Pereiti į pagrindinį turinį

J. Navickaitė: 6 val. ryte mus pralinksminti gali ir studijoje gulinti malka

2017-11-28 18:50

Auštant ankstyvam rytui, kai dar nėra kaip reikiant prabudę, bet jau turi šypsotis į televizijos kameras, „Labas rytas, Lietuva“ komandos nariai, netrukus švęsiantys laidos 30-metį, vieni kitus pralinksmina netikėtais pokštais.

 „Pavyzdžiui, Ignas [Krupavičius] sugalvoja atsinešti į studiją malką, ji guli ant stalo ir dėl to kyla juokas, nors, atrodo, nėra ko juoktis. Arba jis atsineša skrybėlę, kurią rado Kalifornijoje, ir ieško jos savininko. Visa tai pralinksmina ir mus, ir žiūrovus“, – pasakoja laidos „Labas rytas, Lietuva“ prodiuserė Justė Navickaitė.

– Beliko pora dienų iki laidos „Labas rytas, Lietuva“ 30-mečio jubiliejaus. Atskleiskite, koks pasiruošimas šiuo metu verda užkulisiuose?

– Sumanėme planą „maximum“ – persikelti ir vesti laidą kitoje vietoje. Labai didelę pasiruošimo dalį užėmė derinimas, kaip į tą vietą persikelti. Kai gimė mintis, atrodė, kad viskas gerai, bet idėją reikia įgyvendinti ir techniškai. Su tuo daug dirbome.

Šis 30-metis yra labai gera proga vėl peržiūrėti laidos archyvus, susitikti su buvusiais vedėjais, prisiminti istorijas, kurias jie yra pasakoję, nutikusius juokingus momentus, kuriuos paskutinį kartą buvome aptarę per laidos 25-metį. Užkulisinio darbo yra daug, taip pat ruošiame ir reportažus.

Galiu atskleisti, kad 30-mečio šventėje bus ir gyvos muzikos, ir muzikinis numeris, kurį atliks vedėjai. Kaip tik ruošiamės repeticijai. Visuomet sakome, kad „Labas rytas“ neatsiejamas nuo kavos, tad ir laidos 30-metį švęsime dovanodami žiūrovams daug kavos, be to, ir mūsų ruošiama daina yra apie kavą.

– Laida – dinamiška ir įvairiaspalvė. Kokių akimirkų, kurių neįmanoma numatyti ar nuspėti, nes veiksmas vyksta čia ir dabar, pasitaiko?

– Kai vyksta tiesioginė 3 valandų laida, visko prognozuoti neįmanoma. Negali žinoti, kaip klostysis pokalbis su pašnekovu. Derini, ruošiesi, bet nežinai, kaip žmogus kalbės, kaip jis reaguos į tiesioginį eterį, gal atsakinės po vieną žodį arba kaip tik išsiplės tiek, kad vedėjui nebus kur įsiterpti. Sudėtinga nuspėti ir tai, kaip klostysis muzikiniai numeriai, nors su grupėmis, kurios ateina, viską deriname, stengiamės padaryti, kaip įmanoma geriau, bet negalime nuspėti, koks bus galutinis rezultatas. Pavyzdžiui, neseniai atlikėjai iš užsienio ėmė tikrintis garsą jau prasidėjus tiesioginiam eteriui. Nežinau, kiek tai užkliūva žiūrovui, bet tai yra situacijos, kurios neturėtų patekti į eterį.

Kitas dalykas – niekada negali atsakyti už techniką. Labai įdomių dalykų yra nutikę su nauja studija, kai atsirado kameros-robotai. Pamenu, netgi parepetavome, kaip ateina vedėjas, kaip privažiuoja kamera, tačiau prasisuka laidos vinjetė, Ignas laukia, kada privažiuos kamera, o ji važiuoja į kitą pusę. Ignas pribėga prie manęs, nesuprantame, į kurią kamerą reikia žiūrėti. Tuo metu galvoji: ką daryti, kur žiūrėti, kaip viską išspręsti? Po to būna labai juokinga. Man atrodo, kad ir žiūrovams tai pamatyti smagu. Daug kas priklauso, kaip sureaguoji: gali sutrikti ir stovėti vietoje, bet gali nesutrikti, bėgti ir ieškoti kameros. Žinoma, tiek kadre, tiek už jo dirba patyrę žmonės, todėl visas šias situacijas pasiseka suvaldyti visai neblogai.

(V. Radžiūno (LRT) nuotr.)

– Kaip tokiais ankstyvais rytais „Labo ryto“ komandai pavyksta būti energingai, pozityviai ir žvaliai?

– Daug kas priklauso nuo kolektyvo „susigrojimo“, turbūt jau išmokome vieni kitus pralinksminti. Žinoma, būna tylos momentų, būna sunkiau, būna, kai matai, kad žmogaus reikia nebešnekinti. Atsiranda pajautimas, ko nereikia daryti ryte. Šiame darbe mes išties daug juokaujame. Tai režisierius į ausį ką nors pasako, pakomentuoja, ką skaitai ar kalbi. Šis nutikimas iš kitos laidos, bet įvyko visai neseniai. Mūsų režisierius Justas Puluikis – humoro jausmu pasižymintis žmogus. Pamenu, dariau tiesioginį reportažą apie žmonių gaivinimą. Gavau gaivinti manekeną, išmokau ir žiūrovams rodžiau, kaip tai daryti. Gaivinu, o J. Puluikis į ausį sako: „Kam tu vargsti? Juk vis tiek jau nebeatgaivinsi.“ Tiesioginis eteris, kalbame apie rimtus dalykus, o tai išgirdus suima toks įkyrus juokas.

