– Kokiomis spalvomis jūsų gyvenimą papildė nauja – knygos autoriaus – patirtis?

– Sunku atsakyti, nes žiūriu kritiškai ir laukiu blogų atsiliepimų. Kai sužinojo, kad išleisiu knygą, draugai sakė, kad gerai – liks anūkams, proanūkiams. Gal ir taip. Mano knyga sudėliota iš kaladėlių – panaudojau savaitraščiui „Lietuvos sveikata“ rašytus tekstus. Tuos senus, užmirštus dalykus skaitydamas nepaliauju stebėtis, kaip gerai parašyta. Reiškia, yra toje knygoje kažkas tokio. Tačiau jei kas leistų dar metus padirbėti, galima būtų padaryti ir geriau. Ne kiekvienas įžiūrės, bet siūlau įžiūrėti, kiek atsinešta iš televizijos, ypač iš „Panoramos“. Tai trumpumas. Televizijos reportažui 3 min. yra limitas. Taip buvo mano laikais, dabar tik 1 min. 20 sek. Visi gabaliukai, kurie sudėti į knygą, buvo mano dar sutrumpinti. Jei dar kartą peržiūrėčiau, rasčiau ir dar ką išmesti.

– Su sveikatos temomis, dirbdamas televizijos žurnalistu, lyg ir neturėjote nieko bendra. Kas paskatino susidomėjimą?

– Kai paskambinau į „Lietuvos sveikatą“ ir pasisiūliau rašyti, redaktorė Jolanta Babiliūtė pasakė: „Pakilk virš medicinos, pasižiūrėk į ją iš viršaus.“ Vėliau supratau, kad medicina yra viskas. Ir tai, kad mes čia šiandien sėdime ir kalbame, irgi yra medicina. Ką galima, ko negalima. Visai nesenai kalbėjomės su draugais apie dirbtinį intelektą (DI). Vienas turėjo lietuvišką programėlę telefone, kitas – amerikietišką. Sėdime, kavą geriame. Sakau, įveskite abu į savo programėles Henrikas Vaitiekūnas ir žalingi jo įpročiai. Per 3 min. buvo sugeneruota. Lietuviška programėlė parašė taip: žalingų įpročių jis turi, bet dėl asmens duomenų apsaugos mes negalime jų skelbti. Maždaug, eikite jūs po velnių. Amerikietiška programėlė sugeneravo tokį atsakymą: nors daug kartų jam buvo aiškinta apie rūkymo žalą, jis nusispjovė ir rūko toliau. Prašau, kokie skirtumai, net DI turi savo mentalitetą.

– Su medikais jums teko susidurti ir sprendžiant asmenines sveikatos problemas. Ar tai turėjo įtakos?

– Knygai – ne, bet turėjo įtakos tam, kad dabar esu Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) savanoris. Iš visos Lietuvos mūsų apie 60, kuriems ką tik susirgę ir jų artimieji gali skambinti, jei reikia informacijos ir palaikymo. Vienas mano straipsnių vadinasi „Dešimt tūkstančių Lietuvoje serga vėžiu ir tai yra gerai“. Kodėl gerai? Gerai, nes jie nemirė. Ir gerai, kad gydytojai apie jų ligą žino ir gali pagelbėti. Gal banalu, bet turėjau progą įsitikinti, kokia gera Lietuvos medicina. Vieni ją keikia, kiti skundžiasi, o man pasisekė pakliūti į tokių gerų gydytojų rankas. Daug susitikimų su jais turėjau – ir širdies operacija, ir onkologija. Net susidraugavome per tas mano ligas. Ypač žaviuosi pilvo chirurgu Vitalijumi Sokolovu – auksarankis ir visiems padeda, nemoka atsisakyti.

Leidyklos nuotr.

– Kai užpuola sunkios ligos, labai daug sužinome apie save.

– Žmonės sako, kad ištinka šokas, apninka mirties baimė. Man nieko tokio nebuvo. Gulint ligoninėje su kažkokiais skrandžio reikalais, atėjo gydytojai ir sako: mes turime jums naujienų – viena gera, kita bloga, nuo kurios pradėti? Sakau, nuo geros. Gera ta, kad didelių skrandžio problemų nėra. O bloga? Bloga ta, kad jums vėžys. Sakau, pjaunam. Labai nustebau dėl tokios savo reakcijos.

– Į ligas žvelgiate su humoru. Tai padeda sveikti?

– Seniai žinoma, kad jei panelei į vyrus kandidatų trys ar penki, vis tiek išsirinks tą, kuris turi geriausią humoro jausmą, o ne tą, kuris gražiausias. Gyvenimas yra toks, kad be humoro neišgyvensi. Balys Sruoga savo „Dievu mišku“ tai įrodė. Kiek jį puolė ir sakė, argi galima apie tokius baisius dalykus rašyti su humoru? Pasirodo, galima.

– Vieni žmonės nuo vaikystės svajoja išleisti knygą, o kitiems „nutinka“ tapti autoriumi. Kuris jūs?

– Iki 30-ies labai norėjau parašyti knygą. Ketinau stoti į Maksimo Gorkio literatūros institutą. Mokykloje atrodė, kad tai oho – gausi diplomą, kur bus pažymėta „rašytojas“. Mano jaunystėje tai reiškė kažką labai didelio, nes rašytojų buvo vos keli. Dabar Gedimino prospektu perėję kokius du rašytojus tikrai sutiksime. Sąvoka tapo devalvuota ir šiek tiek juokingai skambėtų vadintis rašytoju. Man kur kas paslaptingesnis žodis yra „kompozitorius“. Kiek ten natų turi jo galvoje skambėti ir kaip jos susipina. Nors kai pagalvoji, rašytojo galvoje vietoje natų pinasi žodžiai. Čia jau kaip Dievas davė. Manau, kad 10 proc. visų rašytojų tikrai yra tie, kuriems Dievas davė. Stebėdamas savo kolegas žurnalistus matau, kad vienam nereikia jokių mokslų, nes jis turi talentą, o kitas tą patį pasiekia, bet per darbą.

– Jūsų rašymo stilius išskirtinis. Ar teko vargti jį šlifuojant?

– Turėjau pradmenis. Pamenu, ėmiau interviu iš Mokslų akademijos prezidento Juozo Matulio. Keista, kad jauną žmogų prileido prie tokio garbingo piliečio. Jis, aišku, paprašė perskaityti, kas buvo parašyta ir pasakė man komplimentą: „O, su stiliumi parašyta.“ Tada nesupratau ir neturėjau ką jam atsakyti. O dabar suprantu, ką tai reiškia. Neseniai vienas visuomenei gana žinomas žmogus, sužinojęs apie mano knygą, sako: „O gal tu galėtumei už mane knygą parašyti?“ Pasiūliau jam kreiptis į žmones, kurie tuo amatu užsiima. Ne, sako, aš noriu, kad tavo stiliumi būtų parašyta. Maniau, kad pajuokavo, bet po poros dienų pakartojo pasiūlymą. Atsakiau, kad tikrai ne.

– 40 metų dirbote televizijoje. Kas arčiau širdies – kamera ar plunksna?

– Kartais sau pasakau, 40 metų praleidau niekams. O jei kitiems tai pasakau, jie netiki. Turiu draugų, kurie irgi buvo televizininkai, jie stebisi: kaip tu nenori į televiziją? 90 proc. stojančių į žurnalistiką galvoja apie televiziją. Yra žmonių, kuriems svarbu, kad juos rodytų, aš to nesureikšminu. Man nereikėjo dirbti televizijoje, reikėjo rašyti. Tačiau nežinau, ar tai yra tiesa.

– Esate dirbęs 17 televizijos laidų, dauguma – autorinės. Kuri buvo arčiausiai širdies?

– Be abejo, „Laisvės alėja“. Tada pirmą kartą po sovietmečio įsitvirtino žodis „laisvė“ ir mes tikrai darėme viską, ką norėjome, niekas netrukdė.

– Teko dėl tos laisvės persikelti iš Vilniaus į Kauną?

– Nepersikėliau, bet namo grįždavau tik savaitgaliais. Dvejus metus buvau Kauno programų direkcijos direktoriaus pavaduotoju, paskui dvejus direktoriumi. Tačiau tokie darbai ne man. Kartą net barti gavau, kad garaže su vairuotojais „baliavoju“. Nežinau, gal ir yra tokia taisyklė, kad direktoriui taip daryti negalima, bet su jais smagu, daug visko apie gyvenimą sužinai.

– Jūsų knyga – publicistikos tęsinys, o taip pat – proto mankšta, kurią dažnai minite kaip svarbų dalyką.

– Vienas pagrindinių dalykų gyvenime, o taip pat ir knygos potekstėje – nebijoti pripažinti, kad nežinai. O žmonės kažkodėl bijo. Kalbiesi su aukštas pareigas užimančiu žmogumi – jis įsitikinęs, kad privalo žinoti. Tačiau neprivalo. Radęs kontekste nepažįstamą žodį, aš jo neprašoku, toliau neskaitau. Nors visai nereikia žinoti, pavyzdžiui, kas ta ekvinokcija. Pasiguglinu ir ieškau, kas tai yra. Todėl raginu – sužinokime tai, ko nežinome.

Vienas pagrindinių dalykų gyvenime – o taip pat ir knygos potekstėje – nebijoti pripažinti, kad nežinai. O žmonės kažkodėl bijo.

– Mėgstate užduoti skaitytojams suktų klausimų. Ar smagu būtų, kad skaitytojai jums atsakytų?

– Nereikia. Užtenka pasiųsti signalą iš Žemės, kad mes esame čia ir laukti, atsakys kas nors ar ne. Jau kelis šimtus metų niekas neatsako. Tačiau keli šimtai metų yra visiški niekai, reikia keliolikos tūkstančių metų.

– Socialinėje medijoje atsako turbūt sulaukiate?

– Ten skaitytojai mielai diskutuoja. Populiariausias temas perskaito 6–7 tūkst. Mano skaitytojas – tam tikro amžiaus, labai kultūringas. Tačiau aš kartais šokiruoju – parašau didžiulį straipsnį apie bezdėjimą. Reakcijos nėra. Na, kaip čia taip... Mūsų Vaitiekūnas ir taip parašė... Nors gal ir visai nieko, bet parodysiu, kad neskaičiau.

– Ar svarstytumėte parašyti grožinės literatūros kūrinį?

– Seniai apie tai galvoju. Nežinau, kas taip sako, politikai ar ekonomistai, bet rezervų yra. Tik dabar nebereikia, nes jau per vėlu. O jei dar už tai būtų atlyginta kaip reikia... Jei man būtų 50 – kitas reikalas, o dabar tas pats, kas 70-metei gimdyti vaiką.

– Bent jau pasakykite, ko neteksime, jeigu tikrai nepersigalvosite ir nerašysite kitos knygos?

– Tai būtų romanas, pagrįstas autobiografiniais faktais, kurie yra nuslėpti nuo visuomenės. Tik gal aš nemokėčiau parašyti? Kaip vienas draugas taksistas sako: prisiklausau tiek visokių istorijų, bet gaila, kad rašyti nemoku. Esu šventai įsitikinęs, kad vieną knygą gali parašyti net tas, kuris nemoka rašyti. O antrą – jau pažiūrėsime.

Iš knygos „Felčerio užrašai“

1967-ųjų degtukai

Normalūs žmonės mėgsta apybaises istorijas ir mielai jas perpasakoja vieni kitiems prieš miegą. Apie tai yra kalbėjęs ir populiarus Anglijos rašytojas Nylas Geimenas (Neil Gaiman): „Nėra nieko puikesnio mūsų psichologinei pusiausvyrai ir smegenų mankštai kaip nedidelė dozė baimės. Ir tai gerokai sveikiau, ne kokia nors tonizuojančio gėrimo skardinė...“

Pamėginsiu ir aš pagąsdinti. Taigi, vieną 1959-ųjų metų dieną Anglijos gyventoja ponia Meibelė Čineri (Mabel Chinnery) su savo vyru susiruošė apsilankyti kapuose. Moteris nufotografavo prie automobilio vairo sėdintį sutuoktinį ir ėmėsi tvarkyti savo motinos amžino poilsio vietą. Kai fotojuostelė buvo išryškinta, o nuotraukos atspaustos, jose buvo aiškiai matyti ant užpakalinės automobilio sėdynės sėdintis dar vienas žmogus. Sutuoktiniai negalėjo patikėti savo akimis – tai buvo prieš savaitę mirusi Meibelės mama! Nuotrauka apskriejo spaudą, ekspertai tikino, kad tai negalėjo būti nei atspindys, nei dvigubos ekspozicijos efektas. Iki šiolei vaiduoklis automobilyje yra vienas žinomiausių pasaulyje, ir vis dar bandoma atspėti nuotraukos paslaptį.

Jei jūsų tai neišgąsdino, prašome skaityti toliau. Dėl panašių „stebuklinių“ fotografijų (ne viena jų yra apkeliavusi populiariausius pasaulio leidinius, o geltonoji spauda be jų nė neišgyventų) kyla įvairiausių minčių. Didžioji dalis tokių fotografijų – falsifikatai. Kartais – dėl techninių problemų atsiradę „netyčiukai“. O kai kada nebūna jokios mistikos – tik fizika! Pats esu tai patyręs, kai Sacharos dykumoje bandžiau pasivyti „karavaną“. Žinoma, nepavyko! Tačiau taip pat nepavyko įrodyti kolegoms, kad vaizdajuostėje užfiksuotas tik miražas. Ir todėl – iki pat šios dienos – tik aš žinau, kaip tai panašu į ponios Meibelės mamos nuotrauką automobilyje prie kapinaičių!

Lietuviškosios mistikos mėgėjų medžioklės plotai irgi nemenki. Pirmiausia, žinoma, Palanga. Vila „Anapilis“. Grafienė Sofija Tiškevičienė bendraudavo su vėlėmis. Kad šios nepabėgtų, buvo įrengusi veidrodžių kambarį. Taip ir liko tos vėlės ten. Tad ir dabar, kai pirmomis lapkričio dienomis „Anapilį“ ima košti rudeniniai vėjai, pro jų muziką vis pasigirsta ištrūkti iš vilos vis dar negalinčių vėlių dejonės.

Ukmergės rajone, Siesikų pilyje, kadais gyvenusio kunigaikščio Daumanto žmona pamilo svečią – vokiečių riterį Astiką. Intymias detales sužinosite nuvykę į vietą iš dabartinio pilies savininko, o aš papasakosiu finalą: svečias-svetimautojas buvo gyvas užmūrytas pilies sienoje. Pasirodo retai. Bet per Vėlines – visuomet.

Vaiduoklių istorijos pasakojamos apie Radviliškio rajone esantį Radvilonių dvarą, Beržėnų dvarą netoli Kelmės, Belvederio dvarą Jurbarko rajone ir Šūklių dvarą prie Vilkaviškio. Tik – į Šūklių dvarą prašome važiuoti be vaikų; ten šeimininkauja ir garsiai kalba vaikų vėlės...

Aišku, viena yra legendos apie pilių ir dvarų vaiduoklius (jos – tik komercinė gudrybė), bet kaip paaiškinti, kai savaime ima varstytis virtuvinės spintelės durys, miegamajame pakvimpa siera ar – baisiausia! – sekundei skambteli jūsų mobilusis, ir matote, kad skambino... prieš savaitę palaidotas pusbrolis. (Mintis, kad telefonas kartu su pusbroliu nebuvo palaidotas, ateina vėliau.)

Privalau iš anksto padėkoti: jei iki čia paskaitėte (nors ir su kreiva šypsenėle), tai viliuosi, kad įveiksite ir „moksliškąją“ rašinio dalį (dėl viso pikto parašiau kabutėse...). Atliekant vaiduoklių tyrimus pasitelkiama moderni aparatūra: Geigerio skaitiklis, elektromagnetinio lauko matuokliai, jonizuojančios spinduliuotės detektoriai, infraraudonųjų spindulių kameros ir pan. Tačiau – kad ir kaip keista būtų – niekas dar nesukūrė tikslaus apibrėžimo, kas gi yra tas vaiduoklis. Dalis lietuvaičių sako, kad tai – vėlė, niekaip negalinti išvykti į Anapusybę. Kiti teigia, kad anomalių geopatogeninių zonų pasireiškimai. Bet dažniausiai girdimi paaiškinimai yra tokie: vaiduoklį mačiusio žmogaus nervinis pervargimas, proto sumaištis ir t. t. Tik nemanykite, kad vien paprasti mirtingieji problemą bando spręsti: pavyzdžiui, net reliatyvumo teorijos kūrėjas Albertas Einšteinas šiai temai skyrė ne vieną puslapį. Trumpa jo svarstymų santrauka yra tokia: jei energijos neįmanoma nei sukurti, nei sunaikinti, jei ji tik keičia formą, tai kas gi su ja – ta mūsų kūno energija atsitinka, kai mirštame? Ji išsisklaido aplinkoje. Taigi, galite būti ramūs: su mirtimi jūs nesusitiksite. Kaip sakė senasis graikų filosofas Epikūras, kol jūs esate, tol mirties nėra, o kai mirtis ateis, jūsų jau nebebus.

Ir vis dėlto iš kur į mūsų smegenis atkeliauja tie keistieji vaizdiniai įvairiais žmonių pavidalais? Yra tokia teorija, kad sąmonė slepiasi ypatinguose smegenų dariniuose, kurie po mirties grįžta į kvantinę realybę ir kažkur – visai kita forma – vėl įsikūnija. Jei taip, tai ji įsikūnija kartu su buvusio smegenų šeimininko atmintimi, ir „naujagimis“ ima regėti „senagimio“ vaizdinius. Jei per daug sudėtinga, supaprastinkime: jūs žinote, kad itin žemų garsų mūsų ausis nepagauna. Bet jei jūsų ventiliatorius ims skleisti 20 hercų ar žemesnius, tai yra, negirdimus garsus, reakcija bus keista: vaizdiniai gims akyse. Haliucinacija? Taip! Amerikiečių ir kanadiečių neuropsichologas Maiklas Persingeris (Michael Persinger) teigė, kad analogiškai smegenys reaguoja į elektromagnetinių laukų poveikį. Savanorių grupei jis uždėjo elektromagnetinius šalmus – keliems tiriamiesiems ėmė rodytis, kad kambarys net prisigrūdęs žmonių. Kitas įdomus atradimas – pelėsių poveikis (štai kodėl vaidenasi senose pilyse!). Pasirodo, kad kai kurių pelėsių sporos sukelia baimę ir temdo protą. Beje, haliucinacijos nebūtinai rodo psichikos ligas: kartais jas regi ir sveikieji. Pavyzdžiui, dėl nuovargio ar sutrikusios medžiagų apykaitos. Arba dėl miego paralyžiaus greitojo miego metu, kai žmogui pabudus smegenys vis dar sapnuoja. Būna net masinės haliucinacijos. 2013-aisiais Tailande, kai leisdamasis „Airbus A330“ nuriedėjo nuo tako, lėktuve prasidėjo panika. Keleivius nuramino nacionalinių avialinijų spalvomis apsirengusi stiuardesė. O paskui paaiškėjo, kad stiuardesės su tokia apranga lėktuve nebuvo: visos vilkėjo žydros spalvos kostiumėlius.

Ir dar – kad jums būtų smagiau skaityti – istorija iš Henriko Vaitiekūno jaunystės. Maždaug apie 1967-uosius, Vėlinių dieną su draugais sutarėme naktį nuvykti į Klaipėdos kapines žvakučių pažiūrėti. Tuomet buvau sportuojantis ir nerūkantis. Tačiau vienas iš klasiokų, toks visai ne sportininkas, jau traukė dūmą ir paklausė, ar neturiu degtukų. Degtukų nė vienas neturėjome. Tą akimirką iš už paminklo išlindo baltu kostiumu (lapkričio pirmąją!) apsirengęs vyras. Ištiesė klasiokui degtukų dėžutę ir... išnyko.

Tuos 1967-ųjų degtukus turiu iki šiolei.

Nuotaiką kelianti proto mankšta

Žaismingu stiliumi parašytoje debiutinėje H. Vaitiekūno publicistikos knygoje sudėta net keliasdešimt esė įvairiausiomis temomis – nuo sveikatos patarimų iki pamąstymų apie gyvenimą. Autorius geba dovanoti tikrą skaitymo malonumą, stebina originaliu požiūriu į įvairius dalykus ir reiškinius. Jis įtraukia skaitytoją į nuotaiką gerinančią proto mankštą, todėl, keliaujant per puslapius, teks ir paspėlioti, ir paskaičiuoti. Ar tikrai morkos stiprina regėjimą? Kiek miega skruzdėlės ir kodėl nuobodžiauja aštuonkojai? Ar žinote, ką reiškia mirmekologija, odometras ir sielos sloga? O kiek kalorijų sudeginsite, greitu tempu eidami 5 km?