Jos teigimu, po ilgo darbo žiniasklaidoje jau pasitaiko atvejų, kai einant į interviu ji žino, ką pašnekovas pasakys. „Liūdniausia, kad tas žmogus tai ir pasako. Tada jau užsidega šauktukai“, – tvirtina J. Kryževičienė.

– LRT pastato aukšte, kuriame jūs dirbate, kabinetai yra su stiklinėmis durimis. Kada bepraeinu pro jūsų kabinetą – ar būtų rytas, ar vakar – visada matau ką nors ten dirbant. Kodėl jūs tiek daug dirbate?

– Todėl, kad turime daug laidų. Antras dalykas, turime mažai tiesioginių laidų, kai žmogus tiesiog iš kažkur paskambina (vadinamųjų voiserių). Kai žmogus įsirašo valandos trukmės pokalbį, iš kurios jam reikia padaryti 10 min. arba, geriausiu atveju, 20 min., dar reikia garsų, muzikos ir t. t., jis tiesiog įdeda labai daug darbo.

– Ar jūs viską suspėjate? Ar būna taip, kad trūksta laiko?

– Siaubingai trūksta laiko, bet ką padarysi. Visiems žurnalistams, manau, trūksta laiko. Vokiečių žurnalistai yra atlikę labai gerus tyrimus. Jie parodė, jog Vokietijoje žurnalisto gyvenimo ilgis netgi trumpesnis už vidutinį gyvenimo ilgį.

Manau, skubėdami tą savo laiką labai sudeginame, bet toks mūsų darbas, renkiesi kaip gyventi – ar greitai, ar lėtai. Jei lėtai, gali eiti į ramesnį darbą.

– Ar jūs pati pasirinkote?

– Taip, aš įstojau į žurnalistiką, baigiau žurnalistiką. Kaip bebūtų keista, po studijų aš čia visą laiką ir dirbau, vienoje šioje darbovietėje.

– Kodėl sakote, kad tai keista?

– Kaip šiandien sako gyvenimo būdo mokymo specialistai, kas penkerius metus reikėtų keisti veiklos pobūdį ar bent jau darbovietę. Žmogui, kuris daugybę metų dirba vienoje vietoje, kyla pavojus užsisėdėti, pradėti mąstyti klišėmis. [...] Būna, eini į interviu ir galvoji – dabar tas žmogus pasakys tą ir aną. Liūdniausia, kad tas žmogus tai ir pasako. Tada jau užsidega šauktukai.

– Aš tada visada pagalvoju, kad reikia susirasti kitą žmogų, kurį būtų galima pakalbinti.

– O aš visą laiką galvoju – gal tie klausimai buvo labai trafaretiški.

– Šį rytą per LRT RADIJĄ sakėte, kad jūsų, kaip žurnalistės, tikslas – parodyti kitų žmonių šviesą. Ar tai pavyksta padaryti?

– Kartais pavyksta. Nežinau, nuo ko tai priklauso, bet kartais žinai, kad žmogus labai įdomus, padaręs labai įdomių darbų, turi įdomią savo gyvenimo filosofiją, bet jis ateina ir kažkas užsisklendžia. Tu niekaip negali padaryti taip, kad jis atsivertų.

Kartais būna atvirkščiai – žmogus pasako neįtikėtinų dalykų. Pavyzdžiui, į laidą buvo atėjęs Zbignevas Levickis. Jis – įvairių komisijų narys ir geras valstybinio simfoninio orkestro muzikantas. Jis pasakojo apie tai, kaip pradėjo mokytis, kaip mokytoja įpratino jį groti. Tai pasakojo su įvairiomis istorijomis ir paslaptimis.

Išėjęs iš to interviu jis sakė – kaip keista, aš niekam apie tai nepasakojau, o ėmiau ir atsivėriau. Nežinau, kas atsitinka, bet man norisi parodyti kitų žmonių šviesą. Apie tai kalbu labai apibendrintai. Norisi papasakoti, kiek įdomių žmonių gyvena Lietuvoje, kurie dar neišvažiavo kažkur kitur gyventi. Kaip sako, protų nuotėkis iš tikrųjų labai didelis, todėl man norisi parodyti, kas dar čia yra. Ne visada pavyksta.

– Jūsų kalbinami žmonės dažnai būna kultūros pasaulio atstovai, kurie, sutikime, ne visada būna labai atviri. Dažnai, ko gero, būna baikštūs ar net paslaptingi. Kaip suprantate, kaip reikės kalbėtis su pašnekovu ir kaip jį reikės atverti, kad jis bent dalį tos šviesos parodytų?

– Vis tiek visada ruošiesi, skaitai, ką tas žmogus kažkur kitur pasakė, ar yra kažkokių jo interviu. Yra žmonių, kuriuos per tiek metų aš jau pažįstu ar bent buvau kažkur vieną ar kitą kartą susitikusi, žinau, kaip tas žmogus kalba.

Visada rizikinga kviesti žmogų, kuris, tu žinai, kalba nekaip arba labai sunkiai atsiveria. Nežinau, mes kartais prieš pokalbį ką nors kalbamės apie orą, politiką, dar apie kažką. Taip po truputį ateini. Labai sunku pasakyti. Sakyčiau, kad kiekvieną kartą yra vis kitaip.

– Koks pokalbis jums pačiai įstrigo labiausiai?

– Nežinau, šiam klausimui nepasiruošiau, tai taip staiga ir negaliu atsakyti (juokiasi). Vieną kartą „Kultūros savaitėje“ buvo atėjęs tuometinis ministras Remigijus Vilkaitis. [...] Jam labai nepatiko tas pokalbis. Jis atsistojo ir ketino išeiti iš studijos. Tai buvo tiesioginis eteris. Tada buvo  kilusi baimė – ką aš toliau darysiu, nes pokalbiui dar buvo likę kokios 10 min. Paskui jis persigalvojo ir atsisėdo. Baigėme pokalbį.

Yra žmonių, kurie labai šilti. Kažkada darėme interviu su režisieriumi Eimantu Nekrošiumi. Tai buvo po to laikotarpio, kai jis nekalbėdavo, atsakinėdavo trumpai. Prisimenu, buvo labai geras pokalbis. Jis sėdėjo ir pasakojo, ką daro, apie ką galvoja. Yra daug tokių pokalbių. Labai ilgi metai praėjo radijuje.

– Jeigu kalbėtume apie kultūrinį gyvenimą, dažnai tenka išgirsti ar perskaityti, kad jam trūksta kokybiškumo.

– Tai priklauso nuo to, ką laikome kokybe. Turime gerų menininkų. Net ir pasaulinio garso menininkų, pavyzdžiui, Oskarą Koršunovą, E. Nekrošių. Kas yra kokybė? Vienam kokybė yra kokia nors labai gera komedija, kitam kokybė yra tas pats E. Nekrošius, kurio spektakliuose reikia sėdėti keturias valandas ir žiūrėti. Turime visko.

Man atrodo, kad mes kartais neturime strategijos, kaip tai parodyti. Net ir mūsų kultūros parodymas užsienyje kartais labai spontaniškas. Neturime idėjų, kaip tai daryti metų metus, kokį kelią pasirinkti, kas „išstumtume“ vieną ar kitą menininką ir parodytume, kokį gerą jį turime.

Visko yra. Žinoma, yra blogo meno, kaip ir bet kurioje valstybėje, bet ypač gerų menininkų, kuriuos gali žiūrėti, skaityti, klausyti. Kokie įdomūs mūsų šiuolaikinės muzikos kompozitoriai... Pavyzdžiui, į „Gaidos“ festivalį atvažiuoja užsienio kompozitoriai. Mes taip pat turime puikių kompozitorių, atlikėjų.

– Jūs sakote, kad menininkus reikia stumti. Ar jie tiesiog tokie kuklūs, ar patys nenori būti žinomi?

– Jie tiesiog dirba kitokį darbą. Įsivaizduokime, vedi laidą ir staiga reikia užsiimti tos laidos reklama, rinkodara. Vis tiek, man atrodo, kiekvienas turime dirbti savo darbą. Esame per maža valstybė, kad turėtume meno agentų, kuriuos menininkai turi pasaulyje. Šie agentai bendrauja su leidyklomis, galerijomis, teatrais. Ką daryti dramaturgui, kuris turi gerą pjesę? Ar jam ją siuntinėti po pasaulio teatrus? Tai turėtų daryti vadybininkais. Pas mus, deja, to nėra.

– Viešumas – dar vienas dalykas. Ar jis padeda išspręsti kultūrines problemas, ar atvirkščiai – galbūt apie bėdas sudėtinga kalbėti viešai?

– Labai sudėtinga, nes menininkai labai jautrūs žmonės. Kodėl pas mus nėra gerų recenzijų, kurios būtų ir kritiškos ir geranoriškos? Labai svarbu, kad žmogus neįsižeistų. Menininkai kartais būna uždari žmonės. Tada tas viešumas kartais priimamas labai skaudžiai.

Jeigu kalbėtume apie politikus ir menininkus, tai yra du kardinaliai skirtingi poliai, nes politikai gali ateiti ir visada kalbėti, visada yra pasiruošę tai daryti. Vieną kartą per rinkimus vedžiau kultūros programų pokalbius per Lietuvos radiją. Paskambinau vienam politikui ir sakiau – ateikite į Lietuvos radiją, mes kalbėsime... Jis nutraukė ir paklausė – kada ir kur.

Vadinasi, jam nesvarbu, apie ką kalbėti. Menininką tu ne visada pasikviesi, jie ilgai galvoja. Jeigu jie jaučia, kad bus kalbama kokia nors pavojinga, diskusine tema, prisikviesti juos labai sudėtinga.

– Ką jums pačiai reiškia gautas apdovanojimas?

– Smagu. Gal jis nieko nepakeis, bet buvo labai smagu, kad „Facebook“ paskyroje sveikino labai daug žmonių. Tada aš net pamačiau žmonių, su kuriais labai seniai bendravau. Bet žurnalistinis darbas nėra vien tik tokios šventės, nepradėsiu rašyti odžių valdžiai. [...] Niekas nepasikeis nuo tų premijų. Darbas, gyvenimas eina toliau.

– Nemažai laidų yra jūsų sąskaitoje. Bene ilgiausiai, ko gero, vesta „Kultūros savaitė“, „Naktinis ekspresas“. Šį sezoną rengiate ir naują aktualių pokalbių laida „Nes man tai rūpi“. Kas jums šiandien rūpi asmeniškai?

– Daug temų. [...] Darbo prasme man asmeniškai rūpi, kaip geriau tas laidas padaryti. Jas problemiška kurti, nes ne visi žmonės nori ateiti diskutuoti. Dar man rūpi, kaip išvažiuoti slidinėti po naujų metų. Dar norėčiau, pavyzdžiui, pavasarį nuvažiuoti į Maroką. Tai mano didieji rūpesčiai.