Kita situacija – kai per „Labą rytą“ žaidžiame spėlionę, būna, kad pamirštame pažiūrėti, koks yra atsakymas, o žiūrovai jau pradeda skambinti. Klausiame režisieriaus, koks atsakymas, o jis mums sako: „Nesakysiu“. Tokie dalykai pralinksmina. Jeigu viskas vyktų labai sklandžiai, viską žinotume, nieko nepamirštume, gal būtų daugiau nuobodulio.

Jeigu viskas vyktų labai sklandžiai, viską žinotume, nieko nepamirštume, gal būtų daugiau nuobodulio.

– O kas jums padeda prabusti anksti ryte?

– Dainavimas mašinoje važiuojant į darbą. Garsiai įsijungiu radiją ir dainuoju, taip pažadinu balsą. Esu iš žmonių, kurie ryte tyli. Taigi, kol susiruošiu, pabūnu tyliai, tada padainuoju ir pasiruošiu darbui. Tiesą sakant, esu pelėda ir rytinis darbas būtų ne pagal mano įpročius, bet prie to priprantama. Kolega Modestas Naudžius visada sakydavo, kad kai keliasi į „Labą rytą“, 4:18 val. jis visada sėdi mašinoje, o jeigu būna 4:19 val., tuomet galvoja, kad kažkas negerai. Aš esu pastebėjusi, kad automobilyje būnu 4:35 val. Iš tikrųjų atsiranda toks ritmas.

– Laidos žiūrovai kartu su vedėjais vasarą keliavo pajūriu, orams atšalus – studijoje atlieka rytinę mankštą, gamina ar klauso pokalbių su garsenybėmis, pavyzdžiui, Benjaminu Clementine`u. Kaip sumanomos idėjos šiai laidai?

– Visada stengiamės daryti ką nors originalaus, kad ir kiek darbo tai pareikalautų. Labai džiaugiuosi, kad mūsų kolektyvas visuomet kelia aukštesnį nei vidutinis tikslą ir tuomet žiūri, ar galime jį įgyvendinti. Laidas iš pajūrio šią vasarą rengėme jau antrus metus, bet kai šiemet Ignas per tiesioginę laidą sugalvojo šokti parašiutu, net aš savęs klausiau: ar tai tikrai įgyvendinama, ar mes tai darome? Taip, mes tai darome, matyt, visi turime savyje nusistatymą, kad reikia pabandyti, net jei tai yra B. Clementine`as, su kuriuo suderinti susitikimą išties nėra lengva. Tačiau rezultatas atperka viską, o mums norisi stebinti žiūrovus.

– Galbūt prieš pasirodymą tiesioginiame eteryje laidos komanda turi kokių nors sėkmės ritualų, šūkių ar palinkėjimų vienas kitam? Ką nors, ką visi sutartinai pasakote, kas galbūt priverčia jus nusišypsoti?

– Ritualų neturime, bet kad likus dviem minutėms iki eterio kas nors „neskeltų“ skambios frazės, dažniausiai taip nebūna. Taigi, nuskamba kokia frazė ir visi pralinksmėja. 6 val. ryto, kai dar nesi atsibudęs, bet jau reikia šypsotis, labai padeda kad ir kokia nors nesąmonė. Pavyzdžiui, mūsų Ignas sugalvoja atsinešti į studiją malką, ji guli ant stalo ir dėl to kyla juokas, nors, atrodo, nėra ko juoktis. Arba jis atsineša skrybėlę, kurią rado Kalifornijoje, ir ieško jos savininko. Visa tai pralinksmina ir mus, ir žiūrovus.

(L. Pilibavičiūtės (LRT) nuotr.)

– 30 metų – koks tai, jūsų manymu, amžius ir etapas televizijos laidai?

– Lengviausia turbūt palyginti su žmogaus amžiumi. Man mažiau nei 30 metų. Žvelgiant į tai, kad neseniai paminėjome televizijos 60-metį, o „Labam rytui“ – 30, manau, šis jubiliejus gana solidus. Vis dėlto tai buvo pirma ryto laida šalyje, dabar ji ir vienintelė tokia, nors bandymų kurti rytines laidas būta. Tai rodo „Labo ryto“ ilgaamžiškumą. Jau sunku tampa ir suskaičiuoti visus buvusius laidos vedėjus. Pasirodo, iš viso jų yra apie 50. „Labą rytą“ yra vedę ir Andrius Tapinas, ir Edita Mildažytė.

Be to, labai daug žmonių apskritai žurnalistinį kelią pradėjo būtent „Labame ryte“, iš šios laidos kai kurie nuėjo į „Panoramą“ ar kitur. 30-ies sulaukęs žmogus jau yra pakankamai subrendęs, todėl, manau, kad ir laida jau seniai pamiršusi ankstyvą jaunystę. Nors savo charakteriu, turiniu ir komanda „Labas rytas, Lietuva“ yra jauna ir aš tuo labai džiaugiuosi.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų