Į jį įrašytos šešios gyvojo paveldo vertybės: Mažosios Lietuvos muzikavimo, skiedrinės stogdengystės, balanų, statinių (štankietų) skaldymo tradicijos, Kalvarijos krašto dainavimo tradicija Brukų kaime, Šyvio šokdinimas Gražiškiuose, Velykų antrosios dienos prausimas Užupės kaime.

Pirmą kartą į sąvadą pateko nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo veikla, tai yra geroji praktika – lietuvininkų (šišioniškių) tarmės gaivinimas: mokyklėlė bei kitos veiklos.

XX amžiaus pabaigoje atgaivintą Mažosios Lietuvos instrumentinio muzikavimo tradiciją puoselėja regiono folkloro ansambliai, muzikantai ir muzikos instrumentų meistrai. Mažojoje Lietuvoje muzikos instrumentais pritariama dainoms, evangeliškoms religinėms giesmėms, grojamos dainų, šokių, ratelių melodijos iš Rytų Prūsijos vokiškų etnochoreografijos leidinių bei užrašytos XX amžiaus ekspedicijose Klaipėdos krašte.

Kadaise daugelyje Kalvarijos krašto kaimų puoselėta dainavimo tradicija šiandien saugoma Brukų ir Sūsninkų kaimų bendruomenių, folkloro ansamblio „Bruknyčia“, ją perima Kalvarijos ir Marijampolės savivaldybių folkloro kolektyvai.

„Dainos pasižymi muzikinių, ritminių, poetinių ir atlikimo išraiškos priemonių įvairove bei atskleidžia sūduvių muzikinio dialekto savitumą. Dainuojant perteikiama sūduvių kalbėsenai būdingas melodingumas, kukli emocijų raiška, savita teksto artikuliacija, muzikinės minties ir formos pajautimas“, – teigiama Lietuvos nacionalinis kultūros centro pranešime.

Kėdainių rajone, Užupės kaime, išsaugotas sakralinis Velykų antros dienos prausimo ir laistymosi vandeniu paprotys. Taip linkima gero derliaus, laimės ir sveikatos. Nuo XIX amžiaus puoselėta tradicija daugelyje Lietuvos vietovių  apnyko. Užupės kaimas – bene vienintelė žinoma vietovė Lietuvoje, kur šis paprotys gyvuoja nepertraukiamai ir yra perduodamas iš kartos į kartą.

Šyvio šokdinimo tradicija Gražiškiuose – tai Užgavėnių karnavalą primenanti tarpušvenčiu vykstanti apeiga, praktikuojama tik Gražiškių miestelyje, Vilkaviškio rajone. Čia kasmet raitelio drabužiais ir prie juosmens tvirtinama šyvo arklio kauke pasidabinęs personažas, lydinamas gausaus persirengėlių būrio, lankosi miestelio gyventojų kiemuose, linkėdamas šeimininkams sveikatos, laimės ir derlingų metų. Kiekviename kieme Šyviui suruošiamas eiklumo išbandymas – jis turi peršokti per suolą, kėdę ar kitą pakopą.

Į sąvadą įtraukti ir du archajiški su medžio apdirbimu susiję amatai. Vienas jų – skiedrinė stogdengystė, nykstantis amatas, kurio meistrai gyvenamųjų namų, koplytstulpių, stogastulpių, malūnų, bažnyčių ir varpinių stogus dengia specialiomis staklėmis išdrožtomis skiedromis – malksnomis. Skiedrinės stogdengystės amatą iš senųjų stogdengių perėmė ir puoselėja sertifikuotas meistras Gintas Čekauskas iš Lekėčių, Šakių rajone, ir kiti Čekauskų etnografijos muziejaus nariai.

Varėnos rajone esančio Musteikos kaimo bendruomenės iniciatyva į sąvadą atkeliauja balanų, statinių (štankietų) skaldymo tradicija. Skaldymas – vienas archajiškiausių medienos apdirbimo būdų, kai lentos, stogų danga, tvorų statiniai ir kiti medžio dirbiniai ruošiami skaldant, plėšiant pušies medieną. Skeliant medieną, ji plyšta išilgai plaušo ir tampa atspari atmosferos poveikiui, tad šiuo būdu pagaminti dirbiniai yra tvirti ir ilgaamžiai. Naudojant šią technologiją renčiamos ir skaldytų štankietų tvoros, pinami iš medžio skiedrų pagaminti lengvi tvirti krepšiai – nepamainomas šilų dzūkų įnagis grybaujant ir uogaujant.

Viešas naujų nematerialaus kultūros paveldo vertybių pristatymas ir sertifikatų įteikimas – gegužės 15 dieną Vilniaus rotušėje vyksiančių iškilmių metu.

Nuo 2017 metų kuriamas Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas – įvairių atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitų tradicijų, žinių, įgūdžių, išsaugojimo veiklų sąrašas. Jame šiuo metu jau yra 55 vertybės.

Sąvado valdytojas – Kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras.