Dvaras yra laikomas kultūros paveldo dalimi. Jis atspindi tradicijas, bei leidžia mums labiau pažinti istoriją. Tai vienas tų objektų, kurie sparčiai nyksta: XIX–XX a. Lietuvoje dvarų buvo 3300, o iki mūsų dienų išliko tik 500, kurių dalis yra tik dvarų sodybų fragmentai. Neseniai paskelbta Valstybės kontrolės ataskaita rodo, kad net 80 proc. Lietuvos dvarų yra ypač prastos būklės, dėl to iš dalies kaltinami jų savininkai. Kas iš tikrųjų kaltas ir ką daryti? Apie tai – pokalbis su Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos (LPDA) direktore Daiva Kelpšaite.

– Kokia yra dvarų savininkų filosofija, kodėl žmonės perka dvarus?

– Asociacijos nariai visų pirma siekia išsaugoti ir puoselėti dvarus, atgaivinti dvarvietes ir tęsti jų kultūrines bei ūkines tradicijas. Dvarų savininkai, negailėdami savo laiko ir lėšų, atkuria dvarvietėse ūkinę veiklą, organizuoja įvairius kultūrinius renginius, muzikos festivalius ir vykdo plačią edukacinę programą.

– Kiek procentų dvarų priklauso privatiems asmenims?

– Lietuvos mastu geriau galėtų atsakyti Kultūros paveldo departamentas. Mūsų asociacijoje daugiau nei 70 proc. yra privatus paveldas. Lietuvoje, manau, bus ne daugiau kaip 50 proc.

– Kaip keitėsi dvarų savininkai per nepriklausomybės laikotarpį?

– Dvarai pirmiausia atiteko paveldėtojams, jų neatsiradus, buvo parduodama privatiems asmenis, kiti liko valstybės nuosavybė. Dabar priklauso savivaldybėms, kitoms valstybinėms institucijoms. Neretai dvarai pakeisdavo net kelis šeimininkus. Retas kuris, atitekęs paveldėtojams, išliko jų prižiūrimas iki dabar (Akmenos dvaras, Anykščių r. – atgautas 1992 m.). Tikslių skaičių pateikti negalėčiau. Tokių suvestinių nedarome.

– Ar galima teigti, kad dalis problemų dėl nepriežiūros kilo dėl to, jog perkant nesusimąstyta, kad dvaras ne tik sklypas su apgriuvusiais pastatais, bet ir kultūrinis paveldas, aplipdytas gausybe aplinkosauginių apribojimų?

– Ne visai sutikčiau. Tik nedaugelis savininkų nežino ir nesidomi, ką įsigijo. Jei įsigyji dvarą, automatiškai tave domina tas objektas, jo praeitis. Mūsų asociacijos žmonės turi viziją – prikelti dvarus naujam gyvenimui. Manau, pagrindinė nepriežiūros priežastis – lėšų stoka. Privataus paveldo neremia, jam taikomi didesni apribojimai įvairiuose konkursuose, sudaromos nelygios sąlygos. Reikia nemažų investicijų. Reikalinga verslumo gyslelė, idėjos ir t. t. Ne visiems tai duota. Tačiau kiti dvare mato ne tik verslą (viešbučius ir pan.), bet ir meno puoselėjimą – todėl dvarai nebūtinai restauruoti, tačiau prižiūrimi, konservuojami (Žeimių dvaras, Jonavos r., Jakiškių dvaras, Joniškio r.)

– Ar dvarų netvarkantys savininkai nediskredituoja visų dvarų savininkų vardo?

– Iš dalies taip. Tačiau pateikdami daugiau gerųjų pavyzdžių galime atsverti neigiamą mąstymą.

– Kokiu būdu dvarų savininkai siekia susigrąžinti investicijas į dvarus, galbūt nuomoja, ar tai perspektyvu, ar greitai atsiperka?

– Dažniausiai nuomoja vestuvėms, banketams, šventėms, konferencijoms ir kitiems renginiams. Tai atsiperka ne iškart. Gal net po dešimties metų ir daugiau. Tačiau dvaras – labai patrauklus objektas. Jei dar išlaikęs savitą stilių, aurą, nesugadintas euroremontų, jis būtinai turės savo lankytoją. Pavyzdžiui, Taujėnų dvarui, Ukmergės r.: 2003 m. įsigijus dvarą ir jį sutvarkius, investicija jau atsipirko.

– Kokių priemonių galėtų imtis valstybė, kad sudrausmintų savininkus ir jie atsakingiau žiūrėtų į savo nuosavybę?

– Manau, geriausia būtų, švietimas. Daugiau informacijos žiniasklaidoje – apie tai, kaip tvarkomi dvarai. Kokia to nauda, kaip galima to pasiekti. Tuomet žmonės pažvelgtų kitaip. Nereikėtų jų gąsdinti, bet kaip tik priartinti prie gražių iniciatyvų.

– Kokia padėtis su dvarais kitose šalyse – kaip ir kieno lėšomis jie tvarkomi, kam naudojami?

– Latvijoje ir Estijoje dvarai tvarkomi gerokai produktyviau nei Lietuvoje. Latvijoje daugumoje dvarų ir pilių yra įsikūrusios mokyklos. Dauguma – tai valstybinė nuosavybė. Estijoje padėtis taip pat panaši. Lietuvoje, deja, yra daug neprižiūrėtų valstybinių dvarų. Trūksta lėšų. Manyčiau, mūsų visuomenei dar trūksta supratimo, jog privalome dėti visas pastangas, kad išsaugotume griūvantį paveldą.

– Valstybės kontrolės pranešime rašoma: "Moksliniai tyrimai atlikti ir vertingosios savybės nustatytos mažai daliai nekilnojamųjų objektų, todėl jų apskaita yra netiksli bei neinformatyvi ir ne visada aišku, kurias vertybes reikėtų siekti išsaugoti prioriteto tvarka." Kieno lėšomis atliekami tokie tyrimai? Galbūt patys dvarų savininkai galėtų būti suinteresuoti mokslinių tyrimų atlikimu. Gal yra savininkų, kurie patys finansuoja tyrimus – juk taip nustatoma jų turto vertė?

– Tokie tyrimai buvo atliekami Kultūros paveldo departamento prie LR kultūros ministerijos. Dvarų savininkai yra suinteresuoti, kad tyrimai būtų atliekami, esame teikę monitoringo projektą nuo asociacijos. Manau reikėtų atnaujinti šią iniciatyvą ir paskatinti daugiau dvarų įsitraukti į šią veiklą. Prisidėti finansiškai prie projekto rengimo ir įgyvendinimo.

– Kultūros ministerijos vertinimu, vidutinio dvaro sodybai restauruoti ir atkurti reikia apie 8 mln. litų, o vidutinio dydžio dvaro parkui atkurti – apie 5 mln. litų,  jiems sutvarkyti reikėtų apie 3 mlrd. litų. Ar turite savus skaičiavimus, gal jie skiriasi nuo valstybės kontrolės nurodytų?

– Manau, valstybiniams dvarams tokios sumos yra realios, jei tai yra stambūs objektai. Privatūs savininkai net ir didesnius dvarus (apie 2000 kv. m) sugeba susitvarkyti už gerokai mažesnes sumas: 400 tūkst., 800 tūkst. litų. 1 mln. – tai visai realūs pinigai, protingai juos išleidžiant. Turint kelis objektus dvaro sodyboje (ne tik rūmus), reikalinga dar tiek pat kitiems pastatams. Dvaro parkui – 3 mln. litų tikrai užtenka. Už 200 tūkst. litų jau galima minimaliai sutvarkyti aplinką. Už 1–2 mln. litų visiškai sutvarkyti parką ir pritaikyti lankytojams.

– Vis dėlto pasitaiko atvejų, kurie rodo, kad dvarų savininkai nepakankamai suvokia savo nuosavybės unikalumą, nes esama pavyzdžių, kai dvarai griaunami, padidinami, ar apstatomi pašaliniais objektais. Kodėl?

– Manau, tai paprasčiausiai žinių stoka. Arba nenoras suvokti, kokį vertingą objektą gadina. Tokių atvejų buvo ir tarpukariu, kai buvo nugriauti Rietavo dvaro rūmai (1927 m.). Visais laikais buvo ir gerbiančių, ir niokojančių paveldą asmenų. Manau, kad tokių neišmanančiųjų ateityje tik mažės. Reikia tik tinkamai šviesti ir informuoti visuomenę.

– Ar ne paprasčiau kiekvieną žingsnį derinti su paveldosaugininkais, juk tokiu atveju būtų išvengta teismų?

– Derinti tikrai reikėtų. Apgailestauju, jog kai kurie savininkai nenoriai derina.

– Valstybės kontrolė nurodo, kad 2006–2013 m. dvarų savininkai pateikė tik 26 paraiškas kompensacijoms dėl tvarkytinų objektų gauti. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

– Dauguma jų neturėjo pakankamai savų lėšų, galinčių padengti likusią dalį sumos, reikalingos tvarkymui. Nes privatus paveldas niekuomet nefinansuojamas 100 proc. Tik Norvegų finansinio mechanizmo programa siūlė 90 proc. finansinį intensyvumą. Tai vienintelis toks šaukimas praėjusių metų pabaigoje, gruodžio 20 d. Kitur būdavo siūloma nuo 50 iki 70 proc. paramos sumos.