Viskas susipina

Naujamečių švenčių laikotarpis – vienas ilgiausių ir reikšmingiausių mūsų kalendoriuje. Čia telkiasi pagoniškos ir krikščioniškos, civilinės ir astronominės prasmės.

Artėjanti gruodžio 21 d. – astronominė žiemos saulėgrįža, vis dažniau prisimenama ir pažymima kaip šventinė gamtos virsmo diena. Gruodžio 24 d. – Kūčių vakaras, pripildytas senų lietuviškų papročių; gruodžio 25 d. – anksčiau tris ir net keturias dienas trunkantis Kalėdų šventimas, kuriame susitinka senieji lietuviški ir krikščioniški papročiai. Sausio 1 d. – Naujieji metai, kuriems būdingas jau daugiau pasaulietinis proginis turinys.

Galiausiai sausio 6-oji – Trijų karalių diena, žyminti Kalėdų švenčių maratono pabaigą: išnešame Kalėdų eglutes, nustojame sveikinti vieni kitus Kalėdų proga, konstatuojame nežymų dienos pailgėjimą gaidžio žingsniu. Tarp šių datų įsimaišantys dar ir savaitgaliai paverčia šį laikotarpį viena ištisine švente. O joje susipynę šeimą jungiantys apeiginiai veiksmai, giminės ir bendruomenės tradicijos, tautos ir Valstybės simbolinės datos.

Etnokosmologo J.Vaiškūno teigimu, Lietuvoje, prieš įsigalint krikščionybei, Naujieji metai galėjo būti švenčiami pavasarį. Gamtos žmogui žemdirbiui ir gyvulių augintojui natūralu buvo skelbti naujų metų pradžią tada, kai atsibunda ir ima keltis visa, kas gyva, kai prasideda naujos gyvybės ir pavasario darbų ciklas. O žiemos saulėgrįžos laike naujumo idėja nėra tokia akivaizdi. Nors Saulė suka ilgėjančių dienų linkui, tačiau tiek gruodį, tiek sausį ką nors naujo atrasti sunku. Bet būtent šiuo metu buvo įdėmiau žiūrima į žemės ir dangaus ženklus, bandant spėti savo ateitį.

Mūsų protėviams žvaigždės ir planetos buvo ne dangaus kūnai, o simboliai, kurie turėjo reikšmę žmogaus kasdieniame gyvenime, o ne kažkur toli kosmose.

Mokslas, tiriantis žmogaus santykį su žvaigždėtu dangumi ir pasauliu, pasak J.Vaiškūno, vadinamas etnokosmologija. Tai tautos žinios, kultūros reiškiniai, susiję su visatos pažinimu. Pavyzdžiui, ne dangaus šviesuliai, o ką žmonės kalbėjo apie juos, ne dangaus šviesuliai danguje, o dangaus šviesuliai žmogaus vaizduotėje, dangaus šviesulių įtaka žmogaus gyvenimui. Kai kuriose šalyse tai vadinama kultūrine astronomija – žinios apie tai, kaip astronominiai reiškiniai, žinios apie dangaus šviesulius pasireiškia mūsų kultūroje, mūsų gyvenime, mūsų tikėjime, pasaulėžiūroje, mene, filosofijoje, tautosakoje, kalendorinėse šventėse, kūryboje.

"Kosmologija – tai tas didysis pasaulis aplink mus: Saulė, dangus, Žemė, žinios, kaip atsirado pasaulis, – ne tik dangaus šviesuliai, bet ir paties pasaulio kilmė žmogaus pasakojimuose, mitologijoje, religijoje ir net šiuolaikinėje pasaulėžiūroje, – aiškina pašnekovas. – O žodelis "etno" reikalingas todėl, kad bendražmogiški vaizdiniai apie dangų, Žemę, žvaigždes kiekvienoje kultūroje įgyja savo išraišką. Pavyzdžiui, lietuvių tautosakoje Saulė ir Mėnuo bus vyras ir žmona, o rusų – jau atvirkščiai. Tai reiškia, kad tautose tos žinios, kaip ir kalbos, turi savo specifiką."

Matai, matuoji, orientuojiesi

Pasak J.Vaiškūno, kalendorinės šventės nustato periodinį atsinaujinimo laiką. Laiką, kai sudaroma proga kreiptis į aukštesnes galias. Dažnai šis ritmas siejamas su cikliniais gamtos reiškiniais – metiniu Saulės keliu, Mėnulio fazių kaita ar net reguliariai pasikartojančia žvaigždynų padėtimi.

Vis dėlto žvaigždės neapšviečia kelio danguje, o Mėnulis – lyg žibintas. Jam šviečiant gali eiti medžioti, pas mergelę joti, jeigu nešviečia – viskas juoda, niekur nejudėsi. Tad šie šviesuliai – Saulė, Mėnulis (būtent ne dangaus kūnai, o šviesuliai) – mūsų protėviams buvo ypač svarbūs.

Ryšys: anksčiau dangaus šviesuliai žmogui padėjo išlikti, prisitaikyti prie gamtos. Freepik.com nuotr.

"Saulė – motulė, Mėnuo – tėvelis – pagrindiniai šviesos šaltiniai, kuriems praeityje buvo teikiama labai svarbi reikšmė, – sako etnokosmologas. – Šie šviesos šaltiniai tapo pirmaisiais matais, nes jie leido žmogui matyti. Jeigu matai Saulę, matai, kad ji juda – pateka, pakyla, leidžiasi. Vadinasi, atsiranda erdvės matai – Rytai, Šiaurė, Pietūs, Vakarai. Pati Saulė tampa laiko matu: rytas, vidudienis, vakaras. Kitaip sakant, matai erdvę, laiką, ir ne tik matai, bet ir matuoji. Pagal šviesos šaltinį, leidžiantį matyti, ir jo judesį gali apibūdinti puses, įvardyti erdvę, matai ir gali pasakyti, kur eiti, o tada gali pradėti matuoti žemišką laiką tais matais."

Ne mažiau svarbus, anot specialisto, buvo ir Mėnulis. Buvo sakoma "vėlių mėnulis", "rugpjūčio mėnulis". Pasirodo, Mėnulis čia yra tik matas. Sakant Mėnulis, kalbama apie vieną 12-ąją metų laiko, mėnesį, tam tikru vardu vadinamą atkarpą. Koks mėnuo? Rugsėjis. Ką darysime? Sėsime rugius. Ir to laiko praleisti negalima. Žmogus, kuris gyvena gamtoje, tą laiką priima kaip dienotvarkę.

Ir visos Mėnulio atmainos buvo simboliai, kurie žymėdavo vieną ar kitą savaitę: viena savaitė, kai mėnulis nuo pjautuvo auga iki pusės, kita – kai nuo pusės iki pilnaties ir t.t. Baisiausias laikas, kai pilnatis pradeda dilti, tarsi pradėjęs pūti obuolys lėkštėje – skaudus vaizdas. Bet kai jau supuvo – galima išmesti. Tokie ir panašūs vaizdiniai, anot J.Vaiškūno, nuspalvindavo tą laiką, ir taip mūsų protėviai savaites skyrė. O mūsų keturios mėnesio savaitės visos vienodos, skiriasi gal tik tuo, ką darbdavys liepia daryti ar kažkoks kalendorius perša. Seniau žmonės sakė, kad tas laikas nevienodas, kiekviena savaitė vis kitokia: vieną – daryk tą ir aną, kitą – būk atsargus... Žmonės jausmais, širdies virpuliu nuspalvino tai, kaip savaitės keičiasi. Ir ne tik savaites nuspalvindavo – net dienas.

Ženklus reikia pažinti

"Noriu pasakyti, kad dangaus šviesuliai betarpiškai gelbėjo dangumi judėdami – seikėjo, matavo ir padėjo žmogui prisitaikyti prie kosminio ritmo, kad žmogus išsilaikytų, išliktų ir gautų kiek galima daugiau derliaus, naudos, šilumos ir viso kito iš gamtos. Tai buvo pirmieji erdvės ir laiko matai. Dabar tie matai visiškai kitokie – mes turime laikrodį ant rankos, kalendorių, turime pinigų. Koks skirtumas? Nesėju, nepjaunu, nes yra parduotuvės", – sako etnokosmologas.

Anot jo, senovėje žmogus turėjo tiesioginį santykį su dangaus šviesuliais – jie jam leisdavo įvertinti laiką, išlikti net neturint pinigų. Saulė, Mėnulis buvo svarbiausi, nes suteikė galimybę turėti duonos, drabužių.

Dabar žmonių dienotvarkė visiškai nesusijusi su dangaus šviesulių matais. Šiuolaikinis žmogus su dangaus šviesuliais jokio santykio nebeturi.

"Žmogus nebesuvokia Saulės ir Mėnulio svarbos jo gyvenime, nes jie tos svarbos neteko, – sako pašnekovas. – Kažkada orientuotis padėdavo žvaigždžių junginiai, o dabar žiūrime į ekraną ir pikseliai mums rodo įvairius paveiksliukus, už kurių slypi žmogui naudinga informacija. Kažkada informaciją duodavo dangus, tiksliau – ženklai, kurie turėjo tam tikrą reikšmę žmogui. Ženklas – sutartinis junginys, regimas iš toli, kuriam teikiame prasmę, ir tu gali tuo pasinaudoti. Kelio ženklas, raidė ant popieriaus gali duoti didžiulę naudą, ir gali nieko neduoti, jei tu nežinai, ką tai reiškia."

O ta reikšmė, ženklo prasmė ateina iš bendros kultūros, iš pasaulėžiūros, iš išsilavinimo. Kai suvoki ženklų prasmę, tada dangus pradeda kalbėti. Net kai nėra kelio ženklų, nėra kalendoriaus, laikrodžio ar interneto, tu turi dangų virš galvos, pilną informacijos. Dangų, kuris nuolat keičiasi, keičiantis žemės sąlygoms, nuo kurių esi priklausomas. Ir danguje tai užrašyta pirmiau. Juk ir kelio ženklas stovi pirmiau, nei yra staigus posūkis. Ženklai turi būti pirmiau už įvykį. Taip gamtoje viskas ir buvo suprogramuota – dangus parodo pirmiau. Pavyzdžiui, danguje pasirodo jaunas Mėnulis, žmogus pasižiūri, kaip tas jaunas Mėnulis atrodo, ir gali spėti, koks bus tas mėnuo, ir tą mėnesį jau pasiruošęs važiuoji gyvenimo keliu.

Šiuolaikinis žmogus sukūrė naują – antrinę – sistemą. Turime visiškai kitus ženklus: kelio ženklai, knygos, internetas, pinigai. Kam mums žvaigždės, Mėnulio fazės?

"Tad mūsų protėviams žvaigždės ir planetos buvo ne dangaus kūnai, o simboliai, kurie turėjo reikšmę žmogaus kasdieniame gyvenime, o ne kažkur toli kosmose, – sako J.Vaiškūnas. – Dabar šios funkcijos neliko. Šiuolaikinis žmogus sukūrė naują – antrinę – sistemą. Turime visiškai kitus ženklus: kelio ženklai, knygos, internetas, pinigai. Kam mums žvaigždės, Mėnulio fazės? Todėl žmonės nesupranta, kaip tai galėjo veikti anksčiau. Sako – prietarai, mitai, reikia jų atsisakyti. Bet įsivaizduokime žmogų, kuris be visų technologijų atsiduria laukinėje gamtoje. Juk labai gerai būtų sugrąžinti visiems šiems reiškiniams prasmes, kad jie žmogui kalbėtų, ką jis turi daryti, ne tik šviestų. Kad medžiai nebūtų tik mediena, o paukščiai – tik paukštiena. Kad suvoktume, kas vyksta, kai žaibuoja, kai krenta žvaigždė – apie ką turime galvoti, kam ruoštis."

Tad etnokosmologija, pasak pašnekovo, tai tokia pasaulėžiūra, kurioje yra reikšmingi ženklai, kurių negalima nepaisyti. O jeigu nepaisai – turi atsakymą į klausimą, kodėl tau nesiseka. Jeigu ženklų nebūtų, tau šiaip nesisektų, o dabar tau nesiseka, nes tu nestebėjai ženklų.

Anksčiau žmonės nesėkmes panaudodavo mokymuisi. Juk žmogus nenori, kad nesisektų. Kuo labiau nenori, tuo labiau gilinasi, ką reiškia vienas ar kitas ženklas. Tuo labiau sutaria vieni su kitais, kad laikytųsi vieno ar kito ženklo. Kai bendruomenė, genama nesėkmių ir noro geriau gyventi, pradeda laikytis susitarimų ir ženklų, pradeda susikalbėti, vienas kitam padėti, bendruomenei ima sektis. Kitaip sakant, atsiranda toks programuojamas pasaulis – žmogus programuoja gamtos įvairovę ir erdvę, tikrovę, kuri jam padeda būti žmogumi. Galiausiai tai vadinama kultūra.