kitais, kai rezonuoja su tuo, kas bendra, su visuomene, su istorija”, – sakė B. Giraud per Goncourt’ų premijos teikimo ceremoniją.