Postūmis svajonei

Kelionė į Indiją daugeliui siejasi su dvasiniais ieškojimais, šventyklų varpų aidu, egzotiškais kvapais ir nenusakomu chaosu, kuris ten atrodo visai natūralus. O ką tokioje kelionėje išgyvena žmogus, regėjimą praradęs būdamas vos šešerių su puse, bet vis dar prisimenantis, kaip atrodo pasaulis?

Tamsoje gyvenantis Mindaugas nuo seno turėjo svajonių šalį – Indiją. „Domiuosi Rytų filosofijomis, medicina, dvasinėmis praktikomis. Pats bandau, ir darbe šiek tiek įvedu vieną ar kitą kryptį“, – užsiminė pašnekovas.

Indija jam buvo daugiau nei kryptis žemėlapyje. Kaip pats sako, kartais svajonės gal ir likti neįgyvendintos. Tačiau Mindaugo atveju – jos materializuojasi. Net pandemijos metu gimusi svajonė įkurti neregių masažuotojų saloną tapo realybe ir gavo pavadinimą „Svajonių SPA“. Tačiau bendraudamas jauti, kad Mindaugas tvirtai stovi ant žemės: svajonės jį ne svaigina, o tiesiog lydi, kol ateina laikas jas įgyvendinti.

„Ilgai nesiryžau – neturėjau bendrakeleivio, kuris apsidžiaugtų tokia avantiūra. O tada žvaigždės susidėliojo savaip: mano bičiulė dalyvavo rugsėjo 27–spalio 5 dienomis Indijoje vykusiame pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate  – puiki proga. Nusprendžiau ją palaikyti ir kartu pagaliau nuvykti į savo svajonių šalį“, – pasakoja Mindaugas.

Neregys oro uoste – vaizdas, kuris daug kam kelia nerimą. Net regintiesiems didžiųjų oro uostų šurmulys gali apsukti galvą: tikrinimai, persėdimai, lagaminai, kryptys, žmonių upės. O čia – baltos lazdelės ritmas ir tik vidinis kompasas.

Tiesioginio skrydžio iš Lietuvos nėra, tad kelionė neregiui virstų logistikos galvosūkių grandine. Teoriškai įmanoma: kas nors palydi iki oro uosto, stiuardai padeda skrydžio metu, kitas žmogus pasitinka. Bet realybėje tai labiau primena misiją „neįmanoma“.

„Mano bičiulė Eglė – nuostabi garso režisierė neregė ir dabar viena keliauja po JAV. Nuskrido į Vašingtoną, pasivaikščiojo prie Baltųjų rūmų, tada – į Majamį, Floridą. Ir viskas – visiškai viena, tik su telefonu. Atsikelia ir sugalvoja: šiandien paplūdimys, ryt kažkas kito. Viskas paprasta“, – pasakoja Mindaugas. Visgi į Indiją jis vyko su draugais.

Užuosti kitą šalį

Mindaugo kelionė į svajonių šalį prasidėjo netikėtu nuotykiu. Maršrutas buvo aiškus: Vilnius–Frankfurtas–Naujasis Delis ir galiausiai – Trivandrumas. Bet tą naktį, kai jie su bičiuliais turėjo kilti į orą, planus sujaukė kontrabandiniai balionai, sukėlę chaoso ir privertę atidėti skrydį.

„Mūsų skrydis buvo perkeltas į kitą parą, o kelionė truko ne 20, bet net 30 valandų. Galiausiai skridome per Helsinkį į Naująjį Delį ir tada į Trivandrumą – miestą Indijos pietuose, Keralos sostinę, didelę Indijos vandenyno pakrantės arteriją“, – pasakoja Mindaugas.

Vadindamas Indiją savo svajonių šalimi, jis nė kiek neperdėjo. Čia atsidūręs jis aiškiai pajuto: šita žemė jam kažkuo sava.

„Dažnai žmonės sako: jaučiu, kad čia kažkada buvau. Arba tie, kurie tiki reinkarnacija, tvirtina, kad kažkada buvome kažkur kažkuo, todėl vienur ar kitur pasijuntame lyg namuose. Aš Indijoje pasijutau būtent taip – lyg būčiau čia kažkada buvęs. Viskas buvo sava, nuo pirmo kvapo“, – sako Mindaugas.

Pasirinkimas: keliaudamas po Indiją Mindaugas išbandė ajurvedinę kliniką. / Asmeninio M. Dvylaičio archyvo nuotr.

Po alinančios kelionės jo pirmasis rytas Indijoje buvo tarsi trumpas apsikabinimas su pačia gamta. Socialiniuose tinkluose jis paliko įrašą: „Atsibudau nuo švelnios šilumos glėbio ir gyvos gamtos simfonijos. Drėgnas oras apgaubia tave kaip šilkas, švelniai, bet galingai – tarsi pati žemė sakytų: „Sveikas atvykęs.“

Nenuostabu, kad Mindaugas savo įspūdžius pasakoja remdamasis pojūčiais – visais, išskyrus regėjimo. „Indijos oras yra drėgnas ir turi specifinį kvapą, kaip ir patys indai. Kadangi jie vartoja daug įvairių prieskonių, ypač aštrių, žmonės turi savitą kvapą. Aš jį identifikavau kaip vyresnio amžiaus žmogaus kvapą. Masažuose esu tai jautęs: senjoras gali būti visiškai švarus, tvarkingas, bet amžius suteikia savą atspalvį. O Indijoje – ar senas, ar jaunas – visus siejo toji specifika. Vėliau ir mes patys, uosdami savo odą, pajutome tą patį kvapą“, – juokiasi Mindaugas, pasakodamas jam įstrigusias detales.

Ilgai nesiryžau – neturėjau bendrakeleivio, kuris apsidžiaugtų tokia avantiūra. O tada žvaigždės susidėliojo savaip.

Vis dėlto ši kelionė nebuvo turistinis žygis aplink Indiją. Idėja buvo daug paprastesnė – Mindaugo klientė pasipasakojo ketinanti vykti į kliniką Indijoje. Mindaugas pasidomėjęs suprato, kad tai labiau primena ligoninę. Toks variantas jo netraukė. Tada akys nukrypo į ajurvedinę kliniką – vietą, labiau primenančią mums įprastą sanatoriją, tik su tūkstantmetės tradicijos filosofija.

Ajurveda – senoji Indijos sveikatos sistema, žiūrinti į žmogų kaip į kūno, proto ir emocijų visumą. Ji teigia, kad ligos kyla, kai sutrinka pusiausvyra tarp trijų došų: Vatos, Pitos ir Kaphos. Gydymas paprastai remiasi mityba, gyvenimo būdu, žoliniais preparatais, masažais, valymo procedūromis ir meditacija. Tikslas – atkurti balansą, kad kūnas vėl galėtų tvarkytis pats.

Pirmas rimtas išbandymas

„Juokauju, sakydamas, kad remontavausi galvą. Ajurvedinis gydymas atrodo nekaltas – masažai, terapijos, aplikacijos, detoksikacija, bet poveikis – didžiulis“, – patirtimi dalijasi Mindaugas.

Ajurvedinėje klinikoje detoksikacija nėra lengvas pasivaikščiojimas. Tai – viso kūno „generalinė tvarka“, kurią, pasak jų filosofijos, privalai atlikti prieš imdamasis mitybos pokyčių, masažų ir kitų gydomųjų procedūrų.

„Ajurvedinės medicinos požiūriu, norėdami subalansuoti kūną pritaikant mitybą ir naudojant masažą, pirmiausia turime išsivalyti visus toksinus. Tik išsivalius galima imtis mitybos pokyčių ir kitų dalykų“, – aiškina Mindaugas.

Tačiau jo valymasis prasidėjo gana keistai ir, kaip jis pats sako, „skausmingai“. Didžiausią dalį sudarė mityba. Pagrindinis raciono produktas – lydytas (angl. ghee) sviestas. „Kiekvieną rytą procedūriniame turėdavome „gausius“ pusryčius – kasdien turėjome išgerti vis didesnę lydyto sviesto dozę, užkąsti žaliąja citrina, užgerti imbieriniu vandeniu ir pabaigai sukramtyti kardamono. Tokie buvo mūsų pusryčiai“, – juokiasi jis.

Įspūdis: Indijos savitumą pajuto visomis juslėmis, išskyrus regą. / Asmeninio M. Dvylaičio archyvo nuotr.

Kol sviesto dozė neviršijo 50 ml, viskas buvo gerai – du gurkšniai – visai skanu. Bet kai dozė padidėjo, Mindaugui prasidėjo rimti procesai – ir negera, ir nemiga, ir emocijos visokios.

Likusi dienos mityba atrodė asketiškai: mažytis dubenėlis beveik vandeningos sriubos pietums, vakare – trintos daržovės ir vienas paplotėlis. Apetitas tuo metu buvo nuoširdus priešas.

„Nežinau, kiek kalorijų per dieną mes suvartodavome, bet po dviejų parų nebegalėjau užmigti, – taip norėjau valgyti. Kai pasiskundžiau daktarui, jis man padvigubino vakarienę – gavau du paplotėlius. Vienas nežinau ar būčiau ištvėręs, bet kai šalia tą patį kentėjo bičiuliai, buvo lengviau“, – šypsosi Mindaugas.

Kaip brokolis garuose

Po kelių tokių dienų laukė valymosi etapas. Iš pradžių – lengvas masažas, o paskui Mindaugą nuvedė į tradicinę indišką garinę. „Pasodina į tokį tuščią kubilą, uždaro, o ore kyšo tik galva. Po kubilu kūrenamas laužas, ir tu troškiniesi kaip koks brokolis“, – šmaikštauja jis.

Gerai „išgarintas“, Mindaugas keliavo į procedūrinį išgerti dar vieno detoksikuojančio elemento: „Reikėjo išgerti tokį gėrimą. Jis kažkiek priminė kavą, bet su labai daug cinamono. Tai – laisvinamieji. Pasakė, kad pietus atneš į lovą ir rekomendavo net nebandyti eiti valgyti. O vakarienės galbūt galėsiu nueiti.“

Taip ir buvo. „Juokiausi, kad buvo diena ant „balto žirgo“. Bet prieš vakarienę atnešė labai stiprios juodos arbatos, kuri, matyt, sustabdė procesą“, – šypteli, tarsi tai būtų buvęs dar vienas nuotykis, o ne išbandymas.

Energijų pusiausvyra

Ajurveda žmogų mato kaip trijų energijų – došų – visumą: Pitos, Vatos ir Kaphos. Kiekvienas iš mūsų turi visas tris, tik skirtingomis proporcijomis. Būtent nuo to, kurios došos išsibalansavusios, priklauso ir mityba, ir gydymo procedūros.

Gydytojo konsultacija Mindaugui pasirodė ne visai tokia, prie kokių esame pratę. Sunku pasakyti, pagal ką gydytojas sprendė apie sveikatą. Jis tiesiog klausinėjo – apie tėvus, apie tai, ką mėgstu, kokius skonius renkuosi, kuo sergu, kokie požymiai, kuo skundžiuosi, ar esu alergiškas, kaip miegu ir, remdamasis tuo, ką išgirdo, sudarė gydymo planą.

Be kasdienio mitybos režimo, Mindaugui buvo paskirta ir gana įspūdingų procedūrų. Viena maloniausių, pasak jo, buvo karšto eukalipto aliejaus maudynės. „Kas antrą dieną mane maudė karštame eukalipto aliejuje. Paguldydavo į tokį lyg lovį ir tiesiog pildavo karštą aliejų. Kvapas – įspūdingas. Jis visai nešaldo taip, kaip, tarkime, pipirmėtė. O gal dėl to, kad pats aliejus tikrai karštas“, – šypteli Mindaugas.

Ne mažiau nustebino ir paskirtas pėdų masažas. Bent jau pavadinimas. Mindaugas atėjo galvodamas, kad lieps nusiauti batus ir masažuos pėdas. bet nieko panašaus. Liepė gultis ant čiužinio, patiesto ant grindų.

„Virš manęs prie lubų buvo pakabinta virvė. Masažuotojas abiem rankomis įsikibo, kad neprarastų pusiausvyros, ir tada savo kojomis mane „tvarkė“. Manęs visi klausė, kaip? Aš visiems sakiau, kad Lietuvoje tikrai ne visi rankomis padaro tokį įspūdingą masažą, kaip jis man padarė kojomis“, – pabrėžė Mindaugas.

Pabaigoje laukė procedūra, kurią Mindaugas prisimena juokaudamas ir lengvai ironizuodamas. „Gydymo pabaigoje mums statė klizmas, bet ne vandens, o to paties lydyto sviesto, – juokiasi jis. – Jei pradžioje lydytu sviestu pradėjome valymą per vieną galą, tai užbaigėme per kitą.“

Patirtis kitam kartui

Mindaugo kelionėje netrūko situacijų, kurios vienu metu ir prajuokina, ir atspindi chaotišką Indijos ramybę. Viena jų nutiko prie vandenyno. Iš pirmo žvilgsnio – viskas paprasta: šilta, drėgna, bangų beveik negirdi, lyg jos būtų tik foninis gamtos šnabždesys. Ne taip, kaip prie Baltijos, kur artėjanti banga įspėja iš tolo – šniokščia, putoja.

Indijos vandenyno bangos, pasirodo, moka užklupti netikėtai. Mindaugas, dar svarstė, ar nerti į vandenį, nusiėmė ortopedines šlepetes ir po kelių akimirkų pajuto, kad vanduo jau siekia kelius, ramiai, bet ryžtingai mėgindamas išplauti jį iš vietos. Tik tąkart bangos nesitaikė į žmogų – jos nusitaikė į jo avalynę. Mindaugo palydovui teko gelbėti ne jį, o klumpes.

Nors kelionė buvo gana sėsli – daugiausia laiką leido klinikoje, – progų pamatyti aplinką vis tiek pasitaikė. Mindaugas su bičiuliais nuvažiavo į miestą, aplankė šventyklas, net buvo pakviesti į smilkalų gaminimo ritualą.

Ne visos idėjos realizavosi. Pavyzdžiui, taip ir nepavyko apsilankyti privačiame zoologijos sode, kur lankytojai gali pabūti visai šalia dramblių – juos pamaitinti, paglostyti, pajusti jų šiugždančią odą. Ši patirtis liko sąraše „kitam kartui“.

O kitas kartas, pasak Mindaugo, tikrai bus. „Manau, kad į Indiją dar keliausiu. Tik neaišku kada“, – sako jis. Ši kelionė, regis, tapo tvirtu pradžios tašku: Indija jam atvėrė savitą ritmą, kvapus, ritualus ir savo neskubrią logiką.

Tačiau kitąkart Mindaugas norėtų kitokios patirties – mažiau klinikos ir daugiau pačios šalies: „Su lydytu sviestu susipažino visos mano kūno vietos. Kitą kartą norėtųsi keliauti lengviau – daugiau pamatyti, daugiau patyrinėti, pagaliau nuvykti prie Tadžmahalo, vieno iš pasaulio stebuklų.“

Išlukštena pojūčius

Indiją Mindaugas pamatė, bet ne akimis, o savimi. „Ji ne visiems. Čia daug žmonių, chaoso, higienos – nulis“, – atsidūsta jis. Mieste gatvės be šaligatvių, visiškas chaosas, vaikai neįspėję čiumpa už rankos ir bando nupiešti trečiąją akį, negavę dolerio, neatidaro durų, ir dar daugybė ne pačių maloniausių įspūdžių.

„Prie klinikos visą savaitę tas pats vyrukas gatvėje kepė spurgas su svogūnais – be vandens, be kriauklės, 30 laipsnių karštyje, be jokio šaldytuvo. Ir visi valgo, laimingi čepsi. Jiems – gerai“, – sako Mindaugas.

Ta aplinka reikalauja vidinės ištvermės. Skurdas, vaikų minios, neįgalieji – viskas sminga tiesiai į sąmonę. Ir vis dėlto būtent čia Mindaugas pajuto keistą veiksmingą ramybę. Sėdint detokso procedūrose, kai kūnas reaguoja, o galvoje pakyla bangos su visais „tarakonais“, pradedi aiškiau matyti save: „Gal ne nušvitimas, bet pajunti, kokias emocijas savyje nešioji, ko norėtum atsisakyti, kaip keistis. Vis dėlto taip, tai – nušvitimas.“

Grįžęs namo Mindaugas pastebėjo, kad Klaipėdos universitete atsirado ajurvedos studijos – ir pajuto impulsą pasukti ta kryptimi: „Tai jau nauda. Postūmis. Kelionė mane paskatino keistis.“

Mindaugo avantiūra pamatyti savo svajonių šalį patvirtino, kad pasaulį mes pažįstame skirtingais būdais. „70 proc. informacijos žmonės gauna per regą, o 30 proc. – kitais pojūčiais. Regai teikiame labai didelę reikšmę, tada kiti mūsų pojūčiai nuslopsta. Neregys viska semia tais kitais pojūčiais“, – kalbėdamas apie Indijos tyrinėjimą per kvapą, lytėjimą, garsą, Mindaugas pateikė pavyzdį: – Šventykloje, į kurią visi patekome tik palikę batus, telefonus ir kitus daiktus, mano bičiuliai nusivylė – akimis jie nematė nieko įspūdingo. Tuščia salė, jokios pompastikos. Jie nieko nepajuto. O aš – labai daug.“

Tai ta kelionės dalis, kuri išlieka ilgiausiai: erdvės pulsas, šventikų judesių ritmas, kvapų gelmė, suvokimas, kad keitiesi ne tuoj pat, o po truputį, bet – negrįžtamai.