Tai nacių kareivio sūnaus išpažintis ir atgaila dėl jo tautos poelgių. Knyga apipinta istoriniu, psichologiniu ir teologiniu kontekstu leidžia pažvelgti giliau, bet svarbiausia – tai skatinimas prabilti ir nutraukti Holokausto temą gaubiančią tylą.

„Lietuvoje žmonių žaizdos iki šiol yra gilios ir kraujuoja. Galbūt taip yra dėl to, kad šeimose apie praeitį daug nekalbėta. Ant praeities prisiminimų, traumų ir kalčių pančių nusileido tylos uždanga, kuri neperplėšta dar ir šiandien“, – teigia knygos autorius, tarptautinio judėjimo „March of Life“ („Gyvybės žygis“) iniciatorius J. Bittner.

Holokausto tema – tai dar neužgijusi žaizda mūsų visuomenėje, todėl ir sunku apie tai kalbėti garsiai, nes dažną kartą tai atneša pasmerkimą ir žmonės jaučia kaltę.

Holokausto žaizdos žmonių širdyse

Holokaustas – viena iš didžiausių tragedijų įvykusių Lietuvoje, palikusi gilias žaizdas ne tik istorijos puslapiuose, bet ir žmonių širdyse. Knygos autorius J. Bittner šiuo metu gyvena Tiubingene. Antrojo pasaulio karo metu šis miestas tapo nacionalizmo ideologiniu centru, kuriame buvo ruošiami didžiausi to meto egzekutoriai ir masiniai žudikai. Autoriaus protėviai – nebuvo išimtis.

„Vingiuotuose istorijos keliuose žydų gyvenimas Lietuvoje suklestėjo nuo XIV amžiaus. XVII – XVIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pamažu virto vienu iš Rytų žydų centrų. Vilna buvo vadinama Šiaurės Jeruzale, tačiau net 95 proc. šalyje gyvenusių žydų karo pabaigos taip ir nesulaukė. Vienas pagrindinių masinių žudikų Lietuvoje ir SS operatyvinių būrių vadovas buvo Valteris Stahleckeris. Jis, kaip ir daugelis kitų SS masinių žudikų, baigė mano miesto Tiubingeno universitetą. Jie visi yra atsakingi už 700 000 žydų mirtį. Pasirodo, mūsų istoriniai ryšiai su Lietuva yra glaudesni, nei manėme“, – pasakoja knygos autorius.

Prieš dešimt metų, minint Holokausto 70-metį, Lietuvoje vykusiuose „Gyvybės žygio“ renginiuose dalyvavęs J. Bittner teigia, kad vokiečių okupuotos šalys visų pirma yra aukos, bet negalima paneigti, kad ir jos pačios vykdė nusikaltimus: „Daugelyje šalių, į kurias įsiveržė, okupavo ir niokojo vokiečių Vermachtas, tebeegzistuoja antisemitizmas, susijęs su tuo, kad žmonės nenori susidurti su tamsiąja savo praeities puse. Sunku pažvelgti ne tik į aukomis nusėtą istorijos pusę, bet ir į tą, kurią slegia asmeninė kaltė. Skaudu pripažinti, bet daugelis lietuvių padėjo vokiečiams žudyti žydus. Tačiau istorija yra tokia kokia yra, mes negalime jos pakeisti, bet galime pasimokyti iš padarytų klaidų ir jų nekartoti“.

„Tylos uždanga“ arba kodėl trūksta drąsos prabilti?

Daugumą šeimų Vokietijoje ir Lietuvoje, joms pačioms nepastebint, gaubia „tylos uždanga“.  „Tylos uždanga“, tai reiškinys atsirandantis, kai karo kartos vaikai ir anūkai, pasirenka nekalbėti apie Holokaustą ir savo viduje kovoti su kaltės jausmu, trauminių patirčių pergyvenimu, taip nutoldami nuo savo šeimų ir artimųjų. Skiriamasis jų visų bruožas – tylėjimas.

„Budelius ir aukas jungia nematomas likimas: jų palikuonys kenčia nuo tėvų ir senelių nebylystės ir jaučia, kaip jų našta perduodama iš kartos į kartą. Viso to pasekmės ‒ tai neįvardintos baimės, santykių sutrikimai ir vidinė siena, neįsileidžianti tiesos apie savo šeimos istoriją. Dauguma jų taip ir nesugebėjo prabilti apie savo kaltę, traumą ir kančią. Už pasakojamų anekdotų ir šabloniškų, pasikartojančių istorijų jų vaikai ir anūkai klausė savęs: „Ką iš tikrųjų padarė tėvas? Senelis?“, – teigia J. Bittner.

Autoriui antrina lietuviško knygos vertimo leidėjas, tarptautinio „Gyvybės žygio“ judėjimo Lietuvoje vadovas Tadas Daujotas: „Holokausto tema Lietuvoje yra nepatogi, todėl akivaizdu, kad mūsų tautą vis dar dengia nematoma „tylos uždanga“. Knygoje autorius kalba apie skirtingus „tylos uždangos“ lygmenis ir atskleidžia dvasinę realybę bei kas įvyks tuomet, kai mes perplėšime tą nematomą „tylos uždangą“. 

Teologijos magistro laipsnį turintis autorius nagrinėja ne tik nacių padarytas klaidas, bet ieško antisemitizmo šaknų ankstyvojoje bažnyčioje. Knygoje yra labai detaliai nagrinėjami skirtingi „tylos uždangos“ lygmenys įvairiais istorijos, psichologiniais ir dvasiniais pjūviais.

Siekiant išgyti – būtina atverti žaizdas

Knygos autoriaus tikslas – paskatinti atverti skaudžiausias širdies žaizdas. Pagrindinis ginklas siekiant nutraukti tylą – žodis. Tiesa dažnai būna nepatogi ar net skaudi, bet praeities klaidos nepasikartos tik tada, kai jos bus suprastos ir išmoktos. To neįmanoma padaryti, kai nėra kalbama.

„Holokausto tema – tai dar neužgijusi žaizda mūsų visuomenėje, todėl ir sunku apie tai kalbėti garsiai, nes dažną kartą tai atneša pasmerkimą ir žmonės jaučia kaltę. Kai tave kaltina, įprastai įsijungia gynybinė reakcija ir tada ateina pasipriešinimas, bandant save pateisinti. Tikiu, kad šios knygos pagalba gali būti išgydyta daug širdžių, o tuomet kai šios žinios paliesti žmonės garsiai prabils ir peplėš nematomą „tylos uždangą“ į mūsų tautą ateis išgydymas ir atstatymas“, – pasakoja Holokausto 80-mečiui skirtos knygos „Tylos uždanga“ leidėjas T. Daujotas